JAV sutartis su NSO (2)

Itin slapta bazė kodiniu pavadinimu Svajonių žemė (angl. Dreamland) buvo pastatyta 51 zonoje, Grūmo ežero oro pajėgų bazėje, Nevados valstijoje, paslėpta oficialiųjų bandymų poligonuose.

NetoIi, labiau į pietvakarius esančioje zonoje S-4 išbandomos naujosios technologijos ir mokomas abiejų pusių personalas. Ši zona gavo kodinį pavadinimą Antroji mėnulio pusė.

Visos šios ateivių bazės buvo perduotos valdyti JAV karinėms oro pajėgoms. Kad būtų užtikrintas šių ir kitų objektų saugumas, buvo sukurtas specialus padalinys Delta. Siekiant platinti dėzinformacija, ir atremti daugybės žmonių liudijimus apie šiose zonose pastebėtus ateivių objektus, buvo sukurtas specialus projektas Snowbird, kuris visas anomalijas daugiausia aiškino kaip karinių oro pajėgų eksperimentus. Šiaip ar taip šis projektas laikytinas labai sėkmingu, nes netrukus visuomenės domėjimasis įvairiais neįprastais reiškiniais šiose zonose ir poligonuose gerokai sumažėjo.

Vis dėlto naujas ateivių pasirodymas virš Amerikos teritorijos neliko nepastebėtas. 1954 metų liepą virš Albukerkio (Naujosios Meksikos valstijoje) liudytojai pamatė devynis nejudančius apvalius NSO, skleidžiančius žalsvą šviesą. Netrukus jie akimirksniu pasiekė apie 4000 kilometrų per valandą greitį ir apsisuko 340 laipsnių.

1954 m. liepos 7 d. JAV Grifiso karinių oro pajėgų bazės (Niujorko valstijoje) radiolokacijos stotis nustatė NSO ir jam sulaikyti nusiuntė naikintuvą „F-94 Starfighter“.

Priartėjusi prie disko formos NSO, naikintuvo įgula staiga pajuto šiluminės bangos smūgį. Karštis buvo toks didelis, kad pilotas ir mechanikas buvo priversti katapultuotis ir leistis parašiutais. Nevaldomas naikintuvas nukrito tiesiai į Veilsvilio miestelį. Dėl katastrofos sukelto sprogimo ir gaisro žuvo keturi gyventojai ir penki patyrė įvairių sužalojimų.

1954 m. rugpjūčio 12 d. JAV karinių oro pajėgų vadovybė davė instrukciją kaip rinktini duomenys ir darytinos ataskaitos apie NSO pastebėjimus. Instrukciją pasirašė JAV Karinių oro pajėgų štabo viršininkas generolas Nathanas Farragutas Twiningas.

Nieko nežinodami ir net nenujausdami apie valdžios susitarimą su ateiviais iš kitos planetos, JAV karinių oro pajėgų lakūnai toliau pranešinėjo vadovybei apie keistus objektus, kuriuos jie staiga pradėjo dažnai pastebėti ore. Pateikiame keletą tokių pranešimų iš 1955 metų.

JAV karo lakūnas Miltonas Torresas 1957 metais gavo įsakymą numušti NSO, skrendantį virš Rytų Anglijos. savo tylos priesaiką jis išlaikė daugelį metų (American fighter pilot Milton Torres was ordered to shoot down a suspected UFO in 1957 over East Anglia).

1955 m. birželio 4 d. Kanados šiaurės vakarų dalis. Žvalgybinio lėktuvo „Boeing RB-47“ įgula buvo informuota, kad žemės radarai netoli jų užfiksavo neatpažintą objektą. Netrukus įgulos komendantas tai patvirtino ir pranešė, kad toliau vizualiai stebės labai keistą sidabrinės spalvos skraidantį objektą. Apie devynias minutes ir lakūnai, ir žemės radarai stebėjo šį objektą, kol jis, staiga pasiekęs iš pažiūros neįmanomą greitį, pradingo šiaurės kryptimi.

1955 m. birželio 7 d. Kanados šiaurė. Tos pačios kategorijos žvalgybinis lėktuvas, vykdydamas Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) užduotį, skrido Aliaskos kryptimi ir elektronine aparatūra užfiksavo NSO, kuris keistai iškraipė jam siųstus radijo signalus. Radaro ekrane NSO ženklas buvo neįprastos stačiakampio formos. Be to, nuo 1953 metų (pagal kitus šaltinius - jau nuo 1952 metų) NSA kasdienėse ataskaitose nuolat figūravo informacija apie pastebėtus NSO. Veikiausiai todėl, kad neatpažintos skraidyklės sukėlė rimtų problemų elektroninės radiolokacijos tarnyboms.

Įdomu, kad šiuo laikotarpiu, 1955 metų liepą, panašių dalykų buvo pastebėta ir Latvijos teritorijoje.

Uogrės astrofizikos laboratorijos mokslinių darbuotojų grupė pusantros valandos stebėjo apie 100 kilometrų aukštyje skrendantį nepaprastą kriauklės formos 100 metrų skersmens diską. Iš pradžių aplink diską sukosi keturi rutuliai, kurie vėliau simetriškai nuskrido į skirtingas puses.

JAV vyriausybė viską vertino labai rimtai

Aktyviai tęsėsi slapti JAV vyriausybės ryšiai su ateiviais. Štai ką 1995 metais spaudoje ir televizijoje drąsiai kalbėjo amerikiečių astronautas G. Cooperis: „Mano draugas buvo perkeltas dirbti į itin slaptą karinę bazę Vaitsende. Ten jo pareiga buvo išrašyti suklastotus pasus ir kitus oficialius dokumentus ateiviams, kurie valdžios leidimu turėjo toliau gyventi amerikiečių visuomenėje. Ateiviai patys mielu noru perdavė savo gyvenimą į mūsų valdžios rankas. Jie teigė, kad jau seniai klaidžioja kosmose, ieškodami naujos apsistojimo vietos, nes jų gimtojoje planetoje, deja, buvo išsemti visi ištekliai. Aš aiškiai suvokiu visus dalykus ir reiškinius ir puikiai suprantu, kad šiuo metu mano žodžiai skamba lyg psichiškai nesveiko žmogaus kliedesiai, bet visa tai yra tiesa. Mano draugas taip pat pranešė, kad ateiviai atsiskaitydavo gryna aukščiausios prabos platina, kurios jie turėjo atsivežę protu nesuvokiamais kiekiais. Dažnai galvojau, kaip paaiškinti šį ilgalaikį JAV valdžios melą. Mano galva, tai daryta bijant visuotinės panikos, manant, kad dauguma žmonių nebus pakankamai pasirengę psichologiškai. Galbūt jie galvojo ir vis dar galvoja, kad aukštesnės, technologiškai daug labiau pažengusios civilizacijos realaus buvimo faktas galėtų destabilizuoti ne tik žmonių protus, bet ir visiškai pakeisti gyvenimo tėkme visoje planetoje. Galėtų prasidėti kas nors panašaus į nekontroliuojamą masinę psichozę. Bet dabar ši valanda išmušė!"

1955 m. kovo mėn. įsakymu HCK5412/1 JAV buvo suformuota plano koordinavimo grupė, kuriai vadovavo Nelsonas Rockefelleris, kartu užėmęs ir specialaus prezidento konsultanto postą, kurio viena pareigų buvo patarinėti Šaltojo karo strategijos klausimais. Plano koordinavimo grupėje buvo ir CŽV direktorius, Gynybos ministerijos ir Valstybės departamento atstovai. Amerikiečių ufologų nuomone, viena šios grupės įkūrimo priežasčių buvo tai, kad ateiviai reguliariai pažeidinėjo 1954 metais su prezidentu D. Eisenhoweriu sudarytą sutartį, ypač jos dalį dėl nesikišimo į žemiečių reikalus. Tuo laikotarpiu visoje JAV teritorijoje pradėjo rastis vis daugiau keistai suluošintų gyvūnų ir žmonių lavonų, o tai rodė, kad ateiviai gerokai išplėtė savo eksperimentus. Be to, kilo įtarimų, kad ateiviai komitete „Majority12“ nepateikia visų savo tyrimams paimtų žmonių sąrašų ir grąžina toli gražu ne visus pagrobtuosius.

1955 m. lapkričio mėn. įsakymu HCK5412/2 buvo sukurta įtakingiausių JAV pareigūnų ekspertų grupė, į kurios vadovybę buvo išrinkti Gordonas Deanas ir projekto direktorius Henry Kissingeris. Pridurtina, kad anksčiau panašių ekspertų grupių priešakyje darbavosi gerai žinomas politologas Zbigniewas Brzezinskis. Oficiali šios grupės užduotis buvo ištirti „visus veiksnius, susijusius su vidaus politikos formavimu ir įgyvendinimu branduolinės grėsmės laikotarpiu". Vis dėlto, kaip teigia daugybė specialistų, tokia miglotai apibrėžta užduočių grupė iš tiesų buvo tik priedanga, kad būtų kuo efektyviau išvengta spaudos klausimų, kodėl taip dažnai aukščiausiu lygiu vyksta slaptos įtakingiausių valstybės asmenų sueigos.

Dauguma šių sueigų, kuriose visuomet dalyvaudavo ir 1955 metų kovą sudarytos grupės vadovas N. Rockefelleris, vykdavo Kvantiko bazėje, Virdžinijos valstijoje. Kartais dalis sueigų vykdavo kitoje itin slaptoje vietoje Merilande, į kurią patekti buvo galima tik oru ir kurios kodinis pavadinimas buvo Kaimo klubas. H. Kissingerio žmona ir artimi draugai prisiminė, kad anksčiau niekada nebuvo grupės vadovo matę tokio susirūpinusio: „Susidarė įspūdis, kad jis gyvena visiškai svetimame pasaulyje, kuriame nėra vietos niekam kitam“.

Amerikiečių ufologai ir įvairių kitų sričių mokslininkai, atidžiai tyrinėję šį laikotarpį, teigia, kad H. Kissingerio vadovaujamos eksperimento grupės pagrindinė užduotis buvo išsiaiškinti tikrąjį ateivių buvimo ir veiksmų Žemėje mastą. Buvęs specialiųjų tarnybų darbuotojas W. Cooperis, tuo metu tiesiogiai susijęs su ateivių problemomis, 1989 metais pranešė:

„Svarbus buvo tyrimų atradimas, kad ateiviai žmones ir gyvūnus naudoja kaip žaliavas vidinės sekrecijos liaukoms, fermentams, hormoninėms išskyroms ir kraujui išgauti, taip pat kraupiems genetiniams eksperimentams atlikti. Negana to, ateiviai net nesistengė nieko neigti, pagrįsdami savo elgesį tuo, kad to reikia jų rasei išgyventi.“

W. Cooperis tęsia: „Jie pranešė, kad jų genetinė struktūra, deja, yra sugriauta ir jie nebegali susilaukti palikuonių, o jeigu nepavyks pagerinti savo genetinės struktūros, jų rasė labai greitai nustos egzistuoti. Šiaip ar taip mes šių aiškinimų klausėmės labai įtariai. Kadangi mūsų ginkluotė buvo bejėgė prieš ateivių technologiją, „Majority12“ nusprendė tęsti draugiškos diplomatijos santykius, kol būsime pajėgūs sukurti technologiją, leidžiančią mesti jiems bent pusėtiną karinį iššūkį. Netgi bandėme susitarti su TSRS ir kitomis šalimis sujungti jėgas - šį kartą žmonijos išgyvenimo vardan."

Ateiviai nė nesistengė nieko neigti, grįsdami savo elgesį tuo, kad to reikia jų rasei išgyventi.

"Planavome sukurti dvi ginkluotės sistemas - pagal paprastą ir branduolinę technologijas, kurios galbūt galėtų mus pastatyti į lygią padėtį su ateiviais. Buvo sukurti du projektai - „Joshua“ ir „Excalibur“. „Joshua“ buvo ginklas kurį gavome iš nugalėtos Vokietijos ir kuris tuo metu dviejų mylių atstumu žemojo dažnio garso bangomis galėjo permušti keturias storas šarvų plokštes. Atrodė, kad tai galėtų būtį gana efektyvus ginklas prieš ateivius ir jų lazerinius ginklus. Štai „Excalibur“ buvo ginklas, nešamas vidutinio nuotolio (iki 10 kilometrų) raketos, kurios paklaida šaunant į taikinį nebuvo didesnė kaip 50 metrų ir kuri galėjo įsiskverbti į iki 1000 metrų gylį kietame akmeniniame dirvožemyje, koks būna, pavyzdžiui, Naujojoje Meksikoje. Šis ginklas galėjo gabenti vienos megatonos galios kovinę galvutę ir buvo skirtas požeminiams ateivių bunkeriams griauti. „Joshua“ buvo sėkmingai sukurtas, tačiau, kiek man žinoma, niekada nebuvo panaudotas. „Excalibur“ tik neseniai buvo pradėtas plėtoti labai intensyviai.“

Prezidento Busho narkotikų verslas

Nepaisant didelių pastangų, informacijos apie ateivius paslėpti nepavyko ir ji tapo prieinama ne tik keliems oficialiems asmenims, bet ir plačiajai visuomenei, sukeldama tam tikrą nerimą. 1955 metais buvo sušauktos visos karinės ir mokslinės Amerikos pajėgos, o tai Šaltojo karo kulminacijos laikotarpiu atrodė gana keista. Ramiojo vandenyno ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Douglas MacArthuras ištarė šiuos žodžius: „Pasaulio tautos privalo susivienyti, nes kitas karas bus tarp planetų. Turime sukurti vieningą frontą prieš ateivius iš kitų planet“.

