Prancūzų fizikas ir politikas Josephas-Ignace’as Guillotinas 1789 metais išrado giljotiną, kuri vėliau buvo pavadinta jo vardu. Šis mirties bausmės vykdymo įrankis vėliau buvo plačiai naudojamas Prancūzijoje ir jos kolonijose. Pats Guillotinas norėjo sukurti įrankį, kuris neskausmingai atimtų gyvybę, bet ar jam pavyko? Ar giljotina žudomi žmonės tikrai nespėdavo nieko pajausti?
Kam reikalingi nauji mirties bausmės atlikimo būdai? Galvos kapojamos jau labai seniai, tačiau dažnai nuteistieji buvo kariami, o vėliau – ir šaudomi. Iki giljotinos išradimo mažai kam rūpėjo nuteistojo kančios. Buvo manoma, kad viskas, ką mirdamas patiria nuteistasis yra jo bausmės dalis. Kitaip tariant, kančia buvo įprasta mirties bausmės vykdymo dalis. Tačiau Josephas-Ignace’as Guillotinas manė, kad pati mirtis yra pakankama bausmė ir ją reikia sukelti neskausmingai. Tuomet ir buvo nuspręsta, kad kuo greičiau žmogus miršta, tuo geriau. Iš aukštai krentantis giljotinos peilis atrodė kaip puikus būdas gyvybę atimti greitai ir, turbūt, neskausmingai. Bet ar nuteistieji tikrai nepatirdavo kančių?
Prieš giljotinos paplitimą nuteistieji prancūzai buvo kariami arba jų galvos buvo nukertamos kardais ar kirviais. Korimas buvo labai daug kančių sukeliantis veiksmas, nes žmogus likdavo gyvas net kelias minutes. Galvų kapojimas taip pat nebuvo labai efektyvus, nes dažniausiai reikėdavo daugiau nei vieno kirčio – kartais nuteistieji rėkdavo, kol jų galvos būdavo kertamos. Giljotina turėjo suveikti iš karto, žmogui net nesupratus, kas su juo atsitiko.
Visgi, pradžioje giljotinos ašmenys dažnai buvo tiesūs arba šiek tiek riesti. Jiems sunkiai sekėsi įveikti žmogaus kaklą, todėl prireikdavo ne vieno kirčio. Nepadėjo ir tai, kad 1793-1794 metais giljotinomis buvo nukirsdinta tūkstančiai prancūzų. Žudymo mašinos buvo taip užimtos, kad jų ašmenys labai greitai atšipdavo. Dažnai nuteistųjų artimieji papildomai sumokėdavo budeliui, kad šis pagaląstų giljotinos ašmenis.
Dabar jau žinome ir tai, kad nukirsta galva išlieka gyvybinga 5-30 sekundžių. Jau seniai pastebėta, kad nukirsdinto žmogaus veidas raukosi ir spazmuoja, tačiau tai iš tikrųjų nėra sąmoningi veiksmai. Kita vertus, manoma, kad pats smūgis tiesiog išjungia sąmonę (tarsi nokautas bokso ringe) ir net gyvose smegenyse minčių nelieka. Tačiau su gyvūnais atlikti bandymai parodė, kad taip būna ne visada – kartais smegenys gali išlikti ir sąmoningos. Giljotina tiesiogiai smegenų nepaveikia, priešingai nei mirtina injekcija ar šūvis į galvą, todėl visais laikais buvo svarstoma, ar nukirsdintos galvos yra gyvos.
Tuo 1905 metais įsitikino ir gydytojas Beaurieux, stebėjęs kalinio Henri Languille egzekuciją. Giljotina Languille kaklą įveikė vienu kirčiu ir galva krito žemyn. Tais laikais giljotinos buvo jau labai efektyvios – jos nuolat buvo galandamos, o ašmenys buvo labai sunkūs. Daugiausiai naudos giljotinų efektyvumui davė ašmenų forma – įkypai galandami ašmenys veikė kur kas geriau nei apvalūs ar tiesūs.
Beaurieux priėjo prie nukirstos Languille galvos ir kelias sekundes stebėjo nevalingus spazmus. Jiems nurimus gydytojas garsiai sušuko kalinio vardą ir galva atsimerkė. Ir ne šiaip sau atsimerkė – akių vokai pakilo taip, tarsi Languille dar būtų gyvas. Nuteistojo akys lėtai pasisuko į gydytojo akis, Beaurieux matė, kaip juda mirštančio žmogaus vyzdžiai. Vėliau gydytojas rašė, kad Languille į jį žiūrėjo kaip gyvas žmogus – jis palaikė akių kontaktą. Tada vėl užsimerkė, bet išgirdęs savo vardą vėl atsimerkė, ir vėl susifokusuodami sumažėjo vyzdžiai. Po kelių sekundžių Languille galva ir vėl užsimerkė, tik šįkart nepilnai. Daugiau kalinys į jokius šauksmus nereagavo.
Technologijos.lt
