Pelkių dvasių karalystėje

Žmogus jau seniai pakilo į dangų, nusileido į vandenyno gelmes, netgi į kosmosą nutiesė kelią. atrodo, kad jau daug kas ištirta, žinoma, nugalėta. Tačiau ne... Žemėje yra tokių vietų, kur vis dar nebuvo žengusi žmogaus koja. ir vargu ar kas nors savo noru rizikuos tenai eiti. O tiems, kurie dėl susiklosčiusių aplinkybių vis tik ten atsidūrė, ausyse atsirado keistas ūžesys, ėmė suktis galva, kojos tapo sunkios, atsirado nenumaldomas noras kuo greičiau dingti iš tos vietos. Kiekvieną, atsidūrusį pelkių klampynėje, apima keista, tiesiog gyvuliška baimė, kuri tiesiog atmuša bet kokį norą šioje vietoje atsidurti dar kartą. Taigi, žmogui iki šiol nepavyko savo valiai pajungti pelkes, tikriausiai, dėl to, kad jose gyvena kažkokios mums nepavaldžios jėgos...

Pelkė visuomet buvo laikoma pavojinga vieta, todėl eiti į ją be patyrusio palydovo niekam nerekomenduojama. O ir kas gali ryžtis eiti į tokias vietas, kurios pavadintos Pragaro pelke, Juodąja klampyne ar Velnio irštva. O juk taip buvo anksčiau vadinamos pelkės, kuriose, anot padavimų, gyvena šios nelabosios jėgos. (paranormal.lt)

Kelias į vieną pusę

Klampynėje gyvena daug įvairių dvasių. Pats stipriausias ir galingiausias iš jų, ko gero, yra pelkių senis. Jis gali apsimesti susuktu medžiu, pasirodyti žmogui senio pavidalu - atsiskyrėlio ar vienuolio. Sis senis visą kelią su žmogumi gražiai kalbės apie įvairius dalykus (tačiau reikia paminėti, kad nė karto nepaminės Viešpaties vardo), o po to pavargusiam keliauninkui pasiūlys pernakvoti jo trobelėje, į kurią pats nuves. Tačiau kai šeimininkas ir svečias priartėja prie pelkėse pasislėpusios trobelės, pelkių senis pasikeičia tiesiog akyse ir įgauna savo tikrąją išvaizdą - pabaisa su išblyškusiu, tarsi bekrauju veidu ir pražilusia barzda. Tuo metu keliauninkui tampa aišku, kad jis atsidūrė pačioje klampynės gilumoje ir be pašalinės pagalbos išeiti atgal jam tikrai nepavyks. Tačiau ko paprašyti šios pagalbos? Pelkių senis savo misiją atliko ir ramiai miega klampynėje, o iš pelkės kylantys burbulai - tai jo iškvepiamas oras.

Apgaulingas grožis

Suprantama, pelkių senis nėra vienintelis šių vietų gyventojas. Klampynėje vietos užtenka visiems, todėl ten kartu gyvena ir visa jo šeima. Jo žmona, pelkių boba, tikrai nepasižymi grožiu: mažos raudonos akys, iš burnos išlindusios dvi didžiulės iltys. O ir kam tas grožis pelkėse? Užtat ji moka virti alų. Pelkių boba, pasinaudodama savo iltimis, iš žemės išpjauna durpių gabalą ir, panaudodama magiją, iš jo padaro statinę. Po to paima didžiulį katilą ir jame iš pelkių vandens, žolių, medžių lapų verda alų. Išvirtą alų pelkių boba supila į statinę ir palieka, kad susifermentuotų.

Žinoma, jeigu pelkių boba turi pasirodyti kokiam keliauninkui, netyčia užklydusiam į pelkę, ji pasiverčia nuostabia mergina, kurios kūnas tarsi šviečia iš vidaus, o oda atrodo visiškai balta. Ji turi ilgas lino spalvos kasas ir mėlynas, tarsi rugiagėlių žiedai, akis. Savaime suprantama, kad kiekvienas žmogus iš karto atkreipia dėmesį į tokį grožį. Argi koks vyras praeis pro šalį, neužkalbinęs tokios gražuolės? Tai ir yra visa persikūnijimo esmė. Būtent taip sumani klampynės gyventoja įvilioja keliauninkus į pačias baisiausias pelkes.

Keliauninką išgelbėti gali tik savitvarda ir dėmesys. Nežiūrint į persikūnijusios pelkių bobos grožį, galima pastebėti vieną dalyką, leidžiantį suprasti, kad ji yra visiškai ne ta, kuo bando pasirodyti: vietoje pėdų ji turi žąsies kojas, kurias stengiasi paslėpti po ilgu sijonu.

Suviliojusi ir išvedusi iš proto vyrus, pelkių boba juos nuskandina klampynėje. Pelkių senis ir boba turi daug vaikų. Tai - pelkių dvasios, kurios labai panašios į savo tėvus ir kurių mėgstamiausias užsiėmimas - apsukti žmogui protą ir jį įvilioti į pelkių gilumą.

Ir visoks blogis

Neišbrendamose pelkėse gyvena dar viena „gražuolė“, mėgstanti vienišus klajūnus - kikimora. Nuvilioti nekviestus svečius pas save į klampynę - tai jos mėgstamas užsiėmimas. Tiesa, ji bevelyja likti nematoma ir žmonėms pasirodo labai retai. O štai pašūkauti, pagąsdinti tikrai gali.