Ne mažesne sensacija tais pačiais 1955 metais tapo garsiojo Maršalo plano autoriaus, buvusio JAV valstybės sekretoriaus generolo George'o Marshallo kalba: „JAV vyriausybė konstatavo faktą, kad skraidančios lėkštės į Žemę atgabeno svečių iš kosmoso, ir šie svečiai prieš nusileisdami ir užmegzdami kontaktą jau atliko bandymus, ar mūsų atmosferoje jiems būtų įmanoma gyventi.“

Ekspertų grupė, tyrinėjanti ateivių problemas, nusprendė, kad apie šiuos faktus jokiu būdu negalima informuoti ne tik plačiosios visuomenės, bet ir Kongreso. Tai galėtų sukelti religinę ir ekonominę katastrofą, nacionalinę paniką ir anarchiją. Kadangi šią paslaptį reikia saugoti net nuo Kongreso, jie siūlė šiuos projektus ir tolesnius tyrimus finansuoti neklausiant vyriausybės, t.y. iš karinio biudžeto ir neataskaitinių CŽV fondų.

CŽV nedelsdama rado efektyvų papildomų pajamų šaltinį narkotikus! W. Cooperis nurodo vieną pagrindinių jų įsigijimo kanalų JAV: „Žvejų laivais narkotikai iš Pietų Amerikos buvo gabenami į Teksaso firmos „Zapata Oil“ naftos gręžinių platformas, iš kur pagalbiniais laivais buvo plukdomi į krantą, taip apeinant muitų ir kranto apsaugą be jokios kontrolės ir nepritraukiant nereikalingo dėmesio. Be to, CŽV pamažu užsitikrino visų pasaulio narkotikų kontrolę.“

Garsus NSO tyrinėtojas Billas Hamiltonas mano, kad Šioje istorijoje viską paaiškinti galėtų buvęs JAV prezidentas George’as Bushas vyresnysis: „G. Bushas buvo CŽV direktoriaus pavaduotojas ir jam priklauso kranto naftos gavybos platformos. Būtent jis yra susijęs su narkotikų tiekimu iš Pietų Amerikos į Šiaurės Ameriką, siekiant gauti finansavimą ateivių tyrimams“.

Kol kas šiems teiginiams nėra gauta įtikinamų įrodymų, bet žinoma, kad staigiai pagreitėjo požeminių bazių statybos tempas. 1959 metais kompanija „RAND Corporation“ surengė simpoziumą apie požeminių pastatų statybą, kuriame dalyvavo apie 650 įvairių organizacijų atstovų. Baigiamajame pranešime simpoziumo dalyviams buvo demonstruojamos mašinos, galinčios kasti 15 metrų skersmens požeminius tunelius (penkiaaukštis namas!) 1,5 metro per valandą greičiu. Be to, buvo rodomos milžiniškų tunelių ir patalpų fotografijos, sudarančios didžiulių požeminių miestų įspūdį.

1957 metais JAV sukūrė slaptą programą „Alternative 2“, skirtą pasirūpinti žmonijos išgyvenimu branduolinio karo ar kokios kitos planetinio masto katastrofos atveju ir sukurti požeminių miestų tinklą, sujungtą milžiniškais tuneliais. Ketinta grėsmės atveju į šiuos požeminius miestus perkelti visų kultūrų ir profesijų atstovų, kad jie išgyventų ir išsaugotų žmonių rasę.

Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje už įvairių fondų ir narkotikų rinkos lėšas, pasak daugybės nepriklausomų tyrinėtojų, buvo pastatytos bent 75 požeminės bazės ir dar apie 30-ies statybos buvo sustojusios. Amerikos ufologai mano, kad JAV pietvakariuose yra sukurtas didžiulis tokių požeminių statinių tinklas.

Panašių statinių įrengta ne tik JAV teritorijoje. Jų yra JAV karinių oro pajėgų bazėje Guamo saloje, Transvalyje (Pietų Afrikos Respublikoje) ir Australijos jungtines gynybos kosminių tyrimų bazėje Pine Gap, kuri pavaldi JAV Perspektyviųjų gynybos tyrimų projektų agentūrai. Visuose šiuose statiniuose įrengtos naujausios komunikacijų sistemos ir jos yra taip giliai žemėje, kad net gali atlaikyti tiesioginę atominės bombos ataką. Priešininkas nesnaudžia - kalbama, kad netrukus bus sukurtos atominės bombos, galinčios įlįsti į kelių kilometrų gylį ir lik tada susprogti.

JAV sutartis su Ateiviais (1)

"Planetos paslaptys"