1970 metų vasario 2 diena iš pradžių buvo niekuo neišsiskirianti JAV KOP 71-ojo naikintuvų būrio pilotams, tarnaujantiems Malstriomo aviacijos bazėje Montanos valstijoje. Pilotas Haris Faustas atliko rutininę treniruotę, tobulindamas mūšio "2x2" manevrus, kai 15,5 km aukštyje jo pilotuojamas naikintuvas "Convair F-106 delta Dart" pateko į plokščiąjį suktuką.
Haris pabandė susigrąžinti naikintuvo valdymą, tačiau nesėkmingai. Lakūnas netgi išskleidė naikintuvo stabdymo parašiutą, tačiau ir šis manevras nepadėjo. Naikintuvas nenumaldomai krito žemyn. Maždaug 4600 metrų aukštyje pilotas katapultavosi.
O toliau prasidėjo įdomybės...
Po katapultavimosi katapultos srovės slėgis, staigus svorio sumažėjimas, svorio centro pasikeitimas ir lėktuvo aerodinaminių charakteristikų pasikeitimas nuleido naikintuvo nosį, todėl jis pats išėjo iš suktuko ir, tarsi nieko nebuvo, tęsė skrydį nedidele variklio trauka. Vienas lakūnas, dalyvavęs treniruotėse, netgi radijo ryšiu Faustui perdavė: „Ei, vaikine, geriau grįžk atgal į lėktuvą!“
Tačiau Haris dėl savaime suprantamų priežasčių toliau lėtai leidosi parašiutu. Kiti treniruotėje dalyvavę lakūnai pranešė į bazę apie savo kolegos nusileidimo vietą ir nuskrido tolyn. Hariui Faustui kilo pavojus sušalti Montanos platybėse šią šaltą vasario dieną. Laimei, jį gana greitai aptiko indėnai ir parsivežė pas save sniego rogėmis.
O štai naikintuvas net nemanė sustoti. 175 mazgų greičiu jis nuskrido į bekraščių lygumų ir fermerių laukų pusę. Po kurio laiko maždaug tuo pačiu greičiu nusileido žemyn, kiek pakėlė nosį ir tiesiog idealiai nusileido sniegu padengtame liucernos lauke.
Ir toliau tarsi kažkas nematomas valdė naikintuvą - jis netikėtai pasisuko 20 laipsnių kampu į dešinę, idealiai pravažiavo pro tarpą akmenų tvoroje. Galų gale lėktuvas sustojo. Apstulbęs fermeris paskambino šerifui ir pranešė, kad jo lauke atsirado karinis lėktuvas. Kai šerifas atvyko, naikintuvo variklis vis dar dirbo.
Piloto kabinos žibinto nebuvo, kaip ir nebuvo paties piloto su krėslu. Visi prietaisai kabinoje veikė, linksmai mirksėdami lemputėmis.
Radaras skenavo prieš naikintuvą esančią vietovę. Šerifas nežinojo, ką jam daryti.
Tuo metu lėktuvas netikėtai trūktelėjo į priekį ir vėl įgrimzdo į gilų sniegą. Šerifas paskambino vadovybei ir liepė atsiųsti ką nors, kas nusimano apie naikintuvus. Netrukus skambutis dėl tolimesnių veiksmų buvo peradresuotas į aviacijos bazę. Kol tenai aiškinosi kas ir kaip, lauke susibūrusi žmonių minia nedrįso artintis prie lėktuvo: kiekvieną kartą, kai žmonės sukaupdavo drąsą ir žengdavo artyn naikintuvo, šis vėl trūktelėdavo į priekį, nes sniegas po juo pakankamai ištirpdavo.
Galų gale fermeriai ir tvarkos sergėtojas nusprendė nieko nedaryti ir palaukti, kol naikintuve baigsis degalai ir jis nurims. Po valandos keturiasdešimt penkių minučių taip ir nutiko. „Kukurūzų bombonešis“ („Cornfield Bomber“) - taip vėliau buvo pavadintas pagrindinis šio įvykio dalyvis.
Kai naikintuvas buvo pargabentas atgal į aviacijos bazę, jis buvo nuodugniai patikrintas. Pasirodė, kad pažeidimai yra truputį apdaila.
Daugiau jokių pastabų naikintuvo būklei nebuvo.
Lėktuvas buvo suremontuotas, jis vėl grįžo į tarnybą ir skraidė dar 14 metų, iki 1986 metų, kai buvo perduotas į KOP Nacionalinį muziejų. Keletą metų jį galėjo apžiūrėti muziejaus lankytojai, o nuo 2000 metų jis buvo patalpintas viename angare.
