Ufologas Stenas Gordonas ištyrė Keksburgo incidentą su NSO-gile

Šiandien apie Keksburgo incidentą žinoma gana nemažai. Tačiau susidomėjimą šia keista, daugiau kaip prieš pusę amžiaus įvykusia istorija vėl sužadino amerikiečių ufologas Stenas Gordonas. Apdorojęs ir išstudijavęs daugybę informacijos jis pateikė savo tų tolimų įvykių versiją.

Kariškių operatyvumas

1965 metų gruodžio 9 d. vakare miško, kuris puslankiu supa Keksburgo miestelį Pensilvanijos valstijoje, gilumoje pasigirdo ausį rėžiantis švilpimas, perėjęs į griausmingą riaumojimą ir pasibaigęs kurtinančiu sprogimu. Nuo šio sprogimo sudrebėjo namų sienos, ėmė siūbuoti pakabinti šviestuvai.

Netrukus prie miestelio merijos ėmėsi rinktis susijaudinę žmonės. Meras ir šerifas įkalbinėjo žmones skirstytis į namus, paaiškindami, kad Keksburgo miško tankmėje nukrito raketa, netrukus turi atvykti kariniai specialistai su reikiama įranga. Iš tiesų, po pusvalandžio atskrido du malūnsparniai su desantininkais, kurie greitai apsupo miško laukymę nuo miestelio pusės, prisišliejusią prie federalinio kelio. Po to atvyko keletas sunkvežimių, vilkikų ir autobusų. Taip prasidėjo paslaptingo objekto evakuacijos operacija.

Tiek Gordonas, tiek ir kiti šio incidento tyrinėtojai atkreipė dėmesį į tai, kad teritorija, esanti šalia nežinomo objekto kritimo vietos, buvo labai operatyviai izoliuota. Tačiau dėl šio keisto fakto niekas nepadarė jokių išvadų.

Liudininkai IŠ „Meteorų kelio“

Keksburgo incidento tyrimą Gordonas pradėjo tradiciškai - ieškodamas labiausiai patikimų liudininkų parodymų, tačiau iš karto susidūrė su parodymų versijų neatitikimu. Kažkodėl dauguma Keksburgo gyventojų nieko nematė ir negirdėjo, apie nežinomo objekto nusileidimą Kreivojoje dauboje (taip vadinosi NSO kritimo vieta) sužinojo kitą dieną iš spaudos, radijo ar televizijos pranešimų.

Kai į Keksburgą atvyko didelių leidinių reporteriai ir žurnalistai iš sostinės, jie išgirdo liudijimus, tinkančius bet kokiam skoniui. Pasakojimų spektras buvo labai platus - nuo teiginių, kad niekas nenukrito, iki pasakojimo apie „žaliuosius žmogeliukus“, išneštus iš atsivėrusios „dangaus gilės“.

Beje, pats terminas „dangaus gilė“ atsirado kažkaip atsitiktinai, nes niekas juk nematė, kas nusileido Kreivojoje dauboje. Projekto „Mėlynoji knyga“ (vienas iš serijos projektų, kuriuos JAV KOP vykdė XX amžiaus viduryje, skirtų tirti pranešimus apie NSO pasirodymus) dokumentuose naudojami tik terminai „aparatas“, „agregatas“ ir „tiriamas objektas“.

Vienintelis dalykas, dėl kurio sutarė dauguma Keksburgo gyventojų, - kažkokia katastrofa vis tik įvyko. Vos tik per vietinį radiją buvo paskelbta, kad Keksburgo pakraštyje nusileido NSO, federalinio kelio ruožas, kurį vietiniai gyventojai vadino „meteorų keliu“ (dėl dideliu greičiu važiuojančių automobilių), iš karto užsipildė smalsuoliais. Jie ir buvo pagrindiniai Keksburgo incidento liudininkai, kurie matė karinių sunkvežimių vilkstinę, kažką išvežančią iš miško.

