Sprendimai prostatos vėžiui gydyti

Standartinė terapija, kuri taikoma prostatos vėžiui gydyti, kelia riziką. Ar esama saugesnės alternatyvos?

Nuo tada, kai buvęs kanadiečių imtynininkas Bretas „Banditas“ Hartas pranešė, kad sveiksta po sėkmingos prostatos vėžio operacijos, o prostatos vėžiu sergantis 45 metų britas Kurtas Jewsonas 2017 metų pradžioje socialiniame tinkle Facebook patalpino savo nuotrauką, kurioje matyti, kaip jis gydomas (vyras dėvi vien apatinius, su kateteriu, kolostomijos maišeliu, hormonų implantais ir matomais randais), prostatos vėžio klausimas tapo dar aktualesnis.

Organizacija „Prostatos vėžys Didžiojoje Britanijoje“ (Prostate Cancer UK) gyrė K. Jewsoną, kaip didvyrį, už tai, kad jis atkreipė visuomenės dėmesį į šią ligą. Tuo metu labdaros organizacija, palaikoma nevaisingumo specialisto, gydytojo, profesoriaus ir politiko Roberto Winstono, Didžiojoje Britanijoje pradėjo dešimtmečio planą, siekiant sumažinti skandalingai didelį mirštamumą nuo prostatos vėžio. Ši organizacija apskaičiavo, kad per kitus 10 metų mirties atvejų skaičius padidės 50 proc. per metus, bet mirštamumą iškart būtų galima sumažinti, jei būtų pagerinama ankstyvoji diagnostika, profilaktika ir gydymas. Tikriausiai prisimenate kasmet vykstančias „ūsų kampanijas“, raginančias vyrus reguliariai tikrintis priešinę liauką? Taigi, pas mus požiūris toks pat. O kiek šiuose tvirtinimuose tiesos?

Melas, prakeiktas melas ir kitokia statistika

Mums pasakoja, kad mirštamumas nuo prostatos vėžio sparčiai auga, tačiau JAV nacionalinio vėžio instituto (The National Cancer Institute in the US) statistika rodo, kad nuo 2003 iki 2012 metų (tai buvo naujausia prieinama informacija, rengiant šį straipsnį) susirgimo atvejų skaičius kasmet sumažėjo vidutiniškai 4,3 proc., o mirštamumas sumažėjo 3,5 proc. kiekvienais metais. Tuo pat metu numatoma penkerių metų gyvenimo trukmė nuolat didėjo: nuo 95,7 proc. 1995 metais iki 99,7 proc. 2007-aisiais.

Gydytojai sakytų, kad už tai reikia dėkoti geresniam, ankstesniam prostatos naviko aptikimui ankstyvosios vėžio diagnostikos metodu, tačiau faktai to nepatvirtina. Per vieną neseniai atliktą tyrimą nurodoma, kad vyrai, kurių prostatos vėžys negydomas, paprastai nemiršta nuo šios ligos, net jei jiems su ja tenka gyventi 15 ar daugiau metų.

JAV Džonso Hopkinso universiteto (Johns Hopkins University) mokslininkai per tyrimą daugiau nei 20 metų aktyviai stebėjo 1298 vyrus, kuriems buvo diagnozuotas prostatos vėžys. Šiuos vyrus reguliariai tikrino urologas, jiems kasmet buvo daroma biopsija (iki pat vyrų 75-ų jų gyvenimo metų), siekiant nustatyti, kaip stipriai vėžys išplitęs, bet - jų negydė.

Vyrai, kurių prostatos vėžys negydomas, paprastai nemiršta nuo šios ligos, net jei jiems su ja tenka gyventi 15 ar daugiau metų.

Per 20 metų, taip ir neįsikišus į naviko raidos procesus, tik du vyrai mirė nuo prostatos vėžio, o trims susiformavo metastazės. Iš viso šioje stebėjimo ir laukimo grupėje mirė 47 vyrai, tačiau dėl kitų priežasčių (daugiausia - širdies ligų).

Džonso Hopkinso universiteto mokslininkai padarė išvadą, kad „prostatos vėžio natūrali raida trunka ilgai, maždaug 20 metų“, o vyrams, kuriems diagnozuotas prostatos vėžys, yra 24 kartus didesnė tikimybė mirti nuo kitos ligos.(1)

Išskyrus vieną itin retą ir sparčiai progresuojančią naviko formą, prostatos vėžys paprastai formuojasi labai lėtai ir galėtų būti plačiai paplitęs, t. y. juo galbūt serga labai daug vyrų.

Vyrams, kurie mirė, būdami vyresni nei 85 metų amžiaus, atlikti skrodimai rodo, kad beveik 3/4 sirgo prostatos naviku, bet tik 1 proc. vyrų nuo jo mirė. Daug statistikos duomenų apie mirštamumą nuo prostatos vėžio susiję su vyrais, kurie mirė, sirgdami šia liga, bet mirties priežastis nebuvo navikas.