Kaip teigiama padavimuose, kikimoromis pavirsta mergaitės, prakeiktos motinų dar įsčiose ar jau gimusios, tačiau dar nepakrikštytos, arba mergaitės, kurias motinos susilaukė nuo ugninės gyvatės.

Manoma, kad tokius vaikus pagrobia ir nusineša nelaboji jėga. Kikimoromis gali tapti ir mirę nekrikštyti vaikai. Daugumos tautų prietaruose kikimora - tai piktoji dvasia. Jeigu ji išteka už bilduko, apsigyvena name ir ten pradeda daryti betvarkę. Kartais taip įgrysta šeimininkams, kad šie nebegali ramiai gyventi ir yra priversti išsikraustyti iš savo namų. O jei kikimora ištekės už bieso, tai ji jus pasitiks būtent pelkėje. Kikimora su biesu susilaukia
vaikų, kurie irgi išdykauja, nukreipdami keliauninkus neteisingu keliu ir visomis išgalėmis padėdami tėvams įvilioti keliauninkus į pelkes.

Tikriausiai nereikia nė sakyti, kad padavimuose nerasite nė vienos gerosios dvasios, gyvenančios pelkėje, užtat piktųjų dvasių daugiau nei reikia. Kai kurios tautos tiki, kad pelkėse gyvena siaubingi vienaakiai monstrai, kurių oda padengta žvynais. Vargas tam, kas išbudins monstrą iš žiemos miego.

Monstras iš karto ims medžioti žmones. Kitaip ir būti negali, nes jis minta žmonių ir gyvūnų krauju. Lyg to dar negana, šis monstras dar gali žmonėms pasiųsti marą. Tad geriau su juo pelkėse nesusitikti.

Pelkėse gyvena dar viena paslaptinga būtybė - didžiuli vandens gyvatė, vadinama koečuka. Ji labai staigi ir reaguoja į mažiausią triukšmą, o juos nuodai auką paralyžiuoja ir užmigdo. Jeigu keliauninkui nepasiseks ir gyvatę pažadins nulaužtos šakelės trekštelėjimas, jis iš pelkės nebegrįš.

Nieko gero žmogui nežada susitikimas su dar viena pelkių dvasia - mereču. Dažnai jis atrodo kaip šamanas, atsiren-gęs pilkais skarmalais. Aplink jį šoka pelkių liepsnelės, o nuo jo paties sklinda nepakeliamas supuvusios žuvies kvapas. Kuo daugiau žmonių į pelkę įtraukia merečas, tuo jis darosi stipresnis. Tad savo aukų jis gyvų nepaleidžia.

Išbandymas likimu

Netoliese pelkių gyvenantys žmonės, miškininkai, grybautojai, medžiotojai šventai tiki, kad pasipriešinti pelkių dvasioms gali tik nepaprastos narsos ir švarių minčių žmogus. Jeigu toks žmogus pateks į pelkę, niekas su juo nejuokaus, priešingai, jį išves iš pelkės pačiu trumpiausiu keliu. Tačiau jeigu likimas paruošė žmogui išbandymą, kad pasikeistų jo vidus, taptų stipresnis, tai jau piktosios dvasios pasistengs iš širdies. Ne, jos tokio žmogaus nenuskriaus, o nuves į kokią saugią salelę pelkių gilumoje ir ten paliks jį per naktį, kad šis savo kailiu pajustų visą galią to, kas slepiasi pelkėse.

Tokią naktį kiekvienas įsimins visam likusiam gyvenimui. O štai pasekmės gali būti įvairios. Žmonės išeina iš pelkių tarsi naujai užgimę. Tie, kurie išlaiko išbandymą, tampa švaresni, stipresni, narsesni. Jie noriai padeda kitiems žmonėms, likimas juos apdovanoja nauja neįprasta galia ir sugebėjimu daryti įtaką kitų žmonių gyvenimui. O tie, kurie neišlaiko naktinio išbandymo, palūžta, tie tampa silpnais, pradeda sirgti. Taip pelkių dvasios mums primena, kad žmonės tarpusavyje turi gyventi kaip broliai. Žmogiškoji galia prasideda žmogaus viduje, o išorėje kiekvienas gauna tai, ko nusipelno.

Tačiau ir patiems narsiausiems keliautojams su švariomis mintimis reikia pasirūpinti apsauga nuo piktųjų dvasių, ypač gyvenančių pelkėse. Norint apsisaugoti nuo pelkių piktųjų jėgų, reikia rankoje suspausti ant kaklo pakabintą kryželį ir sukalbėti maldą. Netgi pelkių senis žviegdamas skuos kuo tolyn. Jeigu neturite kryželio, gerai būtų turėti kokį geležinį daiktą, kad ir žvejybos kabliuką! Reikia prisiliesti prie šio daikto ir sušnabždėti: „Čia, aš čia“.

Šiais žodžiais iškviečiamos į pagalbą protėvių dvasios.

Senovėje keltai pelkes vadino „dvasių vartais“ — toje vietoje, kur, atrodo, tvirta dirva akimirksniu dingsta iš po kojų, atsiveria vartai į paslaptingą dvasių ir dievybių pasaulį. Dėl to keltai garbino pelkes ir joms aukojo aukas. Gal jau žmogui laikas nustoti galvoti, kad jis yra gamtos šeimininkas, ir liautis be reikalo trikdyti pelkių dvasių ramybę?!