1990-ais metais Estijoje du gyventojai ateivius sutiko tiesiog kelio viduryje.
Raplos autobazės vairuotojui Tomui Vendeliui darbo savaitė prasidėjo kaip įprastai. Pirmadienio ryte jis atsikėlė penktą valandą, nusiskuto, papusryčiavo, pašildė pienovežio variklį ir leidosi įprastu maršrutu per kaimelius, kuriuose iš žmonių surinkdavo pieną. Pakeliui, kaip paprastai, į pienovežį įsėdo laborantė Lainė Pilov.
Prie degalinės vairuotojas pasuko į Piarnu plentą ir apie pusę septynių ryte privažiavo sankryžą, nuo kurios vedė keliukas į pieno fermą. Tomas Vendelis pasuko vairą dešinėn, pienovežis įsuko į keliuką.
Kabinoje sėdėję žmonės tiesiog suakmenėjo iš nuostabos.
Jie pamatė, kad ant kelio vidurio stovi kažkoks daiktas, panašus į statinę ar į talpą silosui. Šio daikto aukštis buvo apie 4 m, plotis - apie 2 m. Aplink apatinę dalį, kuri rėmėsi į asfaltą, žaižaravo ryškiai mėlynos spalvos žiedas.
Tomas staigiai nuspaudė pienovežio stabdį, automobilis vos spėjo sustoti ir neįsirėžti į „statinę“. Tuo metu iš „statinės“ išlindo dvi būtybės. Jų rūbai buvo sidabro spalvos - kaip ir keistasis objektas. Būtybės ėmė vaikščioti aplink statinę, kažką gestikuliuoti. Susidarė įspūdis, kad buvo atliekamas kažkoks skubus remontas „statinės“ paviršiuje.
Šių būtybių aukštis neviršijo pusantro metro. Jų judėjimo plastiškumas, eisena ir gestai niekuo nesiskyrė nuo žmonių, tik jų rankos buvo neproporcingai ilgos tokiam kūnui.
Netrukus abi būtybės atsisuko ir abi kartu patraukė link pienovežio. Jos sustojo šalia pienovežio kairėje pusėje, ties vairuotojo durelėmis.
Vietoje galvų jos turėjo kažkokius lygius užapvalinimus, ištemptus vertikaliai aukštyn. Būtybės ėmė gestikuliuoti rankomis ir leisti gergždžiančius garsus. Gal prašė žmonių, sėdinčių kabinoje, joms padėti?
Tomas Vendelis ir laborantė Lainė Pilov niekaip nereagavo į būtybių gestus ir riksmus. Jie abu sėdėjo kabinoje, sustingę iš baimės.
Pamatę, kad iš žmonių nesulauks jokios pagalbos, žemaūgės būtybės sugrįžo link „statinės“ ir dingo joje. Po to mėlynas žiedas objekto apačioje ėmė pastebimai šviesėti. Pasigirdo negarsus šnypštimas, „statinė“ neįsivaizduojamu pagreičiu šovė aukštyn į dangų ir dingo iš akių.
Tiek Tomas, tiek Lainė tvirtina, kad po to, kai „statinė“ nuskrido, jie abu buvo praradę laiko nuovoką ir dalinai praradę atmintį. Jie niekaip negalėjo prisiminti, kiek laiko truko susitikimas su žemaūgėmis būtybėmis - dvi minutes, dešimt minučių ar net daugiau...
Abu liudininkai niekaip nesuprato, kaip ateiviai išėjo iš skraidančio aparato ir po to vėl į jį įėjo. Žmonių atmintyje iš šio susitikimo liko tik mažos nuotrupos. Visa kita atrodė tarsi ištrinta iš atminties kažkokios nežinomos jėgos.
Lainė Pilov patyrė sunkų psichinį sukrėtimą. Kitą dieną po susitikimo su būtybėmis moteris skundėsi bloga savijauta, ir jos galva nebedirbo. Ataskaita, kurią laborantė darydavo kiekvieną dieną, buvo visiškai netiksli - joje buvo visiškai sumaišyti skaičiai. Anksčiau tokio atvejo moteriai nebuvo pasitaikę.
Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose! Prisijunkite prie mūsų paskyroje, kad nepraleistumėte įdomių dalykų!
