Beičimo - Arkties vaiduoklis

Daugelis laivų vaiduoklių iš tiesų yra ne kas kita, o žmogaus vaizduotės vaisius. Pernelyg jautrūs žmonės linkę savo fantazijomis pasidalinti su aplinkiniais. Ir taip atsiranda niekuo nepatvirtintos legendos apie naują "Skrajojantį Olandą". Tačiau, tai netaikoma "Beičimo" ("Baychimo") laivui. Paliktas komandos, jis dar daug metų pateko žmonių regėjimo lauką, o kai kurie patys drąsiausi netgi buvo į jį užlipę. 2006-ais metais Aliaskos valdžia oficialiai paskelbė apie šio laivo vaiduoklio medžioklę, kuri, kol kas, yra nesėkminga. 

Į šiaurę!

1914-ais metais Geteborge vienos Hamburgo kompanijos užsakymu buvo pastatytas ir į vandenį nuleistas prekybinis laivas „Angermanelfven“. Laivo ilgis buvo 70 m, maksimalus greitis - 19 km/h. Tuo metu niekas net nenutuokė, kad šis laivas, vėliau pervadintas „Beičimo“, pats Arkties legenda.

Pirmojo pasaulinio karo metais „Angermanelfven“ nuolat plaukiojo tarp Švedijos ir Vokietijos. Laivui pavyko išvengti torpedų ar susidūrimo su mina. Po karo pasikeitė laivo savininkas. Vokietija pagal Versalio taikos sąlygas privalėjo Antantės šalims perduoti beveik visą savo karinį ir prekinį laivyną. „Angermanelfven“ atiteko Anglijai. Po aukciono laivas buvo perduotas Hudzono įlankos kompanijai, seniausiai prekybinei korporacijai Siaurės Amerikoje. „Angermanelfven“ pavadinimas buvo pakeistas į „Beičimo“, laivas persibazavo į Kanadą, nors formaliai prirašymo uostu liko Androsano uostas Škotijoje.

Praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje beveik visos Siaurės Amerikos prekybinės kompanijos prekiavo kailiukais, kurie buvo sumedžiojami Arktyje. „Beičimo“, pertvarkytas plaukiojimui ledynuose, lankėsi medžiotojų miesteliuose ir inuitų kaimeliuose, iš kur surinktus kailiukus plukdė į Vankuverį. Vėliau kailiukai buvo eksportuojami į kitas šalis. 1931 m. birželio 6 d. „Beičimo“, kuriuo plaukė 36 žmonių ekipažas, vadovaujamas užsigrūdinusio Arkties vandenyse kapitono Kornvilio, išplaukė į savo paskutinį reisą.

Lemtingasis Barou kyšulys

Sėkmingai praplaukus Beringo sąsiaurį, prie Barou kyšulio (labiausiai į šiaurę nutolęs Siaurės Amerikos žemyno taškas) laivas susidūrė su ištisiniu ledu. 26 dienas „Beičimo“ su visomis apsukomis dirbančiu varikliu ir per dieną nuplaukdamas vos po keletą mylių, pagaliau sugebėjo išsilaisvinti iš ledo nelaisvės. Amundseno įlankoje laivas vėl pateko į ledų Sangrūdą ir labai sunkiai pasiekė medžiotojų kaimelį Koroneišeno įlankoje. Laivo triumai buvo užpildyti brangiaisiais kailiais, Kornvilis, net neleidęs komandai pailsėti, vėl liepė plaukti į jūrą: laukė ilgas kelias į Vankuverį. Patyręs jūrų vilkas suprato: jeigu net vasaros metu Arktyje susidarė tokia sudėtinga situacija su ledais, tai rudenį bus dar sunkiau. O juk buvo jau rugsėjis.

Nuojauta Kornvilio neapgavo. Keletą kartų „Beičimo“ pateko į ledų sangrūdas, tačiau kapitono patirtis gelbėjo laivą, kuriam kiekvieną kartą pavykdavo išplaukti į atvirus vandenis. Tačiau pagrindinis pavojus „Beičimo“ laukė prie to paties Barou kyšulio. Šį kartą nepadėjo nė kapitono meistriškumas, maždaug pusės mylios atstumu nuo kranto laivą visiškai sukaustė ledai. Baimindamasis, kad laivo korpusas gali neatlaikyti ledo spaudimo, Kornvilis 1931 m. spalio 1 d. liepė išsiųsti SOS signalą, komandai palikti laivą ir pėsčiomis keliauti į Barou kyšulį, kuriame buvo nedidelis kaimelis. Didžiąją dalį jo gyventojų sudarė inuitai. Hudzono įlankos kompanijos vadovų garbei reikia pasakyti, kad jie nepaliko savo žmonių bėdoje. Jau kitą dieną po gauto SOS signalo į Barou kyšulį buvo pasiųsti du hidroplanai, kurie paėmė 20 jūrininkų. Likusiems buvo liepta įsikurti vietoje ir prižiūrėti laivą su vertingu kroviniu. Kompanijos vadovai tikėjosi, kad pavasarį, kai ledo gniaužtai truputį atsilaisvins, laivą pavyks nuplukdyti į artimiausią uostą.

