Biolaukas ar energetiniai kūnai?

Tai yra esminis, sakyčiau pasaulėžiūros klausimas, formuojantis rimtas pasekmes mūsų kasdieniniame gyvenime. Dauguma parapsichologų, bioenergetikų ar šiaip liaudies medicinos gydovų dažnai patys nesusimąstydami užlipa ant šios povandeninės bombos. Žinoma, viskam laisva valia. Tačiau būtų daugiau susikalbėjimo, jei išsiaiškintume pamokas. Pabandysiu pateikti savo versiją.

Šis klausimas turi kita formuluotę. Nuo vidinio atsakymo į šį klausimą taip pat priklauso ir sveikata, ir asmeninis likimas, ir, apskritai, susikalbėjimas visuomenėje pamatiniais būties klausymais.

Dažnai televizijos studijose mes girdime kalbant tradicinės ir netradicinės medicinos atstovus. Ir vieni, ir kiti kartais negaili karčių žodžių apie savo oponentus, apie jų taikomos gydymo metodus, jų patikimumą ir t.t. Ir vieni ir kiti yra teisūs. Kodėl taip atsitinka?

Pagrindinė tokio nesusikalbėjimo priežastis - vyraujanti nuostata, teiginys, samprata arba paradigma, kuri apibūdina žmogų. Kitaip tariant, klausimas skamba pakankamai banaliai: "Kas yra žmogus"? Tradicinės medicinos ir valstybinio isteblišmento atstovams atsakymas į šį paprastą klausimą per nutylėjimą yra savaime aiškus. Tai yra absoliučiai materialistinė ir marksistinė pozicija, jog žmogus - tai mėsos kalnas su rankomis, kojomis ir galva. Žmogus pagal nutylėjimą traktuojamas kaip biocheminių procesų visuma ar sistema turinti sąmonę, protą kuri išsivystė grynai dėl atsitiktinių evoliucijos procesų gamtoje. Viskas pagal Č. Darviną. Lietuvoje darvinizmas ir marksizmas yra ypatingai giliai įleidęs šaknis medicininio elito galvose, o 1991 metų kovo 11-oji esminės revoliucijos tose makaulėse nesukėlė. Leninas gyvas.

Trumpai tariant, žmogus, anot vyraujančios nuostatos, yra šiek tiek protaujanti mašina iš mėsos, kaulų, kraujo, smegenų bei kitokių organų, kuri genda ir kurią reikia taisyti bei plauti smegenis. Jeigu priimsime tai, kaip neginčijamą tiesą, jog žmogus yra "mėsa ir kaulai", t.y. tik fizinis kūnas, tai reiktų nusilenkti tradicinei medicinai ir pripažinti, jog ji visais klausimais yra teisi ir bėdai prispyrus reikia pasitikėti tik ja. Į tokią negatyvią mąstyseną yra įvelta labai daug žmonių, pažeisti patys įvairiausi socialiniai sluoksniai. Neabejotiną įtaką tam padarė ir klerikalizmas. Neretai ir pats save pagaunu už rankos darąs lemtingą klaidą, nes iš pasąmonės išplaukia žodis "biolaukas". Tuo tarpu protu suvokiu, kad jokio "biolauko" nėra. Mes galime kalbėti tik apie kitus žmogaus kūnus, kurių nesimato, bet ne apie "biolauką". Kodėl?

Kartais tenka konstatuoti nemalonią tiesą, jog ir netradicinės medicinos atstovai žmogų traktuoja lygiai taip pat - tik kaip fizinį kūną, nes irgi vartoja žodį "biolaukas". Greičiausiai tarp bioenergetikų taip pat pasitaiko nemažai materialistų bei marksistų. Prisipažinsiu, jog greičiausiai ir mano protui mokslinis komunizmas prieš 25 metus buvo padaręs neįkainojamą žalą. Todėl sunku ginčytis su tradicinės medicinos atstovais dėl tos pačios priežasties: nes pastarieji yra pagrįstai vadinamai šarlatanais, nes negali įrodyti savo gydymo metodų efektyvumo. Priimdamas materializmą, kaip esminę dogmą vertinant žmogų, dažnas save vadinantis liaudies gydovų ar bioenergetikų, kaip ir tradicinės medicinos atstovai, fizinį kūną laiko "pagrindiniu ir vieninteliu". Jiems Žmogus yra vienaskaita ir taškas.

Dėl šios "vidinės" nuostatos ir gimsta atsakymai į pirmąjį klausimą. Jei žmogaus kūnas yra tik vienas ir jis TIK "fizinis", nes kitokių nematom ir prietaisais fiksuoti nemokam, tada iš tikrųjų atsiranda kažkokie laukai aplink tą fizinį kūną. Jų plika akimi nematome, bet bet jautresni žmonės juos fiksuoja ir priima iš ten informaciją, kurią galima po to naudoti ligų bei problemų diagnostikai bei profilaktikai.

