Elektriniai žmonės

Amerikiečių leidinys "Keistenybių žurnalas" prieš porą dešimtmečių nusprendė papasakoti apie patį keisčiausią "elektrinį žmogų" pasaulyje - 46-ių metų P. Šeuz iš Oregono (JAV). ir nežinomą vyrą iš Sincziano miesto Kinijoje. Kiną pažįstantys žmonės susitikę netgi nepaspaudžia jam rankos, bijodami patirti labai stiprų elektros smūgį. Analogišku fenomenu pasižymi kinė Liu Jong, kuri savo sugebėjimais jau daugelį metų stebina gydytojus ir tyrinėtojus. Nuo bet kokio prisilietimo prie moters įvykdavo galingas elektros išlydis, kurio įtampa siekė net 100 V.

Amerikietė mis Šeuz, kaip ir jos kolegos iš Kinijos, iš pažiūros atrodo visiškai normaliu žmogumi. Tačiau parduotuvėse ar bankuose daugelis žmonių pradeda į moterį šnairuoti, kur ji ne kartą sugadino įvairiausius elektros prietaisus, kartais netgi neprisiliesdama prie jų. Šeuz tokiu būdu sugebėjo sugadinti daugiau nei 20 lygintuvų, apie 10 mikrobangų krosnelių, tuziną arbatinių ir tiek pat televizorių, taip pat keletą vaizdo magnetofonų ir skalbimo mašinų... Ir tai nėra pilnas sąrašas. Bendras moters per porą metų padarytas nuostolis siekia daugiau nei 10 tūkstančių dolerių. Elektros lemputės sprogsta jos delnuose. Kartą Šeuz pražudė žuvytes akvariume, kai ranka prisilietė prie vandens... Moteris pasakoja, kad kartais jos įsielektrinimas susilpnėja, kai ji nusimaudo duše, tačiau yra periodų, kai jos elektrinis krūvis yra didesnis nei paprastai - jai prasideda stipri migrena, o tikimybė sudeginti eilinį elektros prietaisą žymiai išauga.

Apie „elektrinius žmones" žinoma jau gana seniai. Apie juos tapo žinoma kur kas ankščiau, nei gyventojų namuose buvo pradėta naudoti elektra. Tačiau tuo metu nuo šių žmonių nepaprastos savybės kentėdavo tik aplinkiniai. Buvo manoma, kad „elektriniuose žmonėse" slepiasi kokia nors nepaprasta jėga, pavyzdžiui nevaldoma psichomagnetinė jėga. XIX amžiuje Šapovų namuose prasidėjo beldimas be jokios priežasties, daiktai ėmė patys judėti, pasireikšdavo neįprasti šviesos efektai. Šių paranormalių reiškinių šaltiniu buvo jauna mergina. Jos savybėms tirti buvo sukurta komisija, į kurią įėjo inžinierius technologas A. Okunevas, vietinio laikraščio darbuotojas N. Savinovas ir profesorius A. Šustrovas. Labai greitai patys komisijos nariai tapo įvairiausių krebždėjimų, daiktų levitacijos ir kitų keistų reiškinių bute liudininkais. Tuomet prasidėjo rimtas darbas. Buvo įrengta speciali aparatūra, kompasai, magnetai ir t.t. Tačiau niekas nepadėjo pastebėti kokių nors neįprastų nukrypimų name antgamtinių reiškinių pasireiškimo metu. Nebuvo jokios atmosferos elektros įtampos ar oro prisotinimo ozonu. Visos tyrinėtojų pastangos buvo bevaisės, o fenomenas ir toliau pasireikšdavo praktiškai kiekvieną dieną.

XX amžiaus antroje pusėje atlikti pažangesni tyrimai parodė, kad nežinoma jėga, pakelianti daiktus į orą, artimesnė mechaninei jėgai, tačiau ne elektrinei ar elektromagnetinei. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad „poltergeisto savininkas" negali paveikti elektronikos, kaip tai darė mis Šeuz. Štai ką apie tai 1983 m. rugpjūčio 10 d. buvo rašoma viename Italijos laikraštyje:

„B. Sapino, 17-mečio vaikino, galinčio per metro atstumą nuo jungiklio įjungti ir išjungti kambario apšvietimą, tėvai labai pergyvena dėl savo sūnaus. „Mes esame nepaprastai sunerimę dėl to, kas vyksta, - pranešė jaunuolio mama, - tačiau mes neprarandame vilties surasti specialistą, kuris išgydys mūsų berniuką. Kas nors būtinai mus išgelbės. Senjora Sapino papasakojo, kad interviu išvakarėse jos sūnus, kuris neakivaizdiniu būdu studijuoja elektroniką, namuose sudegino keletą jungiklių. Ir dar pridūrė: „Keisti reiškiniai mūsų name prasidėjo praėjusių metų rudenį. Tik pastaraisiais mėnesiais mes supratome, kad viso to priežastis - mūsų sūnus“.

