Palaimintojo Diko Kaukolė

Sutuoktiniai Džonas ir Ana Spenseriai antroje praėjusio amžiaus pusėje daug ir sėkmingai tyrinėjo anomalines zonas Didžiojoje Britanijoje.

Jie padarė išvadą, kad gana dažnai šis fenomenas atsiranda, stiprėja ir pradeda reikštis ten, kur yra žmonių palaikų, žmonių, kurie, būdami gyvi, turėjo psichikos problemų, ir būtinai jų buvusiuose namuose. “Dėl neaiškių priežasčių privilegija dauginti vaiduokliškas, savotišką būdą ir protą turinčias būtybes dažniausiai garsėja kaukolės, - skaitome tyrėjų knygose “Apgyvendintų vietų šiurpios istorijos”, - nes fantominis gyvenimas, kurį jie gali gyventi šimtmečius ir tūkstantmečiais, akivaizdu, yra mechaninis, rutininis seniai seniai “užrašytų” įvykių, kurie išsiskiria perdėtu emocingumu, atkūrimas.

Štai kodėl kartkartėmis daugelio liudininkų akyse “atgyja” skandalingos praeities scenelės. Štai kodėl liudininkai tampa šių videofragmentų dalyviais, savo nelaimei arba ne be naudos sau” (anomalinės zonos su paranormal.lt).

Ar ne per daug egzotiška hipotezė? Kaip sakoma, kiekvienas sprendžia pagal savo supratimą. Pavyzdžiui, Tibeto vienuoliai neabejoja, kad žmonių ydos - nemokšiškumas, godumas, agresyvumas - virsta griaunamaisiais procesais ir aguonos dydžio erdvėse, ir visos planetos mastu.

Jie mano, kad įvairiose nenormaliose dorovės ir moralės požiūriu sąlygose būtinai kyla antgamtinių išsigimimų ir barbariškumo epidemijos. Išeina, kad Tibeto mokymų postulatai labai panašūs j sutuoktinių Spenserių versiją, kuri kalba apie paslaptingą neramių gyvenamų vietų būtį. Tai puikiai iliustruoja jų Vidaus reikalų ministerijos archyve rastas Londono policijos departamento valdininko Artūro K. Čeinio raportas, turėjęs nedviprasmį pavadinimą “Kur ydos, ten velniava”.

Pažvelkime į šį įdomų dokumentą. “Namas, pastatytas XVII amžiaus pabaigoje Derbiširo grafystės Miltono miestelyje, labiau panašus į tvirtovę, negu į taikią buveinę. Pastatytas iš masyvių akmenų, kurių neįveikė, kaip pasakojama, net patrankų sviediniai. Iš pradžių namas priklausė garsiam ir labai turtingam Dikui Anderstounui - mušeikai, goduoliui ir mergišiui, kuris manė, kad už storų sienų ydų nematyti.

Taip ir būtų jis gyvenęs, jei 1863 metais įniršęs suvedžiotos ir nužudytos skaisčios merginos brolis Džonas Dikensas nebūtų sukapojęs ir sudeginęs jo kūno. Tas vyras prisiteisė namo, pavadinto niekšo dievintos motinos vardu “Taunsted”, nuosavybės teises.

Kad pagąsdintų kitus ištvirkėlius, Dikensas liepė laikyti apdegusią Anderstouno kaukolę prie įėjimo į namą, pabestą ant didelio pagalio. Bet nepraėjo nė savaitė, kai vidurnakčiais ėmė varginti stiprūs smūgiai į duris, sienas, langines. Smūgiai į sienas buvo tokie stiprūs, kad suskaldydavo stipriausią pilką akmenį. Tekdavo užtaisinėti padarytas skyles.

Virėjai, kambarinės, arklininkas paprašė šeimininko, kad juos atleistų, bet, negavę sutikimo, tiesiog pabėgo. Juos galima suprasti. Jie matė, kaip kaukolę ant pagalio apima raudonas rūkas, kaip nukritusi ji atsiduria ant grindų, po Dikenso lova. Dikensas kantriai gražindavo baisų trofėjų į vietą, net tada, kai kartą nežinia iš kur atsiradusios šakės, iškūlusios langą, vos nepribaigė jo.

Dikenso brolis, parapijos šventikas, pasakė, kad tai siautėja nerimstanti Anderstouno, kuris gyvas būdamas buvo niekšas, o miręs tapo palaimintuoju, vos ne šventuoju, dvasia. Kaukolę padėjus garbingoje namo vietoje, parodžius deramą pagarbą, ji taps nuo nelaimių saugančiu amuletu. Pasakyta - padaryta. Kaukolė buvo padėta namo rožyne. Įsivyravo ramybė. Tarnai sugrįžo. Kaukolė, palaukusi šiek tiek, atkeršijo.