Kalbant apie 2012-uosius, buvo skaičiuojama, kad tais metais 2,8 mln. amerikiečių vyrų sirgo prostatos vėžiu. 80 proc. iš šių atvejų navikas buvo lokalizuotas (nebuvo išplitusių metastazių), o 12 proc. - lokalinis (su metastazėmis regioniniuose limfmazgiuose). Tik 4 proc. atvejų būta nutolusių metastazių - taip informuoja JAV sveikatos nacionaliniai institutai (NIH - The US National Institutes of Health). Praėjus 5 metams, 100 proc. vyrų, turinčių lokalizuotą ar regioninį vėžį, vis dar buvo gyvi.

Ignoruojant gaires

Visų amžių vyrams paprastai siūloma atlikti kelias profilaktines patikras, tarp jų skaitmeninį tiesiosios žarnos tyrimą, kai gydytojas zonduoja ir iščiupinėja prostatą per tiesiąją žarną; kraujo tyrimą, per kurį tikrinama prostatos specifinio antigeno (PSA) koncentracija; ultragarso, kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimus diagnozei patvirtinti; biopsiją, kai chirurginiu būdu paimamas ir tikrinamas prostatos audinių ėminys, siekiant nustatyti, ar jame esama vėžinių ląstelių.

Nepaisydami statistikos, rodančios, kad patartina tiesiog stebėti ir laukti (ypač vyrams, kurie vyresni nei 50-ies metų amžiaus), gydytojai vis dar kviečia visus vyrus darytis PSA tyrimus, nors jie neretai parodo klaidingai teigiamą rezultatą. Iš tikrųjų PSA kraujo tyrimai tokie netikslūs, kad nuo 1987 metų, kai jie buvo įdiegti, jie buvo klaidingi apie trečdaliu atvejų, taip pat privertė nustatyti neteisingą diagnozę daugiau nei milijonui vyrų.(2)

Ko gero, JAV vienintelis reikalavimas PSA testui atlikti yra paciento mokumas. Atrodo, kad vyrams šis tyrimas siūlomas nepriklausomai nuo jų amžiaus, jei tik jie turi dideles pajamas ir sveikatos draudimą. Apie 17 mln. amerikiečių vyrų, kurių amžius - 50 ar daugiau metų, turi atlikti PSA tyrimą, net jei jų šeimos istorijoje niekada nebuvo nei prostatos vėžio, nei kokių nors kitokių problemų dėl prostatos. Oficialiai PSA testas rekomenduojamas tik jaunesniems vyrams bei tiems, kurie turi didelę šio naviko riziką, tačiau ankstyvosios vėžio diagnostikos rodmenys nesikeičia jau daug metų.(3) Maždaug 3/4 vyrų, kurių PSA koncentracija maža (apie 4,0 ng/ml ar mažiau, kas laikoma mažos rizikos liga), būna priversti išeiti tokį pat agresyvų gydymą, koks taikomas vyrams su aukštu PSA rodikliu (daugiau nei 20 ng/ml, o tai didelės rizikos kategorija), o to pasekmės dažniausiai yra pražūtingos.

By Lynne McTaggart

Ko gydytojai tau nepasako!

Bet koks gydymas gali turėti ir šalutinį poveikį. Prostatos vėžio terapijoje šis gali būti baisesnis net už pačią ligą, nes tikrai mažai tikėtina, kad navikas bus pavojingas, nebent vyras yra jaunesnis nei 50-ies metų ar serga retos agresyvios formos naviku.

• Trys ketvirtadaliai vyrų po operacijos tampa impotentai, o mažesnė dalis nebelaiko šlapimo. Net pasirinkus prostatos transuretralinę rezekciją (kuri laikoma švelniausia terapija), esama 80 proc. rizikos tapti impotentu ir 10 proc. rizika patirti šlapimo nelaikymą.(4)

• Švitinimas 70 proc. padidina riziką, kad susiformuos kitas navikas. Spindulinė, arba radioterapija (švitinimas), neretai taikoma kaip alternatyva operacijai, galinčiai turėti pražūtingų pasekmių, tačiau Kanadoje, Toronto universitete (The University of Toronto), gauti įrodymai liudija, kad toks gydymas 67 proc. padidino šlapimo pūslės ir 84 proc. -žarnyno vėžio riziką. Mokslininkai pakartotinai analizavo 21 paskelbtą tyrimą ir konstatavo, kad dauguma navikų pasirodė po 10 metų.

