Džozefo Aleno Haineko požiūris Į NSO problemą

Tiems, kurie domisi ufologija, greičiausiai, bus įdomu susipažinti su pripažinto pasaulinės ufologijos patriarcho Džozefo Aleno Haineko (1910-1986) požiūriu į NSO. Nors nuo mokslininko mirties praėjo daugiau kaip trisdešimt metų, jo mintys apie NSO vis dar yra aktualios.

„Mėlynoji knyga“

NSO problemą gana ilgai bandė spręsti JAV karinės oro pajėgos (nuo 1947-ųjų iki 1969-ųjų metų), taikydamos savo programą, kuri ufblogijoje žinoma „Mėlynosios knygos“ vardu. Džozefas Alenas Hainekas, Šiaurės-Vakarų universiteto Evanstone (Ilinojaus valstija) astronomijos profesorius, buvo pakviestas dalyvauti šioje programoje kaip konsultantas astronominiais klausimais. Jis šios programos nariu buvo iki pat jos uždarymo.

Hainekas pats dalyvavo ne viename iš daugybės NSO stebėjimo atvejų tyrime ir iš pradžių nuoširdžiai abejojo šios keistos problemos moksline verte. Tačiau profesorius po truputį ėmė keisti savo požiūrį, kol XX amžiaus 7-o dešimtmečio pabaigoje tapo vienu karščiausiu šalininku to, kad šis fenomenas turi būti nedelsiant ir detaliai ištirtas.

Statistika

Hainekas peržiūrėjo „Mėlynosios knygos“ archyvus ir išanalizavo ten sukauptus 13134 pranešimus apie NSO stebėjimą. Reikia pažymėti, kad beveik visi šie atvejai buvo paaiškinti natūraliomis priežastimis arba liudininkų klaidingu įsitikinimu. Mokslininkas išanalizavo visus pranešimus pagal metus ir gavo grafiką su trimis maksimumais. Hainekas, išanalizavęs šiuos maksimumus, pastebėjo, kad, pavyzdžiui, 1957-ųjų metų maksimumas išaugusio pranešimų skaičiaus 1955-ais ir 1956-ais metais, o prieš 1966-ųjų metų maksimumą žymiai padaugėjo pranešimų 1964-ais ir 1965-ais metais. Ypač didelį susidomėjimą kelia 1952-ųjų metų maksimumas, kuris beveik tūkstančiu pranešimų didesnis už pranešimų skaičių 1951-ais metais. Ir po šio maksimumo pranešimų skaičius labai staigiai sumažėja — per metus beveik iki minimumo. Kiti du maksimumai iki minimumo sumažėja per dvejus metus.

Pranešimai su žyme „Nepaaiškinama“

„Mėlynosios knygos“ archyvuose Hainekas aptiko apie šešis šimtus pranešimų, ant kurių buvo žymė „Nepaaiškinama“. Būtent šie pranešimai, profesoriaus manymu, rodo realų NSO egzistavimą. Išanalizavus šiuos pranešimus pagal metus, vėl pastebėta, kad 1952-ais metais buvo labai staigi tokių pranešimų skaičiaus padidėjimo anomalija. Apie 200 šių metų pranešimų buvo pažymėti žyme „Nepaaiškinama“. Dėmesį atkreipia laipsniškas šio maksimumo augimas.

Hainekas iškėlė sau klausimą: ar pranešimų apie NSO skaičius priklauso nuo metų laikų? Mokslininkas paskaičiavo per visus metus surinktus pranešimus pagal mėnesius. Kaip matyti iš šiais duomenimis parengto grafiko, daugiausia NSO buvo stebimi vasaros mėnesiais. Atrodytų, kad tai yra akivaizdu, nes būtent vasarą žmonės daugiau laiko būna gryname ore. Tačiau kaip paaiškinti visiškai analogišką pranešimų apie NSO pasiskirstymą mėnesiais Pietų pusrutulyje, kai ten yra žiema? Hainekas šio fakto negalėjo pakomentuoti.

„Mėlynosios knygos“ neobjektyvumas

Hainekas net negalvojo, kad daugiau kaip pusė pastebėtų neatpažintų skraidančių objektų galėtų būti traktuojami, kaip tai darė „Mėlynosios knygos“ darbuotojai: natūralūs dangaus kūnai, lėktuvai ar oro balionai. Kokios „Mėlynosios knygos“ klaidingo požiūrio į NSO priežastys?

Pirmoji priežastis, profesoriaus nuomone, yra tai, kad žmonės, atliekantys tyrimus, psichologiškai negali priimti šios problemos. „Jie nuoširdžiai tikėjo, kad mokslas baigiasi ten, kur susiduriama su kažkuo nežinomu, - rašė Hainekas. -Tačiau tikrasis mokslas būtent tuomet ir prasideda“.

Antroji priežastis buvo visų tyrėjų daroma grubi metodologinė klaida. Nė vienas jų sau neiškėlė uždavinio išsiaiškinti, ar NSO problema nusipelno rimtojo mokslo dėmesio. Kalbant apie kažkokius pastebėtus dėsningumus tarp pranešimų apie NSO pasiskirstyme, Hainekas šiuo klausimu nieko nekomentuoja. „Mes to negalėsime paaiškinti, - jis rašo, - kol nepavyks išsiaiškinti šių paslaptingų objektų kilmės“.