Džono Rekhemo istorija

Garsusis britų piratas Džonas Rekhemas (1682-1720) į knygas apie piratavimo istoriją įėjo Kaliko Džeko vardu. Kaliko - tai medvilninės medžiagos rūšis, iš jos pasiūtus rūbus mėgo nešioti nepretenzingas jūreivis Rekhemas (paranormal.lt).

Kaliko naujovės

Pati aktyviausia šio narsaus jūrų plėšiko gyvenimo atkarpa buvo 1717-1720 metai, kai Kaliko siautėjo Bahamų salų rajone. Istorikai šį periodą (1690-1730 metus) laiko piratavimo „aukso amžiumi“. Būtent tuomet Didžiosios Britanijos valdžia priėmė pačias rimčiausias ir rūsčiausias priemones, siekiant pažaboti piratų ir kaperių veiklą, kuri kėlė didelę grėsmę tarptautinei laivybai ir pasaulinei prekybai.

Apie Džoną Rekhemą liko informacija dokumentuose: bažnytinėse knygose, jūrų archyvuose, tyrimo ir teismo ataskaitose. Šis pasakojimas remiasi būtent oficialiais dokumentais.

Kaliko savo vardą įamžino dviem pasiekimais. Pirmiausia, būtent Rekhemas yra piratų simbolio -Linksmojo Rodžerio - autorius.

Būtent jis sugalvojo ir pradėjo naudoti piratų vėliavą - kaukolę su sukryžiuotomis po ja špagomis (būtent špagomis, o ne kaulais). Antra, jo komandoje tarnavo dvi moterys piratės - Merė Reid ir Ana Boni.

Apie Džono Rekhemo giminę žinoma mažai, nes jis gimė Jamaikoje. Jo gimimo data užfiksuota vietinėje bažnytinėje knygoje, o tai liudija, kad busimojo pirato tėvai gyveno teisėtoje santuokoje. Artėjant 1718 metams Džono Rekhemo pavardė atsiranda laivo „Klajūnas“, kuriam vadovavo Čarlzas Veinas, komandos sąraše. Jis vykdė viršilos vairininko pareigas. Tai reiškia, kad tuo metu Kaliko jau buvo patyrusiu jūreiviu.

Veino komanda užsiėmė kaperystės veikla Didžiosios Britanijos naudai prie Šiaurės Amerikos krantų. Ten įvyko rimtas kivirčas tarp kapitono Čarlzo Veino ir vairininko Džono Rekhemo. 1718 metais „Klajūnas“ sutiko jūroje didelį prancūzų karinį laivą. Kapitonas nusprendė, kad jėgos nelygios, todėl įsakė skubiai atsitraukti į saugią vietą, tačiau Rekhemas, girdint visiems komandos nariams, aštriai sukritikavo kapitoną, pažymėdamas didelį ir vertingą krovinį, kurį gabeno prancūzų laivas. Kaperiai, spaudžiami kapitono, buvo priversti atsitraukti. Tačiau netrukus laivo komanda pakėlė maištą ir pareikalavo kapitono perrinkimo. Naujuoju vadeiva, be abejo, tapo Rekhemas. O buvęs kapitonas Veinas su 15 savo šalininkų buvo susodinti į valtį ir paleisti atviroje jūroje, davus jiems būtinų maisto ir vandens atsargų. Taip atsirado kapitonas Kaliko.

Santuoka ir liūdesys

Jis nepervertino savo galimybių, teikdamas pirmenybę nedideliems pirklių laivams be palydos užpuolimams. Piratų trofėjai nebuvo labai dideli, tačiau nuolatiniai, o saugumas buvo aukščiau visko.

Netrukus Bermuduose Kaliko užgrobė nedidelį komercinį laivą „Kingstonas“ ir pavertė jį savo flagmanu. Piratų reikalai klostėsi labai vidutiniškai, tačiau 1719 metais Kaliko gavo Didžiosios Britanijos valdžios pasiūlymą nutraukti piratavimą už tai gaunant visišką atleidimą (buvo paskelbta visuotinė amnestija). Komandai reikėjo atvykti į Nasau - Bahamų salų sostinę.

Nasau Kaliko sutiko savo seną bičiulį piratą Džeimsą Bonį. Buvęs piratas dirbo policijoje, padėjo susekti piratus, kurie tapo karalystės galvos skausmu. Džeimsas buvo susituokęs su labai simpatiška žmona Ana, kuri Džonui Kaliko iš karto krito į akis. Kol Džeimsas Bonis sekė piratus, rašė apie juos pranešimus ir vadovybei pateikdavo įrodymus, tarp Kaliko ir Anos Boni užsimezgė romanas.

Ylos maiše nepaslėpsi, Džeimsas Bonis sužinojo apie žmonos išdavystę ir skubiai apie tai informavo Nasau gubernatorių Vudsą Rodžersą. Gubernatorius įsakė Aną Boni išplakti bizūnais už svetimavimą. Tai leido Džonui Rekhemui parodyti savo kilnumą. Jis pasiūlė gubernatoriui už tam tikrą sumą
išpirkti Anos Boni laisvę. Tam prieštaravo apgautasis vyras, tačiau Kaliko padvigubino išpirką, sandoris įvyko.

Netrukus pora plaukiojo Karibų jūroje savo laiveliu „Kronšnepas“, o pats Kaliko ėmė rinkti naują piratų komandą. Jis nusprendė vėl užsiimti piratavimo verslu. Kaliko pirmenybę teikė patyrusiems galvažudžiams. Daugelis jų net nenutuokė, kad kapitono padėjėjas yra moteris. Ana laive dėvėjo vyriškus rūbus, sprendė išimtinai tik ūkiškus reikalus (kuo pigiau nupirkti maisto ir indų). Netrukus paaiškėjo, kad Ana pastojo. Artėjant gimdymo laikui „Kronšnepas“ prisišvartavo Kuboje, kur Ana pagimdė berniuką. Deja, naujagimis buvo labai silpnas ir netrukus mirė.

Geriausias vaistas piratų porai numalšinti liūdesį buvo kitų laivų užpuolimas. Tik tai priversdavo Kaliko ir Aną kuriam laikui pamiršti liūdesį. Reikia pažymėti, kad Kaliko neatsisakydavo užpulti žvejų laivus ir žvejų kaimus, kur piratų trofėjais tapdavo menkaverčiai daiktai ir maisto produktai. Kartą piratai užpuolė olandų pirklių laivą. Gabenamas krovinys nebuvo labai vertingas, tačiau Rekhemui pavyko patraukti į savo pusę didesnę ekipažo dalį. Tarp perėjusių į piratų pusę buvo jūreivis Markas Ridas.

Markas ir Merė

Jūreivis Markas gimė 1690 metais olandų tarnaitės ir anglų jūreivio nesantuokinėje sąjungoje. Jis gimė mergaite, kuri buvo pavadinta Mere. Merė turėjo vyresnį brolį, kuris netrukus mirė. Motiną Merę ėmė rengti mirusio brolio rūbeliais, norėdama taip sutaupyti ir nuslėpti dar vieną nesantuokinį vaiką. Be to, mirusio berniuko močiutė skyrė pinigų savo anūko išlaikymui, o kitos šeimos problemos močiutės nejaudino.

Taip Merė nuo pat vaikystės patyrė buvimo vyru privalumus. Būdama 16 metų amžiaus ir pasivadinusi Marku Ridu ji įstojo į Nyderlandų armiją. Ten pasireiškė naujai iškepto jūreivio moteriška prigimtis. Markas įsimylėjo tarnybos draugą, viską jam papasakojo. Porelė paliko tarnybą armijoje ir apsigyveno Hagoje. Gana greitai Merės laimė baigėsi, jos vyras netikėtai susirgo karštine ir mirė, nepalikdamas jokių lėšų pragyvenimui. Merei vėl teko tapti Marku. Apsimetusi vyru ji gavo tarnybą komerciniame laive, kurį vėliau užpuolė Kaliko. Pagal šią realią istoriją vėliau buvo pastatyti keli filmai ir pjesės, kurie rodomi ir šiandien.

Ana ilgai stebėjo naująjį jūreivį, kol vieną dieną pasikvietė jį atvirai pasikalbėti. Damos viena kitai atskleidė savo paslaptis - juk jos abi buvo moterimis, apsimetusios vyriškiais. Tarp jų užsimezgė draugystė, kuri sukėlė siaubingą Kaliko pavydą. Jis pareikalavo, kad žmona pasiaiškintų. Jai neliko nieko kito, tik pasikviesti Marką Ridą ir apnuoginti jo krūtinę. Kaliko, pamatęs krūtis, labai nustebo, tačiau tuo pačiu ir nusiramino.

Laimės per daug nebūna. Ypač plėšikams. Bendra šios trijulės karjera buvo labai trumpa. 1720 metų rudenį Didžiosios Britanijos valdžia išsiuntė Džonataną Barnetą sugauti Kaliko komandą. Kaliko su komanda kaip tik stovėjo išmetę inkarą prie Jamaikos, todėl areštuoti jį nebuvo didelė problema.

Piratų teismas įvyko 1720 metų lapkričio 16 dieną. O jau kitą dieną, t. y. lapkričio 17, Kaliko (Džonas Rekhemas) buvo išteptas derva ir pakartas. Jo kūnas iš kilpos nebuvo išimtas keletą savaičių, taip siekiant įbauginti kitus piratus.

O kaip Ana Boni ir Merė Reid? Jos abi teisme pareiškė, kad yra nėščios. Merė Reid netrukus pagimdė berniuką, tačiau 1721 metų balandžio mėnesį kalėjime susirgo ir mirė. Ana Boni išvengė bausmės, tačiau apie ją daugiau nėra jokių duomenų archyvuose. Jos tolimesnis likimas yra mįslė. Gali būti, kad ji neilgai pergyveno savo bičiulius piratus.

Liūdnas likimas laukė ir kitų Kaliko komandos narių. Visi jie netrukus buvo sugauti ir pakarti. Jų sugavimą palengvino tai, kad valdžia už piratų išdavimą siūlė solidžias premijas. Be to, paprasti žmonės tikrai nejautė jokio gailesčio piratams. Kaliko pragyveno 38 metų, o piratui tai tikrai ilgas gyvenimas!