Džentelmenas tarp piratų

Taip buvo gerbiamas, simpatiškas ir išsilavinęs jaunas žmogus. 25-rių metų dvariškis į Barbadosą atvyko iš Anglijos ir ten tarnavo kolonijinės milicijos majoru. Tiesa, žodis "milicija" gali kelti tam tikrą painiavą. Kalbant paprasčiau, Stidas Bonetas (Stede Bonnet) vadovavo vietinei savigynai.

Kolonijinė savigyna anglų kolonijose greičiau buvo nervams nuraminti nei tikrai gynybai. Savigynos būriai dažniausiai būdavo renkami konfliktų metu, tačiau kariauti jiems netekdavo. Suteikti kokios nors naudos mūšiuose šie žmonės negalėjo, jie neturėjo kovinės dvasios, ginklus valdė prastai. Taikos metu, kuris būdavo gana retai, savigynos būriai patruliuodavo pakrantėje ir gaudydavo pabėgusius belaisvius. Sulaukęs 28-ių metų Stidas Bonetas turėjo nuosavą namą Bridžtaune, klestinčią plantaciją, nemažai turto ir jauną žmoną - Merę Elambi. Jam buvo pranašaujama puiki politiko ateitis, tačiau likimas pasisuko visiškai kitaip.

Tai, kas įvyko vėliau, logiškai negali būti niekaip paaiškinama. Visuomenėje gerbiamas džentelmenas Stidas Bonetas susipyko su žmona ir tapo piratu. Majoras nusipirko didelį šliupą, kurį pavadino „Kerštu" („Revenge“), pasamdė komandą ir ėmė plėšikauti jūrose. Visa tai nuo pradžios iki galo buvo visiška beprotybė. Pirma, piratai niekada nesamdydavo jūreivių. Šie piratų laivuose tarnaudavo tik savanoriškai. Tačiau Bonetas tvarkingai mokėdavo atlyginimą savo 70-ies žmonių komandai. Antra, majoras buvo visiškai nepatyręs jūros reikaluose, painiojo stiebų ir burių pavadinimus, nesusigaudė kaip įrengtas jo laivas. Komandą jis surinko Bridžtauno tavernose. Jūreiviais jo laive dirbo laisvieji darbininkai iš plantacijų, vietiniai žvejai (tikriausiai, iš nuobodulio), buvę prekybinių laivų jūreiviai. Tik du komandos nariai turėjo plaukiojimo jūrose ir kovų patirtį - šturmanas Deividas Heriotas ir bocmanas Ingacijus Pela. Greičiausiai, iš pradžių būtent šie du vyrai ir vadovavo „Kerštui". Bonetas į laivą persigabeno savo biblioteką ir jo namus puošusius veidrodžius, po to išplaukė iš Barbadoso ir pasuko į Nasau - paskutinę piratų prieglaudą Karibų jūroje.

Kol nevykėlis piratas plaukė į Naujojo Providenso salą, Nasau įvyko žymūs pasikeitimai. Naujasis gubernatorius Vudas Rodžeris iškrapštė iš tenai piratus. Jis į Bahamas atgabeno karaliaus" amnestiją, kuria bent kiek proto turintys jūrų plėšikai pasinaudojo. Likę išsibarstė po jūras, nesuprasdami, kad netrukus sulauks savo gyvenimo pabaigos kartuvių kilpoje. Link kartuvių virvės skubėjo ir Stidas Bonetas, pats to nežinodamas. Visi majoro poelgiai visiškai skyrėsi nuo to, kaip elgėsi piratai. Pavyzdžiui, jis užsukdavo į uostus, kur iš vietinių prekybininkų pirkdavo būtinas atsargas. Bures ir kitą įrangą piratai paprastai pasiimdavo iš užgrobtų laivų, o štai Bonetas už tai mokėjo auksu ir sidabru. Pirmosiomis „Keršto" aukomis tapo smulkūs ispanų prekybininkai. Naujasis piratas juos paleido kartu su laivais. Gali būti, kad majoras norėjo tapti kaperiu, tačiau nežinojo, kad patentai jau seniai nebebuvo išduodami, o pačių kaperių paklausa išnyko. Vienaip ar kitaip, netoliese Nasau jis susitiko su pačiu Edvardu Tiču - Juodąja Barzda. Šis susitikimas pakeitė Boneto likimą. Jis tapo arba rūsčiojo Edvardo Tičo belaisviu, arba kompanionu. Nuo šiol „Keršte" vadovavo Juodoji Barzda, o Bonetas, apsirengęs chalatu, vaikštinėjo po denį ir skaitė knygas bei kaupė patirtį. Praėjus keliems mėnesiams Tičo pavedimu jis iškeliavo į Virdžiniją - prašyti sau ir kitiems laivo komandos nariams karališkosios amnestijos.

Išsilavinęs džentelmenas buvo tiesiog idealus pasirinkimas šiai misijai. Bonetas susitiko su gubernatoriumi Čarlzu Idenu ir gavo amnestiją. Su šiuo dokumentu jis grįžo pas Tičą, tačiau laivo stovėjimo vietoje netoliese Karolinos pakrantės majoro laukė nemalonus siurprizas. Tuo metu, kai Stidas buvo išvykęs, Juodoji Barzda iš „Keršto" nuėmė visas patrankas,
perkėlė jas į savo šliupą ir išplaukė į Okrakoko salą. Boneto laivą su 17-a įgulos narių jis paprasčiausiai metė negyvenamoje saloje.

