Mokslininkų bendruomenė paskelbė sukūrę beprecedentį modelį, kuriame atkurtos apokalipsinės aplinkos sąlygos, kurios nuo žemės paviršiaus nušlavė čia iki tol gyvenusius dinozaurus.
„Po asteroido smūgio, suformavusio Čiksulubo kraterį Meksikoje, įsivyravęs šaltis buvo esminių pokyčių taškas visoje Žemės istorijoje. Dabar mes galime įnešti naują indėlį į ilgai užsitęsusius debatus, apie tai kas iš tiesų kaltas dėl dinozaurų išnykimo, vėlyvojo kreidos periodo metu,“ – sakė tyrimui vadovavusi Julia Brugger iš Potsdamo poveikio klimatui tyrimų instituto.
Mokslininkų teigimu po didžiulio asteroido smūgio įvykusio prieš 66 milijonus metų keliems metams buvo užblokuota Saulės šviesa, o įsivyravęs „milžiniškas šaltukas“ turėjo kur kas labiau katastrofinių padarinių negu manyta iš pradžių. Po šio įvykio planetoje trejus metus laikėsi žema oro temperatūra, susimaišė vandenynai ir išnyko jūrų gyvūnija, rašo dailymail.co.uk.
Sunykus augalijai mirtis išplito per mitybos grandines. Papildomai prie šio mirties mechanizmo prisidėjo ir vandenynų susimaišymas, kurį lėmė paviršiaus atšalimas, stipriai sutrikdęs jūrines ekosistemas.
Tirdami šiuos fenomenus mokslininkai pasitelkė kompiuterines simuliacijas, kurios įprastai naudojamos skirtinguose kontekstuose, modeliuojant klimatą ir apjungiant atmosferos, vandenynų ir jūros ledo faktorius.
Simuliacijos papildė ankstesnių tyrimų rezultatus, teigusius kad sieros pripildytos dujos, kurios garavo didžiulio susidūrimo su asteroidu metu, buvo pagrindinis faktorius užblokavęs saulės šviesą ir atvėsinęs Žemę.
Tąkart tropikų regionuose metinės temperatūros vidurkis nukrito nuo 27 iki vos 5 laipsnių pagal Celcijų. „Buvo šalta, buvo labai labai šalta,“ – sakė Brugger. O dinozaurai iki tol buvo pripratę gyventi tik ypač derlingo klimato sąlygomis.
Po susidūrimo su asteroidu, vidutinė metinė temperatūra ištisus trejus metus laikėsi žemiau nulio laipsnių, dėl ko išsiplėtė ledynų plotai.
„Ilgalaikis atšalimas, kurį sukėlė sieros aerozoliai, buvo kur kas reikšmingesnis faktorius masiniam išnykimui, nei dulkės, kurios atmosferoje išsilaikė sąlyginai trumpą laiko tarpą. Tai buvo svarbiau ir už lokalios reikšmės įvykius, tokius kaip ekstremalios karščio bangos, laukiniais gaisrai ar cunamiai,“ – sakė tyrimo bendraautorius Georg Feulner, vadovaujantis instituto tyrimų komandai.
„Nuostabu stebėti, kaip evoliucijai įtaką daro tokie incidentai, kaip susidūrimas su asteroidu. Po jo kilę masiniai išnykimai demonstruoja, kokia trapi yra Žemės gyvybė. Tai taip pat demonstruoja, kokią svarbią įtaką mūsų planetos gyvybės formoms turi klimatas. Ironiška, tačiau šiandien didžiausią grėsmę kelią ne natūralus atvėsimas, bet žmogaus sukurtas globalinis atšilimas,“ – pasakojo Feulner.
Mokslininkai tyrinėję po susidūrimo susiformavusį Čiksulubo kraterį, nustatė kad objektas atsitrenkęs į mūsų planetą įsirėžė per beveik visą Žemės plutą. Susidūrimo metu Žemės paviršius teliuškavo pirmyn ir atgal, kaip vanduo ar kita skysčio forma.
Šie atradimai gali padėti paaiškinti, kaip tokio tipo susidūrimai keičią planetų veidą ir kaip jie paskatina gyvybei tinkamos aplinkos formavimąsi.
