Kanarų Salose Uolos Gabalas Nukrito Į Jūrą. Artėja Polių Poslinkis?

2020 m. Lapkričio 14 d. La Gomera saloje (Kanarų salos) atsitiko įvykis, nuo kalno į jūrą nusirito didelė pakrantės nuošliauža, kurį netyčia nufilmavo netoliese atostogaujantys turistai:

Savaime tokių nuošliaužų kartas nuo karto įvyksta visur, o problema čia slypi būtent toje, įvykio vietoje.

La Gomera yra viena iš povandeninio vulkaninio kalnagūbrio „Cumbre Vieja“ viršūnių, kuris kartkartėmis, salyno gyventojams apie save primena žemės drebėjimais ir ugnikalnių išsiveržimais, kurie ten vyksta kas 30 metų. Tačiau didžiausia Kanarų salų problema yra nuošliaužos.

Pasak geologų, per pastaruosius milijoną metų Kanarų salos patyrė 14 stiprių nuošliaužų, kai į vandenyną krito ištisos salų dalys, kurios prarado 25% ploto. Manoma, kad paskutinis tokio masto nuošliauža buvo maždaug prieš 100 000 metų, o kiti geologai mato La Palmos salą, nuo kurios turėtų nuskilti 150–500 kubinių kilometrų gabalas:

Manoma, kad didžiausias šio fragmento dydis yra 25 km ilgio, 20 km pločio ir 1-2 km storio. Jei nuskilęs blokas bus mažesnis nei 250 kubinių kilometrų, kuris skils, 50 metrų per sekundę greičiu, jis nusiris į vandenyną ir sukels bent 40 metrų aukščio cunamį, kuris per 8–9 valandas pasieks net Amerikos krantus:

Blogiausiu atveju, tai yra, jei nuskils 500 kubinių kilometrų ir pradės kristi į vandenyną viena mase 360 kilometrų per valandą greičiu, cunamis bus iki šimtų metrų. O tokių cunamių Atlanto istorijoje jau yra buve.

Taigi, Bahamuose yra koralų kalkakmenio blokai, sveriantys daugiau nei 1000 tonų, randami aukštai virš dabartinio jūros lygio. Vienintelis to paaiškinimas yra tas, kad netolimoje geologinėje praeityje juos ten nešė didelis cunamis.

Geologai, jau 30 metų stebi uolienų skilimo dinamiką ir plyšius La Palmos saloje, atsiskyręs pleištas nuo likusios salos dalies, šiuo metu, kai kuriose vietose pasiekė kelių metrų plotį, todėl salos griūtis - tik laiko klausimas.

La Gomera, kur vakar buvo nuošliauža - tai, pasak tų pačių geologų, yra seniausia ir patvariausia iš salelių, kur išsiveržimų buvo seniai, kur nėra lavos srautų ir kur niekada nėra buvę nuošliaužų. Kaip matote, geologai labai klydo savo prognozėse. Tačiau tai nėra pagrindinė problema.

Pagrindinė problema yra ta, kad kažkokį geologinį kataklizmą Kanarų salose pažadėjo Edgaras Keisas ir šis kataklizmas bus neišvengiamo polių poslinkio ženklas. Maždaug tuo pačiu metu, sudrebins ir Japoniją, kuri pradės nirti po vandeniui, šiek tiek anksčiau arba šiek tiek vėliau, Kanarų salų.

Japonija dabar nelenda po vandeniu, viskas yra atvirkščiai - Nishinoshima sala, atsiradusi dėl išsiveržimo 1974 m., pradėjo dvigubu greičiu kilti iš vandenyno. Po šių metų rugpjūčio išsiveržimo sala ėmė augti šuoliais:

Pagal Kozmos Prutkovo ir Archimedo dėsniais - jei kažkas kažkur atvyksta, tai tikrai kažkur išvyksta. Kažkas panašaus dabar vyksta ir Japonijoje - ten akivaizdus geologinis pertvarkymas. Kai žemė pakils vienoje vietoje, tai reiškia, kad netoliese esanti žemė nuskęs.

O dabar prie Japonijos prisideda ir Kanarai, bet problema nėra tame, kad kažkas nuskilo, kažkas ant kalno išpylė sunkvežimius žvyro, dėl turistų. Problema ta, kad jei toks didžiulis uolos gabalas sugriuvo, tai kažkas paskatino. Tą akimirką nebuvo žemės drebėjimo, todėl salos deformacija tapo veiksniu. O kas tai galėtų deformuoti? Tik magmos kylimas. Na, kadangi magma po Kanarų salomis kyla taip intensyviai, nauja žinia iš ten neteks ilgai laukti, todėl stebime įvykių eigą.