„Elektriniai žmonės", kaip nesunku tai suvokti, yra gana pavojingi. 1997-ais metais laikraštyje „NSO“ buvo rašoma apie liesą ir gana paliegusiai atrodantį jaunuolį: „Nuo pat pirmųjų gyvenimo metų jis buvo silpnas, dažnai sergantis vaikas. Jo bendraamžiai iš jo tyčiojosi. Berniukas dažnai pajusdavo tarsi kažkokį badymą rankų pirštuose. Visą savo sugebėjimų galią jis atskleidė, tarnaudamas armijoje, kai elektros smūgiu atkeršijo užsisėdusiam ant jo seržantui. Tuo pačiu metu jaunuolis stengėsi nuslėpti šį savo sugebėjimą, nenorėdamas sulaukti dėmesio. Tačiau kartą jis neišsilaikė, išsiliedamas ant žmogaus, ir paslaptis buvo atskleista. Vaikinas važiavo namo autobusu, pilnu žmonių. Jame vienas alkoholio padauginęs vyras ėmė vaikiną įžeidinėti. Ir štai „elektrinis žmogus" parodė savo tikruosius sugebėjimus: stabdant autobusą jis ranka įsikibo į stulpą, šalia stovėję žmonės nukentėjo nuo elektros smūgio. Vaikinui teko papasakoti tiesą į įvykio vietą atvykusiems tvarkos sergėtojams.

Vaikinas buvo pakviestas tyrimams į mokslinį-techninį centrą, susijusį su kariniu-pramoniniu kompleksu. Specialistai nustatė, kad dėl išorinių faktorių poveikio vaikino kūnas pradeda savaime gaminti elektros energiją. Kai kuriais atvejai potencialų skirtumas tarp jo kojų gali siekti net 3 kV".

Yra žinomas dar ne vienas atvejis apie „elektrinius žmones". Mažo ūgio mergaitė iš JAV D. Morgan turėjo „didelį elektrinį potencialą" - nuo jos kūno tiesiog skrido kibirkštys! Žmonės stengdavosi apeiti šonu keistąją mergaitę. Tie, kas netyčia prie jos prisiliesdavo, pajusdavo tokį elektros smūgį, kad daugelis netgi prarasdavo sąmonę.

Analogiškomis savybėmis pasižymėjo ir septynmetis berniukas iš zelu genties, kuris XIX amžiuje buvo rodomas Edinburge. Žmonės, vos tik paliesdavo jo odą, patirdavo elektros smūgį. Nuo kito nedidelio „elektrinio žmogaus" iš Prancūzijos tame pačiame XIX amžiuje sklido tokios galingos iškrovos, kad suteikdavo skausmą bet kam, kas prie jo prisiliesdavo. Kūdikio rankos švytėjo tamsoje. Kai vaikutis mirė, sulaukęs vos 10-ies mėnesių amžiaus, dar keletą dienų jo oda skleidė blausią šviesą.

D. Hantas papasakojo apie porą „elektrinių kūdikių": pirmasis ranka galėjo įkrauti elektros kondensatorių, o kitas sukeldavo šalia jo esančių daiktų virpėjimus. Kaip pasakojo liudininkai, jis taip pat skleidė švelnią šviesą.

Dar vienas atvejis, kuris nutiko jaunai japonei siuvėjai Isijokai Džikarai. Vieną dieną ji pasijuto labai silpnai: staiga pakilo aukšta temperatūra, ėmė siaubingai skaudėti galvą. Gydytojai nustatė, kad moters kūnas skleidžia elektros srovę. Prie jos kūno prijungtas voltmetras parodė 16 V įtampą, kurios pakako uždegti lemputę ar net veikti portatyvinį magnetofoną. Gydytojai padarė prielaidą, kad Isijoka galėjo tapti „elektros energijos biologiniu generatoriumi" dėl to, kad daug dirbo su sintetiniais audiniais.

Yra žinoma dar ne viena panaši istorija. Iš jų yra aišku, kad dažniausiai prie „elektrinių žmonių" visiškai nebūtina prijungti voltmetrą, norint įsitikinti jų sugebėjimu. Tam pakanka paprasčiausio prisilietimo.