Neatitikimai evoliucijos teorijoje: rūšys yra, o protėvių nėra

Kasinėjimų istoriją apibūdina dvi ypatybės. Pirma, augalų ar gyvūnų formų stabilumas tuo metu, kai jie atsirado. Antra, šių formos atsiradimo staigumas ir po to toks pat greitas išnykimas. Tai reiškia, kad naujos formos atsiranda, neturėdamos aiškių protėvių, ir taip pat netikėtai išnyksta, nepalikdamos jokių palikuonių. Galima sakyti, kad iškastiniai liudijimai parodo didžiulės grandinės kūrinių, kuriuos vienija tik pasirinkta forma, o ne evoliuciniai ryšiai, istoriją.

Profesorius Guldas taip kalba apie šią situaciją: „Bet kuriame atskirame rajone rūšis neatsiranda palaipsniui, vykstant planingai protėvių transformacijai; ji atsiranda staiga ir jau visiškai susiformavusi“. Mes šį procesą galima stebėti praktiškai visur. Kai maždaug prieš 450 milijonų metų atsirado pirmieji dirvožemyje augantys augalai, jie atsirado be kokių nors prieš tai buvusio vystymosi požymių. Tačiau netgi toje ankstyvojoje epochoje yra matomi pagrindiniai skirtumai. Pagal evoliucijos teoriją to būti negali, jeigu nepadarysime prielaidos, kad nė viena iš laukiamų susiejančių formų netapo suakmenėjimais. Tokia tikimybė yra nepaprastai maža. Tas pats yra ir su žydinčiais augalais: nors periodo, kuris buvo prieš jų atsiradimą, sluoksniuose randama įvairių iškastinių liekanų, nebuvo aptikta jokių formų, kurios galėtų būti šių augalų protėviais. Jų kilmė taip pat lieka neaiški. Lygiai tokia pat anomalija pastebima ir gyvūnų pasaulyje. Stuburą ir smegenis turinčios žuvys pirmą kartą pasirodė maždaug prieš 450 milijonų metų. Jų tiesioginiai protėviai nėra žinomi. Ir papildomu smūgiu evoliucijos teorijai tampa informacija, jog pirmosios žuvys, kurios neturėjo žandikaulių, tačiau turėjo šarvus, turėjo dalinai iš kaulų sudarytą skeletą. Paprastai vaizduojama kremzlinio skeleto (kaip pas ryklius ar rajas) evoliucija į kaulinį skeletą yra, tiesiai pasakius, neteisinga. Iš tiesų šios kremzlinį skeletą turinčios žuvys atsirado 75 milijonų metų vėliau (paranormal.lt).

Be to, esminiu etapu numanomoje žuvų evoliucijoje buvo žandikaulių išsivystymas. Tačiau pirmoji žuvis su žandikauliu iškastinėje istorijoje atsirado staiga, nėra galimybės kaip būsimos evoliucijos šaltinį nurodyti kokią nors anksčiau gyvenusią žuvį be žandikaulių. Dar viena keistenybė: nėgės — žandikaulių neturinčios žuvys - puikiai egzistuoja ir šiandien. Jeigu žandikauliai suteikė evoliucinį pranašumą, kodėl nėgės neišmirė? Ne mažiau mįslingas ir amfibijų - vandens gyvūnų, galinčių kvėpuoti oru ir gyventi sausumoje - vystymasis. Kaip savo knygoje „Už natūraliosios atrankos ribų“ aiškina daktaras Robertas Vesonas, „etapai, kuriuose žuvys suteikė gyvybę sausumos gyventojams, yra nežinomi. Patys pirmieji sausumos gyventojai atsirado, jau turėdami keturias gerai išvystytas galūnes, pečius, liemenį, šonkaulius ir aiškiai išskirtą galvą... Po kelių milijonų metų, daugiau kaip 320 milijonų metų atsiranda tuzinas varliagyvių būrių, tačiau, panašu, nė vienas varliagyvis nėra kurio nors kito protėvis“.

Žinduoliai demonstruoja tokį patį staigumą ir greitą vystymąsi. Patys pirmieji žinduoliai buvo maži gyvūnėliai, gyvenantys uždarą gyvenimą dinozaurų eroje - prieš 100 ar daugiau milijonų metų. Po paslaptingo ir vis dar nepaaiškinamo dinozaurų išnykimo (maždaug prieš 65 milijonus metų), atsiranda ne viena grupė žinduolių (maždaug prieš 55 milijonus metų).

Tarp šio periodo iškasenų aptinkamos suakmenėjusios šiuolaikinę išvaizdą turinčių lokių, liūtų ir šikšnosparnių liekanos. Tai dar labiau supainioja evoliucijos teoriją - šie žinduoliai atsirado ne
viename rajone, o iš karto Azijoje, Pietų Amerikoje ir Pietų Afrikoje. Be viso to, nėra garantijos, kad dinozaurų epochos smulkūs žinduoliai iš tiesų buvo vėlesnių žinduolių rūšių protėviais. Visa kasinėjimų istorija yra pilna paslapčių ir problemų. Pavyzdžiui, nėra žinoma jokių ryšių tarp pirmųjų stuburinių ir ankstesnio periodo primityvesnių gyvūnų - kremzlinių, kurie laikomi stuburinių protėviais. Šiandien gyvenantys varliagyviai labai skiriasi nuo pirmųjų žinomų amfibijų: tarp seniausių ir vėlesnių formų kasinėjimų istorijoje yra 100 milijono metų tarpas. Tai rodo, kad Darvino evoliucijos teorija tiesiog akyse dužta į šipulius. Gali būti, kad kažkokiu būdu galima išgelbėti Darvino „natūraliosios atrankos“ teoriją, tačiau tik visiškai pakeistą. Yra aišku, jog nėra jokių liudijimų apie kokių nors naujų augalų ar gyvūnų formų vystymąsi. Tik tuomet, kai atsiranda nauja forma, gal būt, savo vaidmenį suvaidina natūralioji atranka. Tačiau ji veikia tik su tuo, kas jau egzistuoja. Ne tik mokslininkai, tačiau ir koledžų ar universitetų studentai atlieka selekcijos eksperimentus su vaisine musele - drozofila. Jiems yra aiškinama, jog jie demonstruoja aiškų evoliucijos įrodymą. Mokslininkai ir studentai sukuria rūšies mutacijas, suteikia muselei įvairios spalvos akis, iš galvos augančias kojas ir panašiai. Gali būti, kad pavyksta užauginti muselę su keturiais sparnais vietoje įprastinių dviejų. Tačiau visi šie pokyčiai - tik jau egzistuojančių muselės rūšies požymių modifikacija: pavyzdžiui, keturi sparnai yra tik pradinių dviejų sparnų padvigu-binimas. Niekada nepavyko sukurti kokį nors naują vidinį organą, taip pat vaisinės muselės nepavyko paversti kažkuo, kas primintų bitę ar drugelį. Jos neįmanoma netgi paversti į kitos rūšies musę. Kad ir kokios modifikacijos atliekamos, ji visuomet išlieka drozofilų giminės atstove.

Natūralioji atranka gal ir paaiškina adaptacinių pokyčių atsiradimą, tačiau ji negali paaiškinti rūšių atsiradimo. Tačiau netgi toks ribotas taikymas susiduria su problemomis. Pavyzdžiui, kaip natūralioji atranka gali paaiškinti faktą, jog žmonės - vienintelė gyvų būtybių rūšis - turi įvairias kraujo rūšis? Kaip ji gali paaiškinti tai, kad viena seniausių mokslui žinoma iškastinė rūšis - kembro periodo trilobitas - turi tokios sudėtingos struktūros ir taip efektyviai veikiančią akį, jog nė vienas vėlesnis šios šakos gyvūnas neturėjo geresnės akies? Kaip galėjo evoliucionuoti plunksnos? Daktarė Barbara Stal, parašiusi akademinį veikalą, nagrinėjantį evoliucijos teoriją, pripažįsta: „Kaip jos atsirado, greičiausiai, iš reptilijų žvynų, išanalizuoti nėra įmanoma“.

Darvinas iš karto po to, kai paskelbė savo teoriją, suprato, jog susidūrė su rimtomis problemomis. Pavyzdžiui, sudėtingų organų vystymasis tiesiog padarė skylėtą visą jo teoriją. Juk iki to meto, kol toks organas nepradėdavo funkcionuoti, kokiu tikslu natūralioji atranka turėjo skatinti jo atsiradimą? Profesorius Gudlas užduoda klausimą: „Kokia nauda iš netobulos embriono stadijos, suteikiančios struktūroms pranašumą? Kokia nauda iš pusės žandikaulio ar pusės sparno?“ Ar gal pusės akies? Tokie patys klausimai kilo kažkur ir Darvino pasąmonėje. 1860 metais jis savo kolegai prisipažino: „Akis man iki šiol sukelia šaltą prakaitą“. Nieko keisto tame nėra.