„Daugiaspalvis“ laivynas

Kokios asociacijos kyla eiliniams žmogui, išgirdus žodžių junginį “karinis laivas”? Tai, tikriausiai, griežtos korpuso formos, grėsmingai pakelti pabūklai, jokių architektūrinių įmantrybių, viskas suderinta, harmoninga. Pats laivas nuo priekio iki galo nudažytas vienoda pilka spalva. Tik ant borto išsiskiria baltas numeris.

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą visų valstybių kariniai laivai panašiai taip ir atrodė. 1914-ais metais prasidėjęs karas į šią spalvų monotoniją b laivo architektūros suderinimą įnešė kardinalių pasikeitimų (paranormal.lt).

Poreikis žymiai geriau maskuoti tiek civilinius, tiek karinius laivus atsirado pirmiausia dėl nepaprastai didelio vokiečių povandeninių laivų aktyvumo. Nesvarbu kokia spalva buvo nudažytas laivas, periskope jo kontūrai buvo matomi gana ryškiai. Povandeninio laivo komandai reikdavo tik paskaičiuoti kursą, greitį. Po to 2-3 torpedos pasiųsdavo laivą į dugną.

Kaip kovoti su šiuo pavojumi? Buvo pateiktas ne vienas pasiūlymas perdažyti laivus „gamtos“ spalvomis. Buvo siūloma laivus dažyti „Šiaurės Atlanto“, „Viduržemio jūros“, „Normandijos pakrantės“, netgi kai kurių ežerų vandens spalvomis. Tačiau šie pasiūlymai nesulaukė didelio pritarimo. Pavyzdžiui, laivas plaukia iš Karibų jūros į Siaurės jūrą, tačiau kelionės metu nėra jokios galimybės pakeisti kamufliažą. Taip pat nebuvo atsižvelgta į metų laikus - tos pačios įlankos vanduo žiemą atrodo visai kitaip, nei vasarą.

Buvo netgi tokių keistų pasiūlymų, kaip laivą iš vienos pusės nudažyti kranto, prie kurio paprastai laivas stovėdavo, spalva (atsižvelgiant į uolas bei augmeniją), o kitą laivo pusę nudažyti dangaus ir jūros vandens spalva arba pilka švino spalva. Tokie pasiūlymai buvo iš karto atmesti. Juk priešo povandeninis laivas gali priplaukti „ne iš tos pusės“. Jei kapitoną labai nustebins neaišku iš kur atsiradusi žemėlapiuose nepažymėta sala, tai po kiek laiko jis pastebės, kad „sala“ juda. Kaip nepaleisti keletą torpedų tokiu atveju?.

„Teplionė“ laivyne

Tarp šių visokių pasiūlymų geriau užmaskuoti laivus nuo priešininko ypač išsiskyrė vienas pasiūlymas. Jo autorius buvo britų karinio jūrų laivyno karininkas Normanas Vilkinsonas. Jis laisvu metu domėjosi tapyba, o ypač tuo metu pradėjusiu populiarėti kubizmo stiliumi. Karininkas pasiūlė ne maskuoti laivus, pritaikant juos prie nuolat besikeičiančio gamtinio fono, o daryti atvirkščiai - patį laivą paversti fonu, savotiška tapytojo drobe, kuriame pavaizduoti visiškai abstrakčias linijas ir geometrines figūras, o po to laivą nudažyti ryškiomis ir netikėtomis spalvomis. Pasiūlymo esmė buvo tokia - maskuojančia spalva paslėpti visą laivą neįmanoma, todėl reikia iškreipti laivo dydį ir formą, t.y. padaryti taip, kad priešininkas nesuprastų, kur yra laivo priekis, o kur galas, kad tektų pasukti galvą kas matoma periskope - didelis sausakrūvis laivas ar du maži seineriai?

Didžiosios Britanijos laivyno vadovybei šis pasiūlymas pasirodė įdomus, todėl buvo nuspręsta jį išbandyti. Britai naują kryptį laivų maskavime pavadino „akinančiu spalvinimu“, o amerikiečiai pavadino trumpiau - „teplione“.