Dikensui nedavė ramybės vienas už kitą baisesni regėjimai. Iš pradžių pietaudamas jis aiškiai, su visomis detalėmis, pamatė, kaip prie valgomojo esančiame kambaryje jo žmona guldoma į karstą, kaip tas kambarys virsta šeimos kapu, kaip mūrininkai ir jam ten ruošia vietą. Išsipildė. Neužilgo Dikenso žmona staigiai mirė. Jis pats pergyveno žmoną pusantros savaitės.

Palaidojęs artimuosius, Dikenso sūnėnas Senas kartą išgirdo iš rožyno sklindančius baisius beldimus ir dejones. Jis užkasė kaukolę artimiausioje dauboje ir labai to pasigailėjo. Grįžęs namo, pamatė, kad rožynas suniokotas, tarsi būtų suartas plūgu. Vakare Senui suparalyžiavo rankas. Dėdė kunigas patarė kuo greičiau gražinti kaukolę į rožyną.

Nepavyko. Kaukolė dingo. Šeštą dieną ją atnešė atgailaujantys kaimynai. Šenas iškart pasveiko.

Iš pagrobėjų prisiklausiau keistų istorijų, paskui palaimintojo Diko kaukolė pasidarė šeimos stabu, tokiu panašiu į pagonišką dievuką”.

Artūras K. Čeinis rašo, kad tai, ką pergyveno kaukolės pagrobėjai, o vėliau ir jis pats, būtų galima palyginti su stebuklu, kai iš chaoso gimdavo tvarka, vėl pereinanti į chaosą.

“Šlykštūs vaiduokliai lindo iš visur. Tai buvo kaukolės - nuo miniatiūrinių iki milžiniškų. Kartą ketinau eiti per tiltą, kurį prie namo buvo pastačiusi Šiaurės vakarų geležinkelio kompanija. Kniedėmis sutvirtintas, itin tvirtas geležinis paklotas staiga įtrūko ir, tarsi būtų iš degtukų, įlūžo. O tai, inžinierių nuomone, buvo neįmanoma. Nei aš, nei važiavusieji iš paskos nenukentėjo. Kai arkliai sustojo, pamačiau ant pylimo gulinčią kaukolę. Kas pasakys, kaip ji atsidūrė čia iš namo?”

Policininkas įtraukė į raportą kitą jį nustebinusį faktą, kuris liudijo apie fenomenalias kaukolės savybes. Eidami pasivaikščioti užpelkėjusia, senais šurfais nusėta vietove, namo-tvirtovės gyventojai būtinai pasiimdavo kartu su savimi “bėgantį Diką”. Ir kaukolė iš tikrųjų ne kartą gelbėjo nuo pelkių liūnų, krūmynais užaugusių duobių.

Keitas Pulas - knygos “Namai su vaiduokliais - Anglijos palikimas” autorius - mąsto apie kaprizingą palaimintojo Diko kaukolės visagalystę: “Žmogų priverčia judėti paslaptis. Ar reikia ją atskleisti? Kaukolę, pavargę nuo jos šunybių, palaidojo vietinėse kapinėse. Būdamas sveiko proto ir aiškios atminties, liudiju, kad, nakvodamas tame baisiame name, iškart po laidotuvių girdėjau įvairių balsų riksmus, sklidusius iš visų kampų, net iš po grindų ir iš palėpės. Koridoriuose degančios lempos užgeso. Naktinė lempelė prie lovos susprogo. Ryte kaukolė buvo rasta svetainėje ant krėslo. Sutapimas ar ne, bet žuvys tvenkinyje išplaukė į viršu kartu su dugno maurais. Kitą naktį mes, drąsuoliai, panorėję pakartoti nakvynę, girdėjome užkeikimo žodžius: “Laikas baigėsi, liko tik laikas!”. Nesistebiu, nes žinau, kad baisiose vietose galima laisvai išgirsti ritminius užkalbėjimus. Tai būtinas gamtos anomalijų atributas. Šiuo atveju kaukolė norėjo pranešti kažką svarbaus. Spėlioti paslėptą prasmę beprasmiška”.

Keitas Pulas neklydo. 2006 metais Japonijos televizijos kanalo “Victor” žurnalistų ir operatorių grupė, apsiginklavusi vaizdo aparatūra, aplankė tą keistą namą, kuriame visi dar garbina palaimintojo Diko kaukolę, kone dulkes nuo jos nurenka. Filmas buvo nufilmuotas. Tekančios saulės šalyje jis turėjo milžinišką pasisekimą. Europoje atsirado nemažai skeptikų, kurie nenorėjo pripažinti akivaizdžių dalykų, to, apie ką dar 1892 metais rašė garsus fizikas ir chemikas Viljamas Kruksas: “Yra statinių, vietovių, kur tai, kas nesuprantama, lieka nesuprantama, kur suprantama tik viena - tai, kad nesuprantami dalykai egzistuoja. Tai toks pats realybės faktas, kaip ir tai, kad mes - žmonės”.