Tačiau šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Trečią dieną prasidėjo audra. „Beičimo" ekipažas sulindo į iglu, kurias jiems pastatė inuitai. Kai audra baigėsi, paaiškėjo, kad laivas... dingo. Kornvilis pagalvojo, kad ledai sutraiškė laivo korpusą ir šis nuskendo. Tačiau netrukus pas kapitoną atėjo medžiotojas inuitas ir papasakojo, kad maždaug už 50 km matė dreifuojantį „Beičimo“. Panašu, kad audros metu pūtė toks stiprus vėjas, jog jis sugebėjo išlaisvinti laivą iš ledo nelaisvės!

Jūrininkai šunų kinkiniais puolė vytis laivą. Jiems tai pavyko padaryti, tačiau tuo metu „Beičimo“ vėl buvo įšalęs į ledą. Laivo špangautai buvo sulamdyti, variklis stipriai apgadintas. Kapitonas suprato, kad netgi pavasarį nepavyks laivo nuplukdyti į Vankuverį: laivui buvo reikalingas kapitalinis remontas, kurio vietoje nebuvo įmanoma atlikti. Jūrininkai vertingą krovinį iš triumų iškrovė tiesiog ant ledo. Kitą dieną Hudzono įlankos kompanija atsiuntė hidroplanus, kurie atliko keletą reisų ir žmones bei kailius nugabeno į artimiausią gyvenvietę. Laivas buvo paliktas likimo valiai.

Nauji susitikimai

Atrodo, „Beičimo" buvo pasmerktas: ledo masė tikrai turėjo jį sutraiškyti. Tačiau ne veltui pasakojama, kad kiekvienas laivas turi savo likimą. Paliktas komandos, neveikiančiu varikliu, su skylėmis korpuse, suspaustas ledų „Beičimo“ toliau kovojo dėl išlikimo!

1932-ųjų metų pavasarį inuitai matė laivą, dreifuojanti kartu su ledais maždaug už 500 km į rytus nuo Barou kyšulio. Iš aukšto kamino jie atpažino, kad tai buvo „Beičimo“. Valdžia į šį pranešimą neatkreipė dėmesio, priskirdami jį inuitų fantazijai. Buvo manoma, kad laivas jau yra nuskendęs. Tačiau dar po

metų laivą pastebėjo arkties tyrinėtojas Leslis Martinas, kuris su šunų kinkiniu keliavo šiaurine
Kanados pakrante. Mokslininkas netgi nufotografavo dreifuojantį laivą. 1933-ųjų metų kovo mėnesį grupė inuitų vėl pastebėjo „Beičimo“, eilinį kartą įšalusį leduose Amundseno įlankoje. Audros užklupti medžiotojai pakilo į laivą ir jame praleido 10 dienų, kol nurimo audra.

Šių pranešimų nebebuvo galima ignoruoti, Hudzono įlankos kompanija paskelbė išmokėsianti premiją už laivo sugavimą. 1933-ųjų metų rugpjūčio mėnesį „Beičimo“ atsidūrė netoliese kanadiečiių žvalgytojų kaimelio, tačiau buvo audringas oras, žmonės nesiryžo valtimis plaukti į jūrą ir sugauti „bėglį". Kitos dienos ryte, kai audra nurimo, laivo vėl nebesimatė. 1934-ųjų metų liepos mėnesį „Beičimo“ vos nesusidūrė su škuna, kuria plaukė garsi Arkties tyrinėtoja iš Škotijos Izabelė Hatčinson. Keletas mokslininkų užlipo į laivą. Vėliau Hatčinson žurnalistams papasakojo, kad ją nustebino puiki, praktiškai ideali korpuso būklė. Juk tuo metu, kai Kornvilis su savo komanda paliko laivą, jo būklė buvo apgailėtina. Toks jausmas, kad per keletą metų kažkokia mistinė jėga išgydė pamesto laivo „žaizdas"! Deja, tyrinėtojų komandoje nebuvo tiek žmonių, kad jie galėtų persikelti į „Beičimo“ ir jį plukdyti. Laivas vėl buvo paliktas stichijos valiai.

1935-ais metais „Beičimo“ buvo pastebėtas prie Aliaskos krantų. Kitas susitikimas su laivu įvyko po ketverių metų. Laivas vėl pasirodė netoli Aliaskos pakrantės, jį abordažu paėmė nedidelio banginių medžiotojų laivo kapitonas Hju Polsonas. Mechanikas ir kapitonas keletą valandų bandė atgaivinti laivo variklį, tačiau šios pastangos buvo bevaisės. Netrukus jiems teko grįžti į savo laivą, nes prasidėjo

audra. Kai ji baigėsi, „Beičimo" vėl niekur nebesimatė.

Po to laivas vaiduoklis buvo pastebėtas dar daug kartų. Paskutinį kartą laivą, įšalusį į ledus Barou kyšulio rajone, pastebėjo inuitai. Jie netgi nufotografavo jį. Tai įvyko 1969-ais metais. Nors pagal visus paskaičiavimus rūsčiuose Arkties vandenyse „Beičimo“ turėjo žūti žymiai anksčiau. Vėliau vykę susitikimai su laivu (teigiama, kad jų buvo ne viena dešimtis!) oficialiai nepatvirtinti jokiais dokumentais.

Gandai gandais, tačiau 2006-ais metais Aliaskos valdžia oficialiai paskelbė „Beičimo“ medžioklę. Tam, kas suras laivą vaiduoklį, dreifuojantį ar nuskendusį, buvo pažadėta 100 tūkstančių dolerių premija. Tačiau premija iki šiol liko neišmokėta. Nėra žinoma ar „Beičimo“ iki šiol plūduriuoja ant bangų, ar jau ilsisi jūros dugne.