Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Lapkričio » 5

Ateivių Kosmodromai?

1968-ų metų rudenį Tiumenės srities KGB valdybą gavo pranešimą apie tai, kad Kaluško pelkių rajone, srities šiaurės – rytinėje dalyje, nusileido kažkoks kosminis aparatas. Tai sukėlė didelį saugumiečių susirūpinimą, nes pagal jų turimą informaciją nė vienas orbitoje buvęs Rusų ar Amerikiečių kosminis objektas neplanavo grįžti į Žemę.

“Meteoritas”

Gauta informacija buvo palaikyta netikra, bet dėl viso pikto nuspręsta ją patikrinti. O gal ten nusileido koks priešiškai nusiteikusios šalies desantas? Keturių karininkų grupė malūnsparniu išskrido į tą tolimą rajoną. Saugumiečiai, lydimi vietinės rajono valdžios ir vietinių gyventojų vedlių, apžiūrėjo vietą, kur, neva, nusileido kažkoks aparatas (ateiviai - paranormal.lt).

Jokių kosminių laivų karininkai nerado. Bet jie užfiksavo keletą įdomių taktų. Pirma, skurdus beržynėlis aplink pelkę buvo apdegęs iš didžiulės pelkės centro link nukreiptos pusės. Antra, radiacijos lygis toje vietovėje buvo pusantro karto didesnis už natūralų foną. Jis didėjo, artėjant prie pelkės centro. Trečia, apžiūrinėdami keistą kilometro ilgio miško išvartą šiaurinėje pelkės pusėje, saugumiečiai rado nedidelį, patefono plokštelės dydžio diską, kuris buvo karštas ir skleidė tylų švilpiantį garsą. Tą diską matė ir vietiniai gyventojai. Vėliau KGB darbuotojai diską išsivežė, jo pėdsakai taip ir dingo.

Aplink pelkes esančių kaimelių seniūnai, kuriuos apklausė čekistai, pasakojo, kad anksčiau ne kartą matė, kaip ugniniai kamuoliai, palikdami paskui save šviečiančią uodegą, krisdavo į pelkes ir išnerdavo iš jų. Ypač daug jų buvo per pilietinį karą ir prieš Didįjį Tėvynės karą.

Sentikiai, kurie atsiskyrėliškai tose vietose gyveno antrajame ir trečiajame dešimtmetyje, įspėdavo vietinius gyventojus, kad tie kamuoliai yra blogas ženklas, pranašaujantis baisius įvykius ateityje.

Praėjus savaitei po svečių iš apskrities centro apsilankymo, partinė rajono valdžia vietiniams gyventojams įteikė oficialią telegramą, kad jų teritorijoje nukrito meteoritas...

Kamčiatkos “miestas”

Žmonija nuolat kėlė klausimus: ar yra gyvybė mūsų visatoje? Ar protingi ateiviai lankosi Žemėje? Ypač aktyviai tuo imta domėtis antroje XX amžiaus pusėje. Tuo laiku iš įvairių planetos kampelių vis dažniau pasirodydavo pranešimai, kad ateiviai grobia žmones, danguje matomi neatpažinti skraidantys objektai ir net randamos ateivių kosminių aparatų bazės. Tokie ateivių kosmodromai, neva, rasti sunkiai įžengiamose Lotynų Amerikos, Afrikos vietovėse, Antarktidoje ir kitose žmonių menkai apgyventuose regionuose.

Nemažai tokių vietų yra ir Rusijoje. Viena iš jų - didžiulė ir menkai įsisavinta teritorija nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno pakrantės. Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose gyvenančių tautų padavimuose ir legendose išliko nemažai užuominų apie susitikimus su paslaptingomis būtybėmis, atėjusiomis iš dangaus, apie ugninius kamuolius, pranykstančius taigos ežerų ir pelkių gelmėse, apie “mirusius miestus” su į dangų kylančiais šviečiančiais stulpais.

Apie tokį miestą pietiniame Kamčiatkos pusiasalio pakraštyje pasakojama viename senoviniame kamčia-dalų padavime: tame krašte yra vietovė, apsupta ugninių kalnų (vulkanų). Tos vietovės centre guli krūvos įkaitintų akmeninių riedulių. Jie sudaro keistus statinius, panašius į milžinų būstus. Joks mirtingasis nedrįsta įžengti į šią teritoriją. Jei tik įžengs, jo laukia baisi dievų bausmė. Tie dievai šiame krašte nusileidžia ant žemės tvirtos, sukeldami griaustinius, žaibus ir žemės drebėjimus.

1940 metais šiaurinėje Kurilų kalvagūbrio dalyje įvyko stiprus žemės drebėjimas, pakeitęs ir pietinės Kamčiatkos pusiasalio dalies kraštovaizdį. Tarybiniai jūreiviai, tais neramiais laikais Ochotsko jūroje patruliavę kranto apsaugos laivuose, raportavo savo vadovybei, kad prieš pat pirmuosius požeminius smūgius matė, kaip iš pusiasalio į dangų pradėjo kilti dideli šviečiantys kamuoliai. Pakilę gana aukštai, jie pajudėjo Aleutų salų link. Paslaptingų objektų skrydį lydėjo galingas griausmas ir neįprasti dangaus reiškiniai, panašūs į šiaurės pašvaistę...

Dar viena versija

Jakutai ir evenkai pasakoja apie blogą vardą turintį Kemžos ežerą Jakutijos pietvakariuose. Dauguma Sibiro tyrinėtojų šį ežerą laiko vienu iš pačių paslaptingiausių vandens telkinių pasaulyje. Kemžos ežeras susiformavo, į jį įtekėjus upėms Viliujus ir Žemutinė Tunguska. Didelis taigoje esantis ežeras iš šiaurinės pusės turi gana išsitęsu-sią plynaukštę. Tačiau penkiasdešimties kilometrų spinduliu aplink neįprastą vandens telkinį nei ankstesniais laikais, nei dabar žmonės negyveno. Šiose vietose nemedžioja medžiotojai, žuvies negaudo žvejai. Sakoma, kad ežere ir aplink jį pagautas, sumedžiotas grobis priklauso Kemžos dvasioms, kurios skraido “ugninėse bačkose”. Mažų Sibiro tautelių tyrinėtojas Bražnikovas XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje savo darbuose minėjo keistus mechanizmus, pasirodančius iš ežero, kuriuos jis, neva, matė per vieną ekspediciją.

Septintajame dešimtmetyje Novosibirsko mokslininkas Viktoras Kravco-vas, tyrinėjęs Kemžos ežero paslaptis, iškėlė savą Tunguskos katastrofos versiją. Jo nuomone, 1908 metais Akmenuotosios Tunguskos rajone katastrofą patyrė ateivių erdvėlaivis, kuris leidosi į Kemžos ežerą. Savo hipotezei patvirtinti jis pateikė galimos dangaus kūno kritimo trajektorijos apskaičiavimus ir schemas, paremtas 3-iojo dešimtmečio ekspedicijos metu padarytomis nuotraukomis ir savo darytomis buvusios katastrofos vietos taigoje nuotraukomis iš oro. V. Kravcovas tvirtina, kad kartą skrisdamas virš ežero, vandenyse matė šviesos blyksnius ir susiliejančius ratilus, kurių niekaip nebuvo galima priskirti atmosferos ar gamtos reiškiniams.

Ateiviai, Ufologija, Paranormal.lt

Paslaptingi daiktai

Draustinių vietų, kur galima rasti daug ateivių apsilankymo Žemėje pėdsakų, yra Kalnų Altajuje. Praeito amžiaus trečiajame dešimtmetyje garsiojo Čiuisko kelio statytojai ne kartą rado materialinių nežemiškos kilmės daiktų. Pavyzdžiui, atlikdami sprogdinimo darbus prie Čibito gyvenvietės, darbininkai rado stelą, išsikišusią iš uolos per pusantro metro ir padarytą iš nežinomo metalo. Bandant išvalyti teritoriją būsimam keliui ir pašalinti keistą kliūtį, paaiškėjo, kad stela leidžiasi į žemę taip giliai, kad rasti jos pagrindo neįmanoma. Dar daugiau - dviejų metrų gylyje prie stelos darbininkai rado dešimt sidabrinių futbolo kamuolio dydžio sferų, kurios, susilietę su oru, virto greit išgaruojančiu skysčiu. O netoli radinio buvęs darbininkas nusidegino akis. Vėliau už penkiasdešimties kilometrų nuo šios vietos statytojai rado senovinį miestelį, apsuptą didžiulių riedulių. Miestelio centre stovėjo didelė ir visiškai lygi granito plokštė, kurios kraštai buvo ap-silydę. Prie granito plokštės pagrindo stūksojo tokia pati stela.

Apie susitikimus su keistais skraidančiais aparatais nemažai pasakoja alpinistai, kopiantys į Altajaus ir Sajanų kalnus. Novosibirsko alpinistas Andrejus Rozanovas prisimena vieną iš tokių atvejų. 1990 metais jis kopė į antrą pagal aukštį Altajaus kalną Maašei-Baš. Kai penkių žmonių grupei iki viršūnės buvo likę kokie penkiolika-dvidešimt metrų, alpinistai išgirdo ūžesį, panašų į veikiantį lėktuvo variklį. Netrukus virš apsnigtos viršukalnės jie pamatė pakibusį greitai besisukantį sidabrinį diską. Vienas alpinistas spėjo iš kišenės išsitraukti fotoaparatą, paspaudė mygtuką, pasigirdo tylus trakštelėjimas, o alpinistus apakino ryškus šviesos pliūpsnis. Atrodė, kad kalnas po jais net sudrebėjo. Tik gerokai vėliau alpinistai suprato, kad tuo metu juos galėjo užklupti sniego lavina, kurias dažnai sukelia tokie drebėjimai. Apkurtinti ir apakinti alpinistai atsigavo po kokių penkių minučių, bet keistojo disko virš kalno viršūnės jau nebebuvo.

Sugrįžę į bazę, vyrai išryškino foto juostelę. Ir kaip tik tas kadras, kuriame turėjo būti užfiksuotas keistas sidabrinis diskas, pasirodė beesąs apšviestas...

Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais.
avatar