Islandija – atšiauri, svetinga ir paslaptinga žemė

Pasišiaušusiuose Šiaurės Atlanto vandenyse plūduriuoja vieniša Islandijos sala, kur įsikūrusi to paties pavadinimo valstybė.

Ši žemė vos per 300 kilometrų nutolusi nuo ledynais padengtos Grenlandijos. Islandija – marga – gamtos, klimato, spalvų ir reljefo – dėlionė. Magiška, įdomi ir paslaptinga šalis.

Daugialypis krašto veidas

Islandijos plotas – 103 tūkst. kvadratinių kilometrų, tačiau net 67 proc. jos užima tundra. Šiek tiek daugiau nei dešimtadalį šalies teritorijos dengia lavos dykumos, dar tiek pat – ledynai. Islandijoje nėra miškų, tik kur ne kur auga krūmynai. Gyventojų čia – vos 322 tūkst. Turistų kasmet apsilanko kone 350 tūkst.!

Pasitaikius galimybei pasičiupti lėktuvo bilietą už prieinamą kainą, išties verta pamatyti šią su niekuo nepalyginamą žemę. Islandijos gamtovaizdis kinta kas keliasdešimt kilometrų. Vis kitos kalnų spalvos, jų struktūra, reljefas. Ir – kiek tik akys užmato – akmenuoti toliai. Samanomis apaugę akmenys iš tolo primena avių bandą. Dažniausiai tai – optinė apgaulė, tačiau vietomis – ir realybė. Islandijoje gausu avių, įspūdingų žirgų kaimenių. Ristūnai – neregėtų spalvų – nuo rusvų, melsvų iki juodų lyg smala. Rupšnoja ir neaukštus žolės kuokštus, ir samanas.

Būtų tiesiog nuodėmė Islandijos paveiksle pamiršti karščiu pulsuojančius geizerius, miegančius ir būdraujančius ugnikalnius, regis, iš paties dangaus krintančius krioklių vandenis ar Mėlynąją lagūną. Pastaroji dažnai vadinama vienu iš pasaulio stebuklų.

Salą atrado vikingai

Manoma, kad pirmieji gyventojai (spėjama, jog buvę airių vienuoliai) saloje apsigyveno apie 800 mūsų eros metus. Vėliau salą užėmę norvegų vikingai suteikė šaliai dabartinį pavadinimą. 1262–1814 metais Islandija buvo laikoma Norvegijos kolonija, vėliau tapo Danijai priklausančia teritorija. 1944-aisiais ji įgijo visišką nepriklausomybę.

Islandija yra mažiausia NATO narė, tačiau ne Europos Sąjungos šalis. Įdomi detalė – šio atokaus žemės krašto sostinėje Reikjavike yra seniausias pasaulyje (įkurtas 930 metais) veikiantis parlamentas – Altingas. 
Kalbant apie Islandiją, būtų nepadoru nepaminėti svarbaus fakto – 1991 metais islandai pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę!

Islandų kultūros pamatus paklojo senovės skandinavai. Šiuolaikinė islandų kalba yra viena iš skandinavų kalbų, artima fareriečių kalbai ir vakarų norvegų tarmėms. Nors geologiniu aspektu Islandija – Vidurio Atlanto kalnagūbrio dalis, vulkaninė sala, dėl kultūrinių priežasčių ji laikoma Europos žemyno dalimi. Europoje Islandija yra antroji (po Didžiosios Britanijos) pagal dydį sala. Dauguma islandų išpažįsta liuteronų tikėjimą.

Klimato kontrastai

Birželio viduryje, tądien, kai išskridome, Lietuvoje šypsojosi saulė ir skleidė malonią 20 laipsnių šilumą. Po keturias valandas trukusio skrydžio išlipę Keflaviko oro uoste iškart traukėme iš kuprinių storas striukes, o aplink kaklus sukome šiltus šalikus. Šiame pietvakariniame salos kampelyje esančiame miestelyje oro temperatūra siekė vos 8 laipsnius. Negana to, pūtė stiprus gūsingas vėjas.

Ir nieko stebėtino! Islandijoje vyrauja subarktinis klimatas su visais jam būdingais ypatumais: stipriais šiauriniais vėjais ir vėsiomis vasaromis, kai oro temperatūra retai kada viršija 18 laipsnių. Žiemą vietomis šaltukas spaudžia ir iki 30 laipsnių. Šviesusis paros metas trunka vos kelias valandas – nuo 11 valandos ryto iki 15 valandos popiet.

Vasarą čia karaliauja baltosios naktys, kai šviesu būna ištisą parą. Iš tiesų atvykėliui prisitaikyti prie pasikeitusių laiko ir oro sąlygų nėra vieni niekai! Atskridus iš Lietuvos, laikas trimis valandomis „atsisuka“. Regis, diena ištįsta. Kiaurą parą tvyranti šviesa irgi išderina miego ritmą. Gelbsti sunkios tamsios viešbučio užuolaidos, bent jau dirbtinai sukuriančios nakties įspūdį. Vietiniai pasakoja, kad kartais, ypač kai gerai kimba menkės, vakarop susiruošia į žvejybą. Tik valandėlei kitai. Tačiau ta „nesibaigianti“ diena priverčia prarasti laiko nuovoką. Žiūri į laikrodį – ogi jau gerokai po pusiaunakčio!

Banginių šou

Islandijoje galima ne tik pagauti menkių, bet ir pamatyti – visai šalia – plaukiantį milžinišką banginį. Tereikia nukakti į šalies šiaurėje įsikūrusią žvejų gyvenvietę – Husaviko miestelį. Vietos gyventojai specialiais laiveliais plukdo turistus pažiūrėti banginių šou.

Baugoka? Vietiniai tvirtina, kad tokia atrakcija yra nėmaž nepavojinga. Esą, banginiai tiesiog plaukioja vandenyse, kitąsyk pamojuoja uodegomis. Tiesa, pasitaiko dienų, kai išplaukus į vandenyną banginiai nebūna nusiteikę pasirodyti. Tuomet tiesiog grįžtama atgal į krantą.

Didingi kriokliai, alsuojantys ugnikalniai 

Šioje saloje gausu krioklių – didelių ir mažų, užtat labai įspūdingų. Tas didingas galingų vandenų šniokštimas užburia ir atima žadą. Aukščiausio šalies krioklio – Glimuro – aukštis – kone 200 metrų! Įspūdingi ir Hengifoso, Svartifoso, Gudlfoso kriokliai. Prie jų nuolat stoviniuoja būriai turistų. Fotografuoja, filmuoja, gėrisi, džiaugiasi. Aplinkui girdėti įvairiausių pasaulio kalbų – japonų, čekų, anglų ir... lietuvių. Kone visur sutiksi tėvynainių! Ašarojantis dangus ir atšiaurūs vėjai, palyginti su tokiais unikaliais gamtos stebuklais, – nė motais.

Ugnikalniai – ne mažiau svarbus Islandijos portreto akcentas. Jų čia – apie 200, net 26 – aktyvūs. Vienas didžiausių ir aktyviausių – Krafla. Pastarasis jo išsiveržimas užfiksuotas 1984 metais. Kone 10 kilometrų skersmens vulkano viršuje atsiveria unikali vietovės panorama, krateryje tyvuliuoja didžiulis ežeras. Netoli Hedlos miesto išniręs Heklos ugnikalnis. Jis – pavojingas, mat niekada negali žinoti, kada ims spjaudytis ugnimi. Tūkstančiai kvadratinių metrų teritorijos aplink vulkaną padengta sustingusia lava ir vulkaniniais pelenais. Žygis į viršukalnę trunka apie penkias valandas. Keliaujant patariama laikytis itin griežtų saugumo reikalavimų arba geriau išvis atsisakyti tokio sumanymo.

Garsiausia įdomybė – geizeriai

Keliaujant po salą, būtina užsukti į netoli Reikjaviko esantį geizerių parką – paliesti aplink geizerį įšilusios žemės ir pamatyti įspūdingų vandens spjūvių. Nors didysis parko geizeris iššauna vos kelissyk per dieną, turistai pasirengę kantriai laukti šios įspūdingos akimirkos.

Vaizdas – unikalus. Prieš spjūvį geizeris – it didžiulis vandens katilas – pamažėl garuoja, putoja, kyla, šniokščia, kol galop išsiveržia. Ore pasklinda nemalonus sieros (primena supuvusį kiaušinį) kvapas. Tačiau nepakartojamas reginys nosį riečiantį kvapą atperka.

Mėlynoji lagūna

Lankytis Islandijoje ir neišsimaudyti Mėlynojoje lagūnoje tolygu nepatirti pusės įspūdžių. Saloje gausu natūraliai trykštančių karštųjų versmių. Tačiau visų jų karalienė – Mėlynoji lagūna. Tai didelis melsvai žalias geoterminių šaltinių maitinamas ežeras, kurį nuolat gaubia migla, o į orą kyla įspūdingi garų kamuoliai. Vandens spalvą lemia saulės šviesą atspindintis silicio dioksidas. Vasarą vanduo dažniausiai būna žalsvas. Spalva pasikeičia dėl dumblių – vasarą jie, veikiami tiesioginių saulės spindulių, sparčiai dauginasi. Lagūnos vanduo nuolatos maišosi su šaltu jūros vandeniu. Tad šiame natūraliame vandens telkinyje temperatūra visada būna 37–39 laipsniai.

Beje, šis ežeras atsirado visai atsitiktinai, kai 1940 metais iš Svartsengio geoterminės jėgainės nutekėjęs vanduo paskandino aplink esančius lavos laukus. Ilgainiui aptikta, kad ežero vandenyje gausu įvairių druskų, dumblių, sieros ir kitų mūsų odai naudingų mineralų. Ne veltui šią vietą greitai pamėgo ne tik vietiniai, bet ir turistai. Beje, šalia Mėlynosios lagūnos esanti geoterminė jėgainė veikia ir šiandien. Vanduo čia siurbiamas iš dviejų kilometrų gylio gelmių. Lagūnoje – 9 mln. litrų vandens. Tiesa, šis vandens telkinys – negilus – vos apie 0,8–1,2 metro, tik vietomis – iki 1,6 metro. Vanduo atnaujinamas kas 40 valandų. Mėlynosios lagūnos SPA malonumų kaina prasideda nuo 40 eurų.

Dar dvi įstabios vietos

Prieš 2 300 metų milžiniško lavos išsiveržimo metu susiformavęs Mivatno ežeras tyvuliuoja šiaurinėje šalies dalyje, netoli Kraflos ugnikalnio. Jį puošia įspūdingų formų lavos skulptūros. Šiose vietovėse dažnai kyla žemės drebėjimų, matyti daugybė ugnikalnių. Mivatno ežeras ir aplinkinės pelkės garsėja pulkais čia gyvenančių paukščių.

Vietą, kur Europa susitinka su Amerika, aptiksime šalies pietvakariuose. Ir tokio reginio neišvysime niekur kitur. Tik šioje vienišoje Atlanto saloje galima pamatyti vaizdą, kaip viena su kita susilieja Amerikos ir Europos litosferos plokštės. Tarpas tarp jų padengtas lava. Ir jeigu vieną dieną šioje vietoje nustos veržtis ugnikalniai, Islandija gali skilti į dvi dalis.

Nuoširdūs žmonės ir stulbinančios kainos

Islandija garsėja avienos patiekalais, dešrainiais ir pūdyta rykliena. Tiesa, pastarojo delikateso ragauti neteko, labai ir neieškojome. Girdėjome, kad ši mėsa stipriai trenkia amoniaku. Užtat avienos kepsniai – išties gardūs. Porcijos kaina – apie 30 eurų. Dubenėlis sriubos toli gražu ne prašmatnioje kavinėje, o gana apspurusioje užkandinėje atsiėjo daugiau kaip 12 eurų. Na, o viename iš prekybos centrų – už arbatą, kavą, šiek tiek vaisių, sūrio, duonos, mėsos, jogurto – teko pakloti apie 140 eurų. Tiesa, keistoka buvo skaičiuoti tūkstančius Islandijos kronų. Aišku, suma, paversta į eurus, būdavo gerokai mažesnė (1 euras atstoja maždaug 123 Islandijos kronas).

Keliauti po salą pėsčiomis neįmanoma. Populiariausia – nuomotis automobilį. Automobilių nuomos punktų – apstu. Tačiau šioje šalyje itin daug kelio ženklų, rodančių, kur važiuoti reikėtų itin atsargiai, kur bus artimiausia degalinė, kokie netikėtumai laukia kelyje ir pan. Beje, Islandijos žemėlapį patariama įsigyti Lietuvoje arba galima naudotis tais, kurie yra internete. Mat čia jie – itin brangūs. Susiruošus į negyvenamas šalies vietas, būtina iš anksto pasirūpinti maisto atsargomis, nes iki artimiausios parduotuvės gali būti daugiau kaip 100 kilometrų. Beje, šių parduotuvių darbo laikas skiriasi, taip pat yra gerokai trumpesnis nei kitur.

Užtat islandų geranoriškumas sužavėjo. Štai apsilankius prie jau uždaryto muziejaus, ūmai lyg iš dangaus nukritęs apsaugos darbuotojas, užuot patikinęs, kad užsuktume kitą dieną, paprašė minutę luktelėti. Ir... atvėrė muziejaus duris. Kita maloni staigmena laukė Keflaviko oro uoste. Patikros punkte kuprinėje aptiko... tai, ką draudžiama išvežti iš šalies. Tai buvo keli lavos akmenėliai. Apsaugos viršininkas, pasiteiravęs, iš kur mes esame, ar patiko Islandija, draugiškai šyptelėjo ir leido pasilikti šiuos mažmožius – dalelę visiškai kitokio, atšiauraus ir kartu be galo paslaptingo, pasaulio.

Birutė JANČIENĖ; savaite.lt