Hipotezės:

Apie Jeloustouną „plačioji“ visuomenė sužinojo po filmo „2012“. Egzistavo jis, savaime aišku, gerokai prieš filmą ir gerokai prieš filmą tapo žymiu draustiniu, kurį kasmet aplankydavo tūkstančiai turistų iš Amerikos ir užsienio šalių. Bet štai kalbėti apie išsiveržimą, kuris gali pražudyti planetą, kalbėti pradėta daugiausiai būtent po filmo.

Naujame interviu Izraelio laikraščiui „Haaretz“ Harvardo universiteto Astronomijos departamