Vitaminas C didelėmis dozėmis - nuo vėžio

Taikant vitaminą C didelėmis dozėmis galima sustabdyti kai kurių rūšių vėžio raidą, bet tik tada, jei jis švirkščiamas į veną.

Beveik 50 metų po to, kai Nobelio premijos laureatas amerikiečių chemikas Linusas Paulingas ir škotų gydytojas Ewanas Cameronas pirmi išsakė mintį, kad vitaminą C didelėmis dozėmis būtų galima taikyti vėžiu sergantiems asmenims gydyti, pagaliau pradėta patvirtinimo procedūra, leisianti taikyti vitamino C terapiją kaip alternatyvą chemoterapijai. Patvirtinimo procesas pasiekė antrą etapą - vykdomos saugumo ir efektyvumo patikros, - ir, jei viskas vyks sėkmingai, po kelerių metų vitamino C terapija jau bus oficialiai prieinama ligoninėse.

Kodėl turėjo praeiti 50 metų? Todėl, kad mokslininkai, kurie bandė pakartoti L. Paulingo ir E. Camerono tyrimus, nesugebėdavo pasiekti tokių pat rezultatų, kokius anksčiau pavyko gauti su vėžiu sergančiaisiais, turinčiais net vėlyvų stadijų navikus. Tiesa, L. Paulingo ir E. Camerono pasekėjai nesilaikydavo tyrimo protokolo - užuot švirkštę vitamino C į veną, pacientams duodavo geriamo vitamino C maisto papildo pavidalu.

Bet kokius tolesnius tyrimus sustabdė du įspūdingi tyrimai, atlikti prestižinėje Mėjo klinikoje Ročesteryje (Mayo Clinic in Rochester), JAV Minesotos valstijoje, kurių rezultatai buvo publikuoti 1979 ir 1985 metais. Antras tyrimas buvo atliktas todėl, kad pirmą kritikavo dėl vitamino C vartojimo tablečių pavidalu, bet per antrą vitaminas C buvo vartotas tokiu pat pavidalu, ir tyrėjai priėjo prie tokios pat išvados - vitaminas C nepadeda gydyti vėžio.

Kas atlieka tyrimus?

Nuo XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos ir devintojo dešimtmečio vidurio paskelbti tik dviejų eksperimentų ir 35 tyrimų rezultatai ar atskirų atvejų aprašymai, per kuriuos vėžiu sergantiems pacientams į veną buvo švirkščiama vitamino C didelėmis dozėmis, - pasakoja tyrėjai iš Kanados natūropatinės medicinos koledžo Toronte (The Canadian College of NaturopathicMedicine). Tyrėjai analizavo 39 pranešimus (iš jų 37 buvo apie tyrimus) ir konstatavo, kad ši terapija gali pagerinti paciento šansus likti gyvam, sumažinti naviko masę ir dar papildomai sumažinti toksiškas chemoterapijos pasekmes. Šie rezultatai sutampa su L. Paulingo ir E. Camerono tyrimo išvadomis.

L. Paulingas pradėjo domėtis vitamino C terapija 1971 metais, kai pastebėjo, kokių rezultatų savo klinikoje Škotijoje pasiekė E. Cameronas, kuris nepagydomu paskutinės stadijos naviku sergantiems asmenims taikydavo 10 g vitamino C infuzijas. Palyginus rezultatus su kitų vėžiu sergančiųjų būkle, kurių navikas taip pat buvo paskutinės stadijos, bet kuriems buvo skirtas tik tradicinis gydymas, paaiškėjo, kad pacientai, kurie gaudavo vitamino C infuzijų, gyveno apie 6 metus ilgiau nei tradiciniu būdu gydyti vėžiu sergantieji.

Intraveninis metodas yra svarbus dėl vitamino C (askorbo rūgšties ar natrio askorbato) metabolinių savybių - jei vitaminas C geriamas, iš maksimalios dozės (t. y. 1 g) organizmas gali absorbuoti mažiau nei pusę. Didinant šią dozę, gebėjimas absorbuoti tik mažėja. L. Paulingui ir E. Cameronui pavyko pasiekti teigiamų rezultatų, taikant 10 g ar net didesnę dozę, ir vitaminas buvo visiškai absorbuojamas organizmo, bet tik tuomet, jei jis buvo švirkščiamas į veną.

Per vėlesnį tyrimą, atliktą JAV nacionaliniame diabeto, virškinimo ir inkstų ligų tyrimų institute (The US National Institute of Diabetes and Digestive and Kidney Di-seases), tyrėjai konstatavo, kad, leidžiant vitamino C didelėmis dozėmis į veną, jo koncentracija kraujo plazmoje padidėjo 25 kartus, palyginti su išgerta tokia pat vitamino C doze. Beje, vitamino C paros dozė sveikatai palaikyti yra tik 90 mg.

Kaip veikia vitaminas C?

Tyrėjai, kurie pradėjo intraveninės vitamino C terapijos patvirtinimo procedūrą, pasakoja, kad anksčiau atlikti tyrimai buvo pasmerkti nesėkmei, o JAV Ajovos Universiteto (The University of Iowa) mokslininkams, kurie laikėsi L. Paulingo ir E. Camerono terapijos protokolo, pavyko pasiekti daug žadančių rezultatų. Be to, jiems pavyko išsiaiškinti mechanizmą, padarantį vitaminą C tokia efektyvia priemone nuo vėžio.

Per pradinius bandymus mėgintuvėliuose tyrėjai, vadovaujami biologo Garry’io Buettnerio, nustatė, kad vitaminas C didelėmis dozėmis veikia tik vėžines ląsteles ir neliečia sveikų ląstelių. Po šių pradinių bandymų buvo atliekami saugumo tyrimų eksperimentai (pirmas etapas), kurie parodė, kad terapija nepavojinga sveikatai ir gerai toleruojama. Dabar tyrėjų komanda tęsia tyrimo antrą etapą (tyrimus su žmonėmis), siekdama išsiaiškinti, ar vitamino C terapija, papildomai prie standartinių chemoterapijos ir radioterapijos - dviejų tradicinių vėžio gydymo metodų, - garantuos ilgesnę numatomo būsimo gyvenimo trukmę pacientams, kurie serga kasos ar plaučių vėžiu.

Jei vitaminas C geriamas, iš maksimalios dozės (t. y. 1 g) organizmas gali absorbuoti mažiau nei pusę. Jei vitaminas švirkščiamas į veną, asmeniui galima skirti 10 g ir didesnes vitamino C dozes, ir jis bus visiškai absorbuojamas organizmo.

Tuo pat metu G. Buettneris norėjo išsiaiškinti, kodėl būtent vitaminas C yra toks efektyvus nuo vėžio. Patekęs j kraujotaką, vitaminas C lengvai skyla ir formuoja vandenilio peroksidą (H202), aktyvią deguonies formą (laisvųjų radikalų porūšį), kuris žaloja audinius ir DNR. Sveikos ląstelės perdirba H202 su fermentu katalaze, o vėžinėse ląstelėse šio fermento yra daug mažiau, todėl jos nesugeba susidoroti su vandenilio peroksidu.

Netinka visiems navikams

Navikai, turintys mažesnę katalazės koncentraciją ląstelėse, geriau pasiduos gydymui vitaminu C - galbūt tai yra dar viena aplinkybė, paaiškinanti prieštaringus tyrimų rezultatus. Kitas iššūkis, pasak G. Buettnerio, būtų nustatyti, kurie navikai silpnina natūralius ląstelės gebėjimus apsisaugoti.

Tai paaiškina ir, kodėl ir L. Paulingas, ir E. Cameronas mirė nuo prostatos vėžio: E. Cameronas 1991 metais, o L. Paulingas 1994-aisiais, būdamas 93-ejų metų. Galbūt prostatos vėžys yra vienas iš navikų, kuriuo sergant ląstelėse nesumažėja katalazės koncentracija, todėl joms ir nekenkia vandenilio peroksidas.

Kiti gydytojai, pradėję taikyti L. Paulingo ir E. Camerono metodą, taip pat pasiekė gerų rezultatų. Kai medikai iš Genų oazės tyrimų ir inovacijų centro (Gene Oasis Research and Innovation) Singapūre devyniems vėžiu sergantiems pacientams, iš kurių keli turėjo paskutinės stadijos naviką, į veną kasdien sušvirkšdavo 25-100 g vitamino C, šie asmenys nugyveno daug ilgiau, nei anksčiau buvo prognozuojama. Be to, pagerėjo kiekvieno vėžiu sergančiojo gyvenimo kokybė, bet, nutraukus šią terapiją, jų klinikinė būklė staigiai blogėjo.

Raiordano klinikoje (The Riordan Clinic) Vičitoje, JAV Kanzaso valstijoje, gydytojai smegenų naviku (glioma) sergančiam trimečiui berniukui, kurio naviko nepavyko sumažinti chemoterapija ir kuriam buvo naviko pažeistas regos nervas (dėl to pablogėjo rega), kasdien į veną švirkšdavo vitamino C didelėmis dozėmis. Po 30 mėnesių, per kuriuos vaikui per savaitę buvo suleista apie 7-15 g vitamino C, gydytojai konstatavo, kad navikas buvo sumažėjęs, o atskirose vietose net išnykęs, nors po chemoterapijos jis ir toliau augo.

Leisdami paskutines savo gyvenimo dienas, L. Paulingas ir E. Cameronas galėjo tik tikėtis, kad kada nors vitamino C terapija medicinoje bus pripažinta. Kaip rašė E. Cameronas, ši tema sukeldavo įvairiausių emocijų: panieką, linksmumą, pašaipą ir gailestį: „Tikiuosi, kad sugebėsiu įtikinti jus, jog šis tyrimų projektas turi rimtą mokslinį pagrindą ir kad nei dr. L. Paulingas, nei aš nesame du pasipūtę kvailiai ar šarlatanai.“

Praėjo 50 metų, ir pagaliau pasaulis pradeda jiems pritarti.

Kas neturėtų vartoti vitamino C

Nors, išskyrus viduriavimą ir šlapimo nelaikymą, vitaminas C neturi daug šalutinių reiškinių, jo gerti gali ne visi žmonės.

• Reta įgimta liga - gliukozės-6-fosfato dehidrogenazės fermento trūkumu (favizmu) - sergantiems asmenims vitaminas C gali sukelti anemiją.

• Asmenims, kuriems blogai funkcionuoja inkstai, vitaminas C didelėmis dozėmis gali sukelti inkstų nepakankamumą.

• Kadangi vitaminas C gali padidinti geležies atsargas organizme, hemochromatoze (reta įgimta liga, kai organizme kaupiasi per daug geležies) sergantiems asmenims nereikėtų vartoti vitamino C.

• Dėl vitamino C poveikio gali pablogėti kitų vitaminų ir mikroelementų, pvz., vitamino B12 ir vario, absorbcija.

• Retais atvejais vitaminas C gali skatinti inkstų akmenų formavimąsi.

• Dr. P. Kingsley'is nerekomendavo vartoti vitamino C asmenims, kurie serga smegenų naviku, nes didelės jo dozės gali sukelti smegenų edemą.

Bryanas Hubbardas