Tai ypač svarbu prostatos vėžiu sergantiems vyrams, nes šis formuojasi lėtai - auga ir plinta ilgiau nei per dešimtmetį.(5)

Jei taikomas vidinis gydymas spinduliuote - brachiterapija (radioaktyvių spinduliuotės šaltinių-sėklų-įvedimas į priešinę liauką), apie 68 proc. vyrų tampa impotentai, 6 proc. patiria žarnyno veiklos sutrikimų,(6) o beveik 19 proc. - šlapimo nelaikymą ar problemų su šlapimo pūsle.(7)

Jei gydymas spinduliuote derinamas su operacija, iki 85 proc. vyrų patiria šlapimo nelaikymą, 21 proc. gali susiformuoti radiacinis proktitas (storosios ir tiesiosios žarnos uždegimas bei kitokie audinių pažeidimai), o 2 proc. vyrų susiduria su liekamaisiais storosios žarnos pažeidimais.(7)

• Hormonų terapija gali sukelti vėžį ir osteoporozę. Hormonų terapija, kuri laikoma saugiausiu iš visų vėžio gydymo metodų, taip pat turi savų trūkumų. Androgenų deprivacijos terapija neretai gali sustiprinti prostatos vėžį, sužadindama intensyvesnę testosterono sintezę anksčiau, nei ji nutraukiama. Ši hormonų terapijos rūšis taip pat gali stimuliuoti prostatos vėžio ląsteles sintetinti baltymą, palaikantį vėžio plitimą po visą kūną.(8)

Net, jei ši terapija nepadaro vėžio agresyvesnio, pacientams, kuriems taikomi gonadotropinus atpalaiduojančio hormono (GnRH) agonistai, iš esmės sumažėja kaulų mineralinis tankis beveik visose griaučių vietose, palyginti su sveikais vyrais ar tais prostatos vėžiu sergančiaisiais, kurie nevartoja hormonų.

Per vieną tyrimą, lyginant prostatos vėžiu sergančiuosius su sveikų asmenų kontroline grupe, visų, vartojusių hormonus, buvo daug mažesnis kaulų mineralinis tankis patikrintuose taškuose. JAV mokslininkai iš Beth Israel Deaconess medicinos centro Bostone aptiko svarbų ryšį tarp hormonų terapijos trukmės ir kaulų mineralinio tankio mažėjimo. Tyrėjai aprašė šią būklę kaip menopauzės ekvivalentą vyrams. Kadangi tai sukelia sunkią osteoporozę, šių hormonų vartojimas gali turėti daug rimtesnių pasekmių nei ankstyvos stadijos prostatos vėžys.(9)

• Hormonų terapija gali būti susijusi su Alzheimerio liga. Nauji įrodymai liudija, kad testosteronas saugo nuo Alzheimerio ligos, o, mažindama šio vyriškojo hormono koncentraciją, androgenų deprivacijos terapija gali net padvigubinti Alzheimerio ligos riziką.

JAV mokslininkai iš Pensilvanijos universiteto (The University of Pennsylvania) ir Stanfordo medicinos mokyklos (Stanford Medical School) ištyrė beveik 17 tūkst. prostatos vėžiu sergančių pacientų ligos istorijas ligoninėje ir konstatavo, kad vyrams, kuriems buvo skirta androgenų deprivacijos terapija, dvigubai dažniau susiformavo Alzheimerio liga, palyginti su tais, kuriems netaikė hormonų terapijos. Atrodo, ši rizika taip pat buvo susijusi su dozės dydžiu ir terapijos trukme.

Be to, maža testosterono koncentracija susijusi su nutukimu, impotencija, cukriniu diabetu, širdies ligomis ir depresija.

Taip pat skaitykite šia tema:

1. Ką daryti, kad prostata būtų sveika?
2. Maisto papildai sveikai prostatai.

Ir visa tai dėl ligos, kuri, labai mažai tikėtina, kad nužudys vyrą, nebent jis yra jaunesnis nei 50-ies metų ar serga itin agresyvios formos vėžiu, - tada tikrai radikali operacija gali būti naudinga.(10) Bet kuriuo kitu atveju verta pamąstyti apie stebėjimą ir laukimą - kai gydytojas seka, kaip vystosi liga, o pacientas keičia savo gyvenimo būdą.

Nuorodos:

1. J Clin Oncol, 2015 m. liepa; doi:10.1200/ JCO.2015.62.5764
2. J Natl Cancer Inst, 2009; 101:1325-9
3. JAMA Intern Med, 2014; 174:1839-41
4. J Natl Cancer Inst, 2000; 92:1582-92
5. BMJ, 2016; 352:i851
6. Radiother Oncol, 2007; 82:46-9
7. Eur Urol, 2002; 41:427-33
8. Cancer Res, 2007; 67:9199-206
9. J Clin Endocrinol Metab, 2001; 86:2787-91
10. Dtsch Arztebl Int, 2013; 110:497-503