Dieviška Reptilija: sparnuotosios gyvatės skrydžiai

Drakonas - vienas iš svarbiausių praktiškai visų tautų legendų ir mitų personažas. Ši ugnimi alsuojanti būtybė visais laikais nusipelnė žmonių pagarbos už savo jėgą ir išmintį, tačiau tuo pačiu metu žmones gąsdino savo žiaurumu. Sparnuotosios gyvatės paveikslas, vaizdingai aprašytas senovės metraščiuose, daugeliui ir šiandien atrodo beveik realus.

Dieviška reptilija

Nors drakonai yra labai populiarūs, jų atsiradimo istoriją gaubia paslaptis. Užtat yra gerai žinoma, kad šios reptilijos egzistavo dar prieš dievų gimimą ir stovėjo prie pasaulio sutvėrimo ištakų.

Pavyzdžiui, Mesopotamijos mitai pasakojo apie deivę-drakoną Tiamat, kuri pagimdė pirmuosius dievus. Būtent iš jos kūno buvo sukurta žemė ir dangus. Indijoje buvo manoma, kad pasaulis ilsisi ant begalinės gyvatės Sešo, ištikimo vyriausiojo dievo Višnaus draugo. Savo įnašą į Visatos sutvėrimą įnešė ir Amerikoje gyvenusi sparnuotoji gyvatė Kecalkoatlis, kuri netgi kurį laiką sukosi danguje, pakeisdama savimi saulę.

Skandinavų sagose pasakojama apie milžinišką gyvatę Jormungandą, dievo Loki sūnų, gyvenantį jūroje, supančioje žeme. Gyvatės kūnas toks ilgas, kad apjuosia visą pasaulį. Nuo gyvatės judesių   jūroje kyla stiprios audros, tačiau, žmonių laimei, didžiąją laiko dalį gyvatė miega, įsikandusi savo uodegos galą. Legendoje pasakojama, kad laiko pabaigoje Jormungandas išnirs iš jūrų tam, kad susikautų su dievu Toru, ir ši kova taps Visatos chaoso pradžia.

Pačiu klastingiausiu drakonu, gyvenusiu senovėje, galima pavadinti gyvatę Apopą - amžiną saulės dievo Ra priešininką. Gimęs iš medžioklės deivės Neit spjūvio, Apopas apsigyveno požeminio Nilo vandenyse ir kiekvieną naktį ten laukdavo šviesą nešančio valdovo valties, kad galėtų su juo susikauti. Reikia pasakyti, jog beveik kiekvienas mūšis Apopui baigdavosi nesėkmingai, tačiau netgi sukapotas į gabalus, jis sugrįždavo tam, kad vėl susikautų su savo priešininku.

Krikščionybės epochoje drakonai buvo laikomi velnio tarnais - juk neatsitiktinai žmonijos priešas Ievai pasirodė gyvatės pavidalu, norėdamas priversti pirmąją moterį padaryti nuodėmę. Vėliau drakonai buvo aršūs daugelio šventųjų priešininkai, tačiau visada buvo nugalimi pačiais įvairiausiais būdais. Archangelas Mykolas ir šventasis Jurgis drakonus nugalėjo, pasinaudodami ginklais. Šventoji Hilda pabaisą nugalėjo, apvyniojusi jos kaklą savo stula, o šventoji drakoną sutramdė švelnia daina ir Dievo žodžiu. Reikia pasakyti, kad viduramžiais absoliučiai visi drakonai graviūrose buvo vaizduojami su surišta į mazgą uodega - tai reiškė jų pralaimėjimą Kristui ir jo pasekėjams.

Rytai ir Vakarai

Europoje žmonių požiūris į drakonus buvo visiškai kitoks, nei Azijos šalyse. Jeigu Vakaruose ugnimi alsuojantys gyvūnai buvo laikomi blogio įsikūnijimu, tai Rytuose drakonas buvo gerbiamas ir neatsitiktinai buvo paskirtas penktųjų metų kinų zodiake valdovu. Be to, su drakonu buvo tapatinamas ir valdovas.

Kinijoje ir Japonijoje drakonas buvo turtų ir sėkmės simbolis, gausaus derliaus globėjas. Rytų šalių padavimuose pasakojama, kad žiemą drakonai nusileidžia po žeme, kur praleidžia šaltąjį laiką, o pavasarį pakyla į dangų ir iššaukia pirmąjį lietų, maitinantį pasėlius. Kinai, norėdami pamaloninti drakonus, antrąjį metų mėnesį rengė specialias šventes su fejerverkais. Ši tradicija išliko ir iki mūsų dienų.

Vakarų šalyse drakonai gyveno urvuose, iš kurių kartais užpuldavo artimiausius kaimus, kad galėtų pasigriebti kokį besiganantį galviją ar pagrobti užsižiopsojusią gražuolę. Gali būti, kad būtent dėl to kiekvienas riteris savo pareiga laikė užmušti nors vieną drakoną. Jeigu viduramžių užrašuose rašoma teisybė, tai būtent šie narsūs kariai išnaikino visą Europoje gyvenusių drakonų populiaciją.

Aukso ir gražuolių mėgėjai

Praktiškai visuose mituose ir legendose pasakojama, kad drakonai mėgsta moteris. Drakonų urvuose ir povandeniniuose rūmuose kankinosi nelaimingosios belaisvės. Tyrinėtojai mano, kad šie padavimai atsirado tais laikais, kai žmonės prašė dievų gausaus derliaus ir tam aukodavo jaunas nekaltas mergeles.

Yra keletas versijų, bandančių paaiškinti, kodėl drakonams mergelės buvo būtinos. Pagal vieną versiją, iš drakono kiaušinio išsirisdavo vien tik patinai, o patelių giminės pratęsimui paprasčiausiai nebuvo. Dėl to ropliams teko „susidėti" su moterimis, kurios po pirmosios vestuvinės nakties pavirsdavo drakonų patelėmis ir turėdavo rūpintis palikuonimis.
Pagal kitą versiją, jaunos mergelės drakonams buvo kaip gurmaniškas delikatesas, nes nekaltų mergelių kraujas padovanodavo drakonams amžiną jaunystę ir didžiulę jėgą.

Drakonai yra žinomi ir kaip nesuskaičiuojamų turtų sergėtojai. Ne vienas drakonas savo urve įsirengė nuostabų sostą iš aukso ir brangakmenių, be gailesčio apvogdamas darbščiuosius gnomus ir kilminguosius elfus. Kaip pavyzdį galima paminėti drakoną Smaugą, herojų iš Džono Tolkino „Hobito“. Pasirodo, tam yra tam tikros priežastys. Dar viduramžiais šių mitinių gyvūnų tyrinėtojai tvirtino, kad aukso guolis drakonui yra tiesiog būtinas, nes šaltas metalas vėsina jo viduje degančią ugnį, o tai ugnimi alsuojančiai pabaisai suteikia galimybę normaliai išsimiegoti. Be to, tauriojo metalo krūvos buvo savotiški inkubatoriai, kuriuose buvo užkasami kiaušiniai, nes auksas būsimajai sparnuotųjų reptilijų kartai suteikdavo neapsakomą jėgą.

Stebuklinga jėga

Absoliučiai visose tautose drakonai buvo gerbiami dėl savo magiškų sugebėjimų. Azijos šalyse buvo manoma, kad slaptą jėgą drakonams suteikia kažkoks artefaktas - Žaibo perlas, kuris saugomas kiekvieno drakono kūne. Europoje žmonės tikėjo, kad galingieji driežai patys yra labai stiprūs magai. Buvo manoma, kad drakono kraujas, įlašintas į vyną, leidžia žmogui suprasti gyvūnų ir paukščių kalbą; į skydą ar šarvą įstatytas drakono žvynas padaro šiuos daiktus nepramušamais; jeigu karys suvalgo žalią nugalėto drakono širdį, jis tampa nenugalimas kovoje ir įgyja didžiulę vyrišką jėgą, kuri jo neapleidžia iki pat mirties. Gali būti, kad būtent dėl šio prietaro drakonai tapo visų Europos riterių pačiu geidžiamiausiu grobiu.
Labiausiai Europos šalyse drakonus gerbė senovės keltai. Jų padavimuose pasakojama, kad drakonai yra amžinos išminties sergėtojai, kurie saugojo dangaus ir požeminio pasaulio vartus, taip savotiškai sutaikydami šviesos ir tamsos jėgas. Už ištikimą tarnybą Žemės jėgos drakoną apdovanojo išmintimi ir aiškiaregystės dovana, atverdamos visas šio pasaulio paslaptis.

Keltų žyniai druidai tikėjo, kad žemė yra panaši į drakono kūną, todėl savo šventyklas, pavyzdžiui, Stounhendžą, statė ant specialių linijų ar ant Drakono linijų, esančių ant pastarojo kūno „jėgos mazgui". Buco manoma, kad būtent šios vietos tiesiogiai susijusios su Žemės magnetizmu ir gydomuoju vandeniu. Netgi mūsų laikais daugelis ezoterikų yra įsitikinę, jog Didžiojoje Britanijoje javų laukuose paslaptingi apskritimai atsiranda tik ant Drakono linijų, o šių apskritimų atsiradimo priežastis - iš žemėje gyvenančio drakono išeinanti jėga.

Mūsų amžininkai

Nors ir keista, tačiau dabartiniame nanotechnologijų pasaulyje viduramžių sparnuotosios pabaisos neprarado savo populiarumo. Džordžas Martinas, Džoana Rouling ir kiti žinomi rašytojai drakonus pavertė taip mėgstamais „fentezi“ žanro personažais, stulbinančiais vaikų ir suaugusiųjų vaizduotę.

Jeigu liudininkai pasakoja tiesą, tai drakonus dabartiniais laikais galima sutikti ne tik knygų puslapiuose ar kino teatrų ekranuose, bet ir kasdieniniame gyvenime. Pavyzdžiui, 1983-iais metais keletas Jutos valstijos (JAV) gyventojų matė nežinomos sparnuotosios reptilijos skrydį, apie ką vėliau su visomis smulkmenomis papasakojo vietiniams reporteriams. Analogišką gyvūną, sklandantį virš kalvų, 1993 m. birželio 16 d. matė daugybė maldininkų, atvykusį į Nubčeno vienuolyno (Tibetas) šventę. Panašių susitikimų su drakonais pastaraisiais metais aprašyta nemažai, o tai reiškia, jog gali būti, kad viduramžių metraščiai nelabai apsirinka, aprašydami drakoną kaip realiai egzistuojantį sutvėrimą. Gal kada nors kam nors iš mūsų pavyks savo akimis pamatyti paslaptingo sparnuotojo monstro skrydį?