Bonetas dėl tokio poelgio įsiuto ir nusprendė atkeršyti. Du mėnesius jis tarsi apsėstas persekiojo Juodąją Barzdą, tačiau jo taip ir nepavijo. Užtat „Keršto" komanda ėmė reikalauti „veiklos", t.y. pulti kitus laivus. Ir štai netoliese Čarlztauno Bonetas atakavo prekybinį laivą, gabenusį romo statines. Tai buvo dar vienas visiškai nepaaiškinamas poelgis. Boneto kišenėje buvo dokumentas su karaliaus amnestija. Kelios statinaitės romo tikrai nebuvo vertos to, kad atsisakyti amnestijos. Stidas, išsiblaivęs, tai pats suprato ir ėmėsi veiksmų, kaip visada - trumparegiškų ir lengvabūdiškų. Majoras konspiracijos tikslais pasikeitė vardą į Tomą Bonetą ir patraukė į pietus.

Jam buvo pranešta, kad laivo dugnas labai apaugo vandens augmenija, todėl reikia jį nuvalyti. Nevykėlis piratas, suprantama, nežinojo kaip tai atliekama, tačiau aišku viena - sustojimo vietą jis pasirinko tikrai netinkamą. Piratai įsirengė stovyklą prie Keip Firo upės žiočių kelio mylios nuo Čarlztauno.

Boneto, kaip pirato, karjera baigėsi 1718-ųjų metų rugsėjo mėnesį. Du vyriausybiniai šliupai „Henry" ir „Sea Nymph", kurie kiekvienas buvo apginkluoti 8-mis patrankomis ir kuriems vadovavo pulkininkas Gijomas Retas, vienoje atokioje įlankoje prie Siaurės Karolinos krantų pastebėjo pirato Čarlzo Veino laivą „Royal James", kurį ėmė persekioti. Į Keip Firo upės žiotis vyriausybiniai laivai užsuko pasipildyti gėlo vandens atsargas. Stidas Bonetas turėjo visas galimybes pasprukti. Nepakrautas ir be patrankų „Kerštas" turėjo didžiulę greičio persvarą. Majoras pabandė prasiveržti į jūrą, tačiau užplaukė ant seklumos, todėl buvo priverstas stoti į mūšį, kurį pralaimėjo.

Nuožmiame, bet chaotiškame mūšyje, kurio metu abiejų pusių laivai vis užplaukdavo ant seklumos, labiau pasisekė pulkininkui Retui. Piratai pasidavė į nelaisvę, Stidas Bonetas spalio 3 d. buvo atgabentas į Carlztauną. Kažkokiu stebuklingu būdu jam pavyko pabėgti iš įkalinimo, tačiau laisve ilgai džiaugtis neteko. Antrą kartą sugautas piratas aristokratas buvo perduotas teismui.

Tačiau ir tai dar nebuvo pabaiga. Bonetas turėjo visas galimybes išgirsti išteisinamąjį nuosprendį. Jis gerai žinojo įstatymus, buvo džentelmenas, turėjo nemažai pinigų ir ryšių. Metai, praleisti jūroje, jo reputacijai Barbadose nepakenkė. Anglijos valdose buvo žmonių, kurie buvo pasirengę už jį laiduoti. Be to, majoras nebuvo vykdęs jokių didelių piktadarybių. Užgrobtųjų laivų komandos narių jis nežudė, pačių laivų užgrobė nedaug, kruvinų nusikaltimų nepadarė. Gubernatorius Idenas su kaliniu elgėsi ypač pagarbiai. Bonetas buvo laikomas ne kalėjime, o Carlztauno komendanto namuose. Jis net nebuvo saugomas, paprasčiausiai davė žodį, kad nepabėgs. Idenas neįvertino to, kad Stidas Bonetas buvo pilnas siurprizų ir paradoksų. Naktį į 1718 m. spalio 24 d. - tą pačią, kai turėjo prasidėti teismas, - Bonetas kartu su savo šturmanu Deividu Heriotu pabėgo iš miesto. Ryte pulkininkas Retas pasiuntė karių būrį vytis bėglių. Bėgliai buvo aptikti miegantys pavogtoje kanojoje. Boneto likimas buvo nulemtas. Jis buvo teisiamas kaip eilinis piratas, pripažintas kaltu ir pakartas.

Istorijoje šis žmogus turi pirato džentelmeno reputaciją. Tikrieji jo poelgių motyvai taip ir liko paslaptimi. Juos paaiškinti galima tik proto aptemimu. Yra versija, kad dėl visų Stido Boneto bėdų kalta jo žmona Merė Elambi, kurios bjaurus charakteris privertė vyrą išplaukti į jūrą. Vienaip ar kitaip, tačiau Boneto veiksmuose nėra jokios logikos. Kodėl žmogus, kuris net nežinojo stiebų pavadinimų, nusprendė tapti piratu? Kodėl jis atsisakė karališkosios malonės? Kodėl bėgo nuo teismo, kuriame galėjo būti išteisintas arba būtų sulaukęs švelnios bausmės? Šioje istorijoje klausimų kur kas daugiau nei atsakymų.