„Lietaus slieko stovykla“ - „Regenwurmlager“

Tai yra gana paini istorija, kuri mažai patvirtinta liudininkų ir kurią ignoruoja oficialusis istorijos mokslas. Apie Kenšicės miestelio paslaptį papasakojo justicijos atsargos pulkininkas Aleksandras Liskinas. Jei tai iš tiesų yra teisybė, tai pagal šį pasakojimą būtų galima sukurti filmą, kuris savo populiarumu, ko gero, nenusileistų garsiajam Stiveno Spilbergo filmui apie Indianą Džounsą. A. Liskinas įsitikinęs, kad ten yra nepaprasto dydžio požeminis miestas, kurį vokiečiai pastatė savo sienų apsaugai.

Ką matė karo prokuroras?

Savo memuaruose Aleksandras Liskinas pasakoja apie kelionę Kenšicės miestelį, esantį prie pat sienos su Vokietija. Tai buvo 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Būtent šioje vietoje, netoli kaimelio, vokiečiai buvo pastatę įtvirtintą rajoną, kuriame buvo gynybinis griovys, karinis miestelis ir kiti objektai, iš kurių liko vien tik griuvėsiai ar atskiri pastatai. Vokiečiai šią tvirtovę pavadino „Regenwurmlager“, t.y. „Lietaus slieko stovykla“.

Po Antrojo pasaulinio karo buvusiame vokiečių miestelyje bazavosi viena iš sovietų armijos Siaurinės grupės brigadų. Į šį dalinį atvyko karo prokuroras. Jis apžiūrėjo apylinkes ir Kšivo ežerą, susižavėjo jo grožiu ir ramumu. Tačiau tada Liskinas dar net neįtarė, kad po jo kojomis išraizgyti metro tuneliai, kuriuos išrausė vokiečiai, tačiau vėliau apleido.

Norėdami palinksminti aukšto rango svečią, Liskiną lydėję kolegos nusprendė jam parodyti ežere esančią salelę, kuri lėtai dreifavo vandens paviršiumi, tarsi plaustas. Kšivos ežeras turėjo apendikso formos tęsinį, kurio centre svečias pamatė metalinį bokštelį, primenantį
oro tiekimo bokštelį Maskvos metro stotims. O terikonai - dirbtinės kilmės sąvartynai aplink ežerą - pasirodė išraižyti praėjimų, besileidžiančių gilyn po žeme.

Liskinas žinojo, kad po karo pabaigos iki 6-ojo dešimtmečio pradžios „Lietaus slieko stovykla“ buvo apleista ir tik šioje vietoje dislokuoti rusų kariškiai ėmėsi žvalgyti šias vietas. Pirmiausia tvirtovėje ir jos prieigose darbavosi išminuotojai, kurie ieškojo minų laukų ir ginklų sandėlių. Buvo rasta daugybė keistų objektų, pavyzdžiui, požeminis maitinimo kabelis, kuris buvo pritaikyta 380 V įtampai, šulinys, į kurį krito vanduo, ir daug kitų objektų, rodančių, kad po žemėmis yra didelis objektas. Garnizono inžinieriai padarė išvadą, kad keistasis šulinys - dalis autonominės elektrinės, o krentantis vanduo suko turbiną.

Jiems taip pat pavyko aptikti ir užmaskuotą įėjimą į tunelį. Siame tunelyje, ko gero, buvo įrengta nemažai spąstų. Taip manyti leidžia tas faktas, kad vienas drąsuolis į tunelį įvažiavo motociklu, tačiau taip niekada iš jo ir neišvažiavo.

6-ojo dešimtmečio pradžioje ryšininkams vis tik pavyko prasiskverbti į tunelį, jie netgi sugebėjo juo nueiti keletą kilometrų. Savo kelyje kariškiai matė daugybę atsišakojimų, tačiau nė vienu jų nedrįso pasukti.

Gandai ir faktai

Keista tai, kad A.Liskinas nepabandė pažvelgti į labirintą. „Lietaus slieko stovyklos“ aprašymą prokuroras pateikia pagal bevardžio karininko žodžius. Sis karininkas pats taip pat nematė šios stovyklos, tačiau girdėjo pasakojimus žmonių, pabuvojusių po žeme: „Galima įtarti, kad po mumis yra ištisas požeminis miestas, kurioje sukurtos sąlygos, leidžiančios autonomiškai egzistuoti daugelį metų. Žmonės, pasišviesdami prožektoriais, įėjo į požeminį metro. Tai buvo būtent metro, nes tunelio dugnu buvo nutiesta geležinkelio linija. Beveik iš karto buvo aptiktas požeminis krematoriumas. Gali būti, kad jo krosnyse buvo sudeginti paskutiniųjų požeminio miesto statytojų kūnai. Didžiulis požeminis tinklas nežinantiems žmonėms yra pavojus keliantis labirintas“.

Yra žinoma, kad į tunelį vieną kartą buvo nusileidęs Siaurinės armijos grupės vadas generolas-pulkininkas P.Mariachinas, tačiau jis savo atsiminimų apie tai nepaliko.

Liskinas pateikė ne tik karininko įspūdžius, bet ir „miesto“ aprašymą, kurį sudarė pulkininkas V. Spiridonovas - vienas iš paskutinių Kenšicės brigados vadų. Reikia pasakyti, kad 8-ame dešimtmetyje požeminis vokiečių tunelis tapo egzotišku atrakcionu. Tiesa, juo pasimėgauti galėjo tik išrinktieji, t.y. aukšto rango karininkai, kuriems likimas lėmė tarnauti šioje apleistoje vietovėje.

V. Spiridonovas papasakojo apie išminuotojų pateiktą ataskaitą, kurioje buvo rašoma, kad buvo ištirti 44 km požeminių komunikacijų, esančių po garnizonu. Tunelio aukštis ir plotis yra po 3 m, metro sienos ir lubos sustiprintos gelžbetonio plokštėmis, grindys išklotos akmens plokštėmis. Pats V. Spiridonovas kariniu automobiliu buvo įvažiavęs į tunelį ir labirintu nuvažiavo apie 20 km į Vokietijos pusę.

Įdomus dar vienas dalykas. Aplink ežerą yra nemažai sugriuvusių ar išlikusių karo laikų statinių iš gelžbetonio. Gerai įtvirtintuose dotuose buvo stambaus kalibro kulkosvaidžiai ir patrankos, po jais iki 50 m gilyn buvo įrengti aukštai, kuriuose buvo kareivinės ir
sandėliai. Antžeminiai ir požeminiai statiniai buvo sujungti tarpusavyje arba metro labirintais.

Tiek vokiečiai, pastatę „Lietaus slieko stovyklą“, tiek ją atradę rusai kruopščiai slėpė informaciją apie tunelį nuo vietinių gyventojų ir valdžios. Yra žinoma, kad tik vienas lenkų kraštotyrininkas, daktaras Podbelskis, aktyviai domėjosi labirintu, tačiau tyrinėjimus atliko tik pokario metais, kol buvusiame vokiečių kariniame miestelyje įsikūrė rusų garnizonas.

9-ame dešimtmetyje 80-metis Podbelskis papasakojo, kad šio objekto statyba prasidėjo dar 1927-ais metais, o nuo 1937-ųjų metų šie darbai buvo labai paspartinti, nes Hitleris ruošėsi karui. Kraštotyrininkas teigia, kad fiureris pats atvažiuodavo iš Berlyno požeminio tunelio bėgiais. Slaptos metro komunikacijos veda į strategines saugyklas, esančias už 5 km nuo Kšivo ežero.

Sis ežeras taip pat turi paslaptį. Kšivos ežero plotas - daugiau nei 200 tūkstančių m2, o gylis - nuo 3 iki 20 m. Dumbliname šio ežero dugne ne vienas žvejys yra pastebėjęs didelį liuką, kuris, tikriausiai, ir turėjo būti paslėptas po plaukiojančia sala. Sis liukas galėjo būti kaip vožtuvas, skirtas labirintui užtvindyti ekstra atveju. Tačiau 1945-ųjų m. sausio mėnesį vokiečiam tai, ko gero, jau neberūpėjo.

1992-ais metais rusai pasitraukė iš Kenšicės ir lenkams paliko požeminio labirinto paslaptis.

Ar visa tai įmanoma?

Paprastai būna taip, jei apie kažką tyli oficialusis mokslas, tai šis faktas būna arba visiški niekai, arba šimtaprocentinė tiesa, kažkaip susijusi su dabartiniais žmonėmis ir realijomis.

Kodėl taip mažai ištirta „Lietaus slieko stovykla“, galima tik spėlioti. O turint laisvesnio laiko galima susimąstyti - kaip iš viso buvo pastatytas požeminis miestas?

Ir kodėl vokiečiai tokio labirinto nepastatė savo šalyje? Jo statymo metu Lenkija buvo nepriklausoma valstybe, ir tai galėjo būti kliūtis aktyviems vokiečių darbams. O ir pati Vokietija 1927-ais metais buvo vos atsistojusi ant kojų po Pirmojo pasaulinio karo, kai 1924-ais metais gavo milijardinius kreditus iš JAV ir Didžiosios Britanijos. Vargu ar Vokietijos vyriausybė turėjo pakankamai lėšų tokio didelio objekto statybai.

Pats sumanymas - kaimyninėje šalyje įrengti metro - atrodo gana keistas. Jeigu labirintas buvo statomas gynybiniais tikslais tam atvejui, jei karas būtų pralaimimas, tai galima daryti išvadą, kad požeminio miesto galimybėmis vokiečiai taip ir nepasinaudojo. Ar verta buvo rausti šiuos daugiakilometrinius tunelius?

Dingo nežinoma kryptimi

Buvo dar vienas paslaptingas faktas, kurio niekaip negali paaiškinti kariniai istorikai, tačiau kuris visiškai paaiškina vokiečių požeminių komunikacijų egzistavimą Kenšicės rajone. 1945-ais metais šiame rajone kariavo Pirmosios tankų armijos 44-oji gvardijos tankų brigada, kuriai vadovavo generolas M. Katukovas. Brigada susidūrė su dviem vokiečių pulkais - SS divizijos mokykla „Negyva galva“ ir aprūpinimo tarnybos dalimis. Vokiečiai greitai suprato, kad jiems nepavyks atsilaikyti prieš rusų tankus, ir... išnyko vos per keletą valandų. Kaip vokiečiams tai pavyko padaryti, jei visi atsitraukimo keliai buvo atkirsti? Gali būti, kad jiems padėjo išsigelbėti būtent „Lietaus slieko stovykla“.

Beje, internete yra keletas filmukų, kuriuos nufilmavo aštrių pojūčių mėgėjai, apsilankę šiose vietovėse. Lieka tikėtis, kad lenkų istorikams pavyks įminti „Lietaus slieko stovyklos“ mįsles ir paaiškinti, kada ir kokiu tikslu buvo statoma ši tvirtovė.