Pagal materialistinę ir marksistinę žmogaus sampratą ir atsiranda poreikis, visa tai ko plika akimi nematome įvardinti kaip "biolauką" arba "aurą". Be to, nesutariama, kas gi per laukai tvyro aplink tą "vienintelį" fizinį žmogaus kūną. Gamtoje mes žinome magnetinį, elektrinį ir elektromagnetinį laukus. Taip pat atskiri fizikai kalba apie tiesioginius, kvantinius laukus, kurie irgi esą materialūs, neabejotinai egzistuoja ir iš esmės apsprendžia tai, kaip mes personaliai įsivaizduojame materialųjį pasaulį. Iš esmės viskas yra energija, o materija yra iliuzija arba magija, kurią sukuria subjektyvus, į materinę patirtį įvilktas šiuolaikinio žmogaus protas.

Netgi tarp marksistų šiuo klausimu nėra vienodos nuomonės. Vieni tvirtina, jog "biolaukas" yra "gryna elektromagnetika", kiti, jog tai torsioniniai, o gal kvantiniai laukai? O gal dar yra kokie nors laukai, kurių mes nežinome?

Taigi, įsivaizduokite, sėdi televizijos studijoje liaudies gydovas bei medicinos mokslų daktaras ir vienas kitą vadina šarlatanais, nors jų abiejų vidinė nuostata apie tai, kas yra žmogus - beveik tokia pati: Žmogus - TIK fizinis kūnas - mėsa su švytinčiu "biolauku". Tas "biobaukas" esąs neva žmogaus fizinio kūno dalis, tik nematoma, nes yra laukai. Žmogaus kūnas esą išspinduliuoja įvairaus spektro laukus ir visi jie neva turi apibrėžtą, lokalų charakterį. Todėl kai kurios tradicinės medicinos sritys ar atskiri teorinės medicinos atstovai neatmeta hipotetinių, jų nuomone, prielaidų apie tai, jog žmogaus fizinis kūnas spinduliuoja kažkokius keistus laukus, kuriuos tam tikri prietaisai, pavyzdžiui, Kirlianų aparatas, gali fiksuoti. Tradicinė medicina kartais eina į kompromisą su alternatyvininkais su viena sąlyga, jog buvę oponentai traktuos žmogų lygiai taip pat - TIK kaip fizinį kūną su fizikiniais laukais, kurių plika akis, gal būt, nemato.

Klerikalinės stovyklos atstovai apeliuoja į Dievo žodį, kuris kaip balsas girdimas maldoje: "Tikiu į Dievą <...> regimosios ir neregimosios visatos kūrėją <...>". Taigi, yra dar ir "neregimoji Visata", kurią taip pat sukūrė tas pat Dievas, bet niekas iš "regimosios" Visatos atstovų kažkodėl negali nieko pasakyti, kas toje "neregimojoje".

Taigi, nekyla abejonių, jog abiejų oponentų galvoje - tas pats marksizmas (Žr. V. Leninas. „Materializmas ir empiriokriticizmas”, raštai, tomas Nr. 5).

Taigi, norint išvengti nesusikalbėjimo ir su oponentais, ir su pacientais, ir su pačiu savimi, reikia pabandyti perkratyti 50 metų socializmo sistemos primestas nuostatas apie Žmogų. Juk šiuo metu gyvename laisvoje, demokratinėje valstybėje, kurioje jau nebėra marksizmo, klesti laisvas žodis, o sąžinės laisvė yra svarbiausia.

Taigi, kokios nuostatos turėtų būti praktiškai naudingesnės už marksistines pažiūras į žmogų? Pabandysiu suformuluoti, kiek man tai pavyks:

1. Žmogus yra ne vienaskaita, o daugiskaita. Žmogus - tai daugelio kūnų kolektyvas, kuris turi savo bendrą vardiklį - sielą. Todėl sena tradicija sutikus nepažįstamą žmogų sakyti jam "JŪS" yra labai teisinga. Nes žmogus yra daugiasluoksnis, daugiakūnis sutvėrimas. Be to, ta pati siela gali turėti kelis kūnus ir gyventi skirtingose laiko atkarpose, geografinėse vietose ar planetose tuo pat metu.

2. Mes matome tik fizinį kūną todėl, jog esame taip pripratinti. Tai yra įprotis, kurio reikia atsikratyti, nes labai siaurina požiūrį į gyvenimą. Tai galima padaryti įvairių dvasinių praktikų pagalba, pamažu prisimenant, kas iš tikrųjų mes esame.

