Pakeisti likimą

Jūs tikriausiai pastebėjote, kad susidūrus su nepaprastais faktais, panašiais į toliau aprašomus, mes arba atsisakome jais patikėti, arba priimame juos kaip duotybę ir net nesusimąstome apie tai, kaip jie gali vykti. Gerai pagalvojus, versijų pasirinkimui nėra daug: gal būt, mes gauname reikiamą informaciją iš noosferos - paslaptingos kolektyvinio proto saugyklos. Gali būti, kad Visatoje egzistuoja begalybė paralelinių pasaulių, kurie labai mažai kuo skiriasi vienas nuo kito, o tam tikrais gyvenimo momentais mes sugebame juos pamatyti.

1963 metų liepos 30 d. Rojus Vaitas iš Majamio, kaip paprastai, po pietų prigulė pasnausti.

Staiga jis pabudo, pašoko nuo lovos ir išbėgo iš namo, pats nesuprasdamas, kodėl taip elgiasi. Po kelių sekundžių betoninė plokštė, sverianti 3 tonas ir buvusi 12 m aukštyje virš Vaito namo, krito žemyn, pralaužė stogą ir sulaužė lovą, kurioje vyras ką tik snaudė.

Lena Libovic iš Bruklino (Niujorko rajonas) įsigijo radijo imtuvą ir pastatė jį ant lentynos virš lovos. Vieną vakarą moters mama niekaip negalėjo užmigti, nes mintyse matė siaubingą vaizdą. Ji matė, kad radijo imtuvo laidas apsivijo Lenos ranką, ir kai ši pasisuko, radijo imtuvas nukrito nuo lentynos ir sulaužė moters kaukolę. Regėjimas buvo toks ryškus, kad moteris nedelsdama puolė į dukros kambarį. Iš tiesų, apie Lenos ranką buvo apsivijęs laidas, lygiai taip, kaip motina matė regėjime. Nuo nevalingo dukros judesio radijo imtuvas nukrito nuo lentynos. Laimei, motina spėjo sureaguoti ir sugauti radijo imtuvą, taip išgelbėdama dukrą nuo žūties.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis į savo rezidenciją vakarienės pasikvietė tris ministrus. Kol svečiai sėdosi už stalo, pasigirdo sirena, skelbianti apie oro pavojų, kurią Čerčilis, beje, ignoravo. Po kelių minučių jis įėjo į virtuvę, kurioje darbavosi du patarnautojai, ir paprašė jų atnešti maistą į valgomąjį ant šildomo padėklo, o po to eiti į saugyklą. Čerčilis grįžo į valgomąjį, o po kokių trijų minučių į virtuvę pataikė bomba, kuri ją visiškai sugriovė. Į suglumusius svečių žvilgsnius Čerčilis tik gūžtelėjo pečiais ir atsiprašančiu tonu suburbėjo: „Intuicija“.

Intuicija, kaip Čerčilis vadino savo vidinį balsą, pasireiškė dar kartą, kai jau jam pačiam grėsė mirtinas pavojus. Po žvalgybinių lėktuvų skrydžio virš Londono, kas paprastai reiškė netrukus prasidėsiantį bombardavimą, Čerčilis priėjo prie savo automobilio. Vairuotojas buvo jau atidaręs dureles, pro kurias paprastai Čerčilis įsėsdavo į automobilį. Tačiau šį kartą ministras pirmininkas pasielgė taip, kaip niekada iki tol - jis apėjo automobilį ir atsisėdo iš kitos pusės. Kai automobilis išvažiavo į Londono gatves, prasidėjo bombardavimas.

Sprogusių bombų skeveldros suvarpė kaip tik tą automobilio pusę, kurioje paprastai Čerčilis sėdėdavo. Viskas baigėsi laimingai, jis nepatyrė net įbrėžimo. Vakarienės metu jis žmonai papasakojo: „Tarsi kažkas man pasakė „stop“, kai rengiausi sėsti į automobilį. Po to pajutau, tarsi kažkas man įsakė atidaryti dureles kitoje pusėje ir atsisėsti tenai, ką aš ir padariau“. Apie šį pokalbį savo memuaruose parašė ponia Čerčil.

Reginys veidrodyje

Jaunystėje rusų dailininkas Vladimiras Karšeninikovas turėjo artimą draugą, pavarde Nečiporenka, kuris papasakojo apie seną įvykį savo šeimoje. Viena Nečiporenkos teta ištekėjo už rusų armijos karininko, likus vos kelioms dienoms iki staiga prasidėjusio Rusijos-Japonijos karo. Karininkui buvo duotas nurodymas nedelsiant vykti į Tolimuosius Rytus. Jaunavedžiai labai nuliūdo, tačiau įsakymas yra įsakymas. Karininkas jauną žmoną išsiuntė į savo tėvų dvarą, o pas išvyko į tolimąją Mandžiūriją.

Iš pradžių karininko laiškai namiškius pasiekdavo gana dažnai, tačiau po kurio laiko jie nutrūko. Karininko tėvai ir žmona labai jaudinosi. Ypač pergyveno žmona, kuri ieškojo ramybės sename name esančioje didelėje pokylių salėje.

Vieną dieną ji pusiau snausdama gulėjo ant kušetės, mašinaliai žiūrėdama į veidrodį, kabantį ant sienos tarp dviejų langų. Vienu metu jos vokai nusileido, tačiau mintyse moteris vis dar matė veidrodį. Tai buvo tarsi sapnas tikrovėje: jos dėmesį patraukė keisti vaizdai, tarsi išplaukę iš veidrodžio gelmės - medžiais apaugusios ir sniegu uždengtos kalvelės. Po to moters dėmesį patraukė judesys: kažkas, apsirengęs baltu chalatu, judėjo keturpėsčias. Įsižiūrėjusi ji atpažino savo vyrą ir jo pasiuntinį. Jie šliaužė, vis apsižvalgydami aplinkui. Po to pasirodė dar dvi figūros, kurios taip pat judėjo besislapstydamos, tik kur kas greičiau. Tai buvo japonai. Jie šliaužė, dantyse įsikandę po peilį. Štai pirmasis jų priartėjo prie moters vyro ir iškėlė ranką su peiliu, ketindamas smogti. Siaubo apimta moteris atsimerkė ir, pati nesuprasdama, ką daro, čiupo nuo staliuko pirmąjį pasitaikiusį daiktą ir metė jį į japoną... Pasigirdo dūžtančio veidrodžio garsas, į salę subėgo žmonės ir aptiko ant grindų be sąmonės gulinčią moterį.

Kitą dieną ji atsigavo ir papasakojo apie košmarišką regėjimą. Karininko tėvas visą šį pasakojimą užrašė popieriuje. Po kelių savaičių į dvarą netikėtai sugrįžo moters vyras, kuris papasakojo, kad gavo trumpas atostogas, susijusias su mįslingu ir nepaaiškinamu įvykiu. Jis papasakojo, kad su pasiuntiniu leidosi į žvalgybą. Buvo prisnigę. Jie užsidėjo baltus chalatus ir slapta šliaužė į priešo užnugarį. Staiga pasigirdo moters riksmas ir dūžtančio stiklo garsas. Pašokę vyrai už savęs pamatė ant sniego gulinčius japonus su peiliais rankose. Abu buvo negyvi, nors jų kūnai dar buvo šilti...

— Tai, ką mums papasakojai, mes jau žinome, - tarė tėvas. - Tavo žmona viską matė sapne. Tai ji jus ir išgelbėjo.

Tai taręs, jis atsistojo ir atnešė sąsiuvinį, kuriame buvo aprašytas jaunos moters regėjimas.