Atlikti karinių laivų maskavimo darbus buvo pakviesti tikri dailininkai-kubistai. Jie turėjo didžiulius plotus, kuriuose galėjo pasireikšti! Tūkstančiai kvadratinių metrų plieninės šarvuotos „drobės“, šimtai jūreivių, kurie padėjo įgyvendinti bet kokį, netgi patį keisčiausią dailininko sumanymą. Tiesa, gana greitai dailininkų laisvė buvo apribota, nes buvo sukurtos taisyklės, kurių laikantis buvo pradėti marginti civiliniai ir kariniai laivai. Net ir šiuo atveju daugelis laivų buvo išmarginti nepaprastai originaliais paveikslais. Tokie laivai, surinkti į konvojų, atrodė kaip milžiniškos fantastinės žuvys ar įvairiaspalvių tropinių papūgų susirinkimas.

Įdomiausia tai, kad bandymas dažyti laivus „papūgos“ spalvomis davė teigiamą efektą. Atakuodami taip išmargintus transporto laivus, vokiečių povandeniniai laivai žymiai dažniau prašaudavo pro šalį, nei iki tol.

Deja, tai buvo tik laikina priemonė. Kai jūrų mūšiuose pradėjo dalyvauti aviacija, dailininkų-kubistų paslaugų nebereikėjo. Jeigu virš bangų siūbuojančiame periskope nustatyti įvairiomis spalvomis laivo tipą ir judėjimo kryptį buvo gana sudėtinga, tai iš oro šie laivai buvo puikiai matomi. O ir patyrę jūrų vilkai - laivų kapitonai - nors ir negarsiai, tačiau reiškė nepasitenkinimą, kad jų laivai iš karinio buvo paverčiami kažkuo panašiu į spalvingą cirko palapinę.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui vizuali taikinių jūroje paieška ėmė trauktis į praeitį. Vietoje to buvo pradėti naudoti patobulinti lokatoriai ir sonarai, o kariniai laivai vėl buvo pradėti dažyti monotoniška spalva.

Kubizmas Sovietų Sąjungoje

Rusijoje į laivų maskavimą buvo žvelgiama gana rimtai. Tai patvirtina 1895-ųjų m. balandžio 25 d. įsakymas dėl karinių laivų paruošimo kovai, kurį pasirašė tuometinis kontradmirolas Stepanas Makarovas. Tarp daugelio įsakymo punktų buvo ir toks, pagal kurį reikėjo griežtai laikytis laivo maskavimo taisyklių, t.y. šviesiai pilka spalva nudažyti korpusą, rangautus ir kaminus.

Vėliau, jau sovietiniais laikais, paaiškėjo, kad pilkas laivo atspalvis nėra panacėja. Kažkuriuo momentu kiekvienai galimai karinių veiksmų vietovei teko kurti savo ypatingą spalvą. Tačiau rimtai, valstybiniu lygiu, šis klausimas buvo pradėtas spręsti tik 1942-ųjų m. pavasarį. Buvo atsižvelgta į sąjungininkų patirtį - „linksmos“ spalvos atmestos, nes jos jau buvo netekusios aktualumo, o štai kubizmo priemonėmis galimybė pakeisti objekto formą buvo naudojama gana plačiai, tik jau buvo atsižvelgiama į oro antskrydžio galimybę.

Norint užmaskuoti laivus, kurie ilgam laikui buvo išmetę inkarą: plaukiojančioms ligoninėms, dokams laivams, kuriems reikėjo remonto, vien tik nudažymo maskuojančia spalva nepakako. Teko naudoti netikrus statinius - antstatus, krūmus, medžius. Kai kurių laivų deniuose netgi buvo „sodinami“ daržai, šalia kurių stovėjo nedideli mediniai namukai. Kamufliažui dažnai buvo naudojamos nendrės ir kukurūzai, o pats geriausias maskuojantis atradimas buvo medžiaga, iš kurios siuvami maišai. Taisyklingai užvilktas pilkšvos spalvos maišu laivas iš oro atrodė panašus į paprasčiausią šalia kranto stovinčią uolą. Tik tais atvejais, kai priešininkas labai gerai buvo anksčiau išstudijavęs vietovę, buvo galima pamatyti iš kažkur atsiradusį objektą.

Po Antrojo pasaulinio karo viskas vėl grįžo į savo vėžes. Dabartiniais laikais kariniai laivai vėl tapo griežti, nuo priekio iki galo kruopščiai nudažyti viena spalva...