3. Jokio "biolauko" nėra. Biolauko samprata atsiranda iš materializmo, kuris labai siaurai suvokia žmogų, tik kaip mėsą, t.y. tik kai fizinį kūną. Taigi, "biolauko" man nėra, yra tik energetiniai kūnai, kurių nematome. Tai, ką jie vadina "biolauku", greičiausiai yra kažkokie eterinio kūno elementai. Virgulės ir prietaisai fiksuoja energetinius kūnus. Jeigu neužduodame klausimo, kokio kūno parametrai mums reikalingi, mes fiksuojame bendrą vardiklį. Ir tai ne "biolaukas", o energetiniai, dvasiniai kūnai. Jie turi savo sandarą ir specifines būsenas, kurias galima keisti dvasinių praktikų pagalba ir tada atitinkamai keisis žmogaus pasaulėžiūra, įpročiai, susirgimų tėkmė ir pats likimas.

4. Taigi, vietoj "biolauko" mes turime energetinius dvasinius kūnus. Iš esmės visi kūnai yra dvasiniai, įskaitant patį fizinį. Taigi mes turime: fizinį (kurį matom veidrodyje), eterinį, astralinį (emocijų), mentalinį (minčių), informacinį (likimo knygą, akašos), karminį. Toliau mes turime dieviškus kūnus, kurie mus apjungia kaip žmones ir kaip Dievą daugiskaitoje. Taigi, dieviški kūnai mus visus padaro vienu tuo pačiu kūnu, esančiu skirtingose vietose. Mes esame atskirti, kaip fiziniai kūnai, o tuo, kaip dvasiniai kūnai - esame viena.

5. Tradicinė medicina gydo fizinį kūną, t.y. mėsą. Liaudies medicina į fizinį kūną pasižiūri šiek tiek plačiau, dabartiniais terminais kalbant - statistiškai. Tačiau ir vieni ir kiti iš esmės traktuoja žmogų panašiai. Žmogus esąs tik materija, kuri spinduliuoja fizikinius laukus.

6. Dvasinis gydovas nuo bioenergetiko arba liaudies gydovo skiriasi būtent tuo, kaip jis žiūri į žmogų. Dvasinis gydovas į žmogų žiūri kaip į daugiskaitą. Jis gydo arba valo dvasinius kūnus simboliais, mantromis, maldomis, ritualais ar kitokiais būdais. Tuo tarpu bioenergetikas koreguoja "biolauką", kurio, kaip mes jau išsiaiškinome, mums nėra. Žodžių junginys "biolauko korekcija" suponuoja prielaidą, jog bioenergetikas pripažįsta fizinį kūną kaip vienintelį ir pagrindinį ir fizikinius laukus, kurie neva gaubia arba sklinda iš fizinio kūno. Dvasinis gydovas nekoreguoja jokio "biolauko", netaiso auros, jis dirba su subtiliaisiais žmogaus kūnais. Tai ir yra esminis skirtumas.

7. Žodis tikrovė arba tiesa taip pat yra daugiskaitinis, kaip ir žmogus. Taip yra todėl, kad kiekvienas žmogus pats sukuria savo asmeninę tikrovę. Toks teiginys yra teisingas, nes yra grindžiamas kvantine fizika bei moksliniais įrodymais.

Taigi, jeigu norime kalbėti apie dvasinį ištiesinimą, arba dvasinį gydymą, pirmiausia turime keisti požiūrį į save ir į žmogų. Jokio "biolauko" nėra. Yra tik kūnai, kuriuos galima apčiuopti virgulėmis, švytuoklėmis, rankomis arba "trečiąja akimi". Žmogaus fizinis kūnas - nėra vienintelis ir nėra pagrindinis. Mes galime fizinį kūną naudoti tik kaip modelį arba schemą dvasiniams kūnams koreguoti. Dvasinis gydovas koreguoja informaciją, esančią kituose, nematomuose kūnuose ir ta korekcija vėliau ar iš karto atsispindi fiziniame kūne, kurį labiausiai esame pripratę matyti. Jeigu korekcija "nepasiseka", vadinasi žmogus dar nepribrendęs giluminėms permainoms. Viskam reikia laiko. Bet dažniausiai pasiseka, nes žmogus, atėjęs pas gydovą, viduje jau būna apsisprendęs permainoms.

Nežinau, ar man pavyko išaiškinti problemos esmę? Žmogui visada reikia priminti, kad jis nėra vien tik fizinis kūnas, kad jis nėra vien tik ego, vardas, pavardė, išsilavinimas, karjera, šeimos padėtis ar svoris visuomenėje, kad be galo kvaila gyventi praeitimi arba ateitimi, pametant šios akimirkos skonį, kada tu esi arčiausiai savo tikrosios dvasinės prigimties. Visa tai yra laikini dalykai, kurie ateina ir nueina. O kas visame tame lieka? Kas yra amžina ir niekada nesikeičia? Štai čia ir yra atsakymas, kas gi yra žmogus.

Mes gyvename laikinų formų pasaulyje, kuriame viskas yra ir yra (kirčiai skiriasi). Pirmasis Dievo įsakymas mūsų prašo nesudievinti, nesureikšminti tai, kas yra laikina, neužkelti ant altoriaus "Aukso veršio". Kūniškumas ir yra tas "Aukso veršis".