„Mėlynosios knygos“ išvados

Gordonas mano, kad laikinasis vadovavimo punktas buvo įrengtas gaisrinės stotyje su bokštu, kuriame buvo sumontuota speciali ryšio aparatūra. Šią nuomonę patvirtina vietinis ūkininkas Hėjus, kurio sklypas buvo tarp miško laukymės ir federalinio kelio. Kariškiai ūkininko name įrengė radiotelefoninio ryšio punktą ir, gaudami nurodymus iš gaisrinės stoties bokšto, organizavo aplinkinių laukų ir miško pakraščio šukavimą prietaisais, primenančiais kariškus minų ieškiklius.

Visus kelius, vedančius į Hėjaus termą ir Keksburgą, visos paieškų operacijos metu buvo užblokavusi karinė policija, tačiau keletas liudininkų pro žiūronus matė, kad „vietovėje dirbo išminuotojai su minų ieškikliais“. Tai keista, nes į atitinkamą Gordono užklausą JAV armijos Inžinierinė techninė valdyba, kurios žinioje yra specialios paskirties išminuotojų padaliniai, paneigė savo dalyvavimą šioje ar bet kurioje kitoje panašioje operacijoje. Gordonas tarp Keksburgo gyventojų surado buvusių kariškių, kurie paaiškino, kad operacijoje daugiausia dalyvavo sausumos kariuomenė, tačiau buvo ir karinių oro pajėgų karininkų.

Vienoje „Mėlynosios knygos“ ataskaitoje yra tik užsiminta apie trijų specialistų grupę, kurie iš 662-osios radijo lokacinės žvalgybos eskadrilės, esančios KOP bazėje Pitsburge, buvo komandiruoti į Keksburgą. Trumpame atsakyme projekto vadovui valstijos policija tvirtino, kad miške nieko nebuvo aptikta, o žmonės danguje matė meteoritą, kuris, greičiausiai, sudegė atmosferoje, dar nepasiekęs žemės.

„Ugnies lašas“

Tiek ekspertinės „Mėlynosios knygos“ išvados, tiek ir vėlesnių tyrinėtojų išvados, pavyzdžiui, knygų apie NSO autoriaus Frenko Edvardo, konspirologo Džeraldo Heinso, internetinio apžvalgininko Leonardo Deivido, buvusio Baltųjų rūmų aparato vadovo Džono Podestos ir „Sony Sci-Fi“ televizijos kanalo prezidento Bonio Hamerio, dėl Keksburgo incidento visiškai sutampa.

Tą gruodžio mėnesio vakarą Keksburgo ir apylinkių gyventojai danguje matė ugnies kamuolį, paskui kurį driekėsi dūmų pėdsakas. Jis, skleisdamas kibirkštis ir degančias nuolaužas, danguje skrido kelių kilometrų aukštyje, kartais sustodamas ir į įvairias puses išmėtydamas kažkokius fragmentus. Bolidas vis keitė skrydžio kryptį, jį apimdavo liepsna ir girdėjosi kurtinantys sprogimai.

Virš Keksburgo miško nuo bolido atsiskyrė įspūdingo dydžio „ugnies lašas“, kuris nuslydo link žemės, o pats bolidas dar kartą pakeitė judėjimo trajektoriją ir dideliu greičiu nuskriejo šiaurės vakarų kryptimi. Po kelių sekundžių žemė sudrebėjo nuo smūgio, o kritimo vietoje iškilo melsvų dūmų stulpas...

Praėjus ketvirčiui valandos šerifo kabinete, vietinėje radijo stotyje apskrities centre Grinsburge, laikraščių redakcijose ir netgi federalinėje policijos valdyboje pasigirdo sunerimusių gyventojų skambučiai. Kai kas pranešė apie danguje susidūrusius du meteorus, kiti matė apimtą liepsnų lėktuvą, treti netgi pranešė apie suspėjusius katapultuotis „lakūnus“, besileidžiančius degančiais parašiutais.

„Dangaus gilės“ odisėja

Sekantį savo tyrimo etapą Gordonas paskyrė „dangaus gilės“ evakuacijos maršrutui. Jam pavyko surasti apsaugos darbuotoją iš Lokborno aviacijos bazės. Jis gerai prisiminė, kad vėlyvą 1965 metų gruodžio 10 d. vakarą pas juos atvyko sunkvežimiai, kurie atgabeno kažkokį masyvų krovinį. Anksti ryte, užpildžius sunkvežimių kuro bakus ir pasikeitus vairuotojams, krovinys buvo išgabentas į Rait Patersono aviacijos bazę Deitone.

Reikia pastebėti, kad Rait Patersono bazė ufologų tarpe laikoma „ufologinių artefaktų“ tyrimo centru, o buvę ir esami jos darbuotojai lengvai pelnosi iš NSO ieškotojų patiklumo. Tikriausiai dėl to Gordonui greitai pavyko surasti kažkokį Maironą, kuris papasakojo, kad, praėjus kelioms dienoms po Keksburgo incidento, jo statybinių medžiagų gamykla iš Rait Patersono bazės gavo užsakymą pagaminti partiją „radiacijai atsparių plytų“. Kaip teigia Maironas, specialios dvisluoksnės glazūra padengtos plytos buvo skirtos pastatyti apsauginį apvalkalą aplink objektą, kurį atgabeno specialus konvojus. Bazės teritorijoje plytų krovinį sutiko žmonės baltais kostiumais, šalmais, guminėmis pirštinėmis ir avalyne.

Angaro viduje Maironas pamatė ryškia šviesa apšviestą 3x3 metrų dydžio varpo formos objektą. Jo apanglėjęs metalinis korpusas atrodė kaip varis ar bronza, vietomis padengtas tamsiomis suodžių dėmėmis. Maironas priėjo prie vyro, kuris dirbo su acetileno degikliu. Darbuotojas smalsiam statybininkui papasakojo, kad niekaip negali prapjauti varpo korpuso ir patekti į vidų. Prieš tai bandė tai padaryti su deimantiniais grąžtais ir rūgštimis, tačiau nesėkmingai...

Išeidamas iš angaro Maironas apsidairė ir netikėtai pamatė, kaip jis pats pasakojo, nedidelį kūną, uždengtą antklode. Iš po audinio buvo išlindusi ruda ranka su trimis pirštais - kaip driežo.

ATS katastrofa

Daugelis Gordono padarytų išvadų sutampa su „Mėlynosios knygos“ ekspertų išvadomis. Pirmiausia, reikia prisiminti nepaprastą kariškių operatyvumą. Susidaro įspūdis, kad KOP tiesiog „sekė“ NSO ir puikiai žinojo, kas skriejo danguje virš Pensilvanijos.

Iš tiesų, būtent tuo metu orbitoje sugedo sovietų kosminis aparatas „Kosmos-96“. Ši masyvi automatinė tarpplanetinė stotis (ATS) buvo skirta Veneros tyrimams, tačiau po avarijos 1965 m. gruodžio 9 d. įskriejo į tankiuosius atmosferos sluoksnius virš Siaurės Amerikos ir subyrėjo į dalis virš pietvakarinės Kanados dalies. Sutampa ne tik tarpplanetinio zondo kritimo diena ir vieta, tačiau ir aparato forma, primenanti varpą ar didžiulę gilę.

Net nevertą sakyti, kad išlikę ATS fragmentai kėlė labai didelį NASA specialistų susidomėjimą. Be to, sovietų aparate buvo sukonstruotas naujas izotopinis energijos šaltinis, kuris galėjo radioaktyviosiomis medžiagomis užkrėsti kritimo vietą.

Gordonas ir ufologai įvairiais įmanomais būdais neigia šią versiją, tačiau astronomas Bobas Šmitas iš Pitsburgo, polemizuodamas su „nepriklausomais tyrėjais“, pateikią faktą, kad jo kolegos iš NASA 1965 metų pabaigoje tyrė iš kažkur gautą nukritusios rusų raketos priekinės dalies fragmentą.

Gali būti paaiškinamas ir tam tikras neatitikimas laike, nes kosminis aparatas „Kosmos-96“ į atmosferą virš Kanados įskriejo 3:18 nakties, t. y. 13 valandų iki kritimo šalia Keksburgo. Pasirodo, sugedus ATS, nuo jos atsiskyrė saulės baterijos, o po to aparatas subyrėjo į dvi dideles dalis. Viena dalis - aptakesnis priekinis sektorius - dar keletą kartų apskriejo aplink Žemę ir gruodžio 9 d. vakare nukrito Keksburgo miške.

Pro suodžius matomi užrašai kirilica galėjo būti palaikyti nežinomais „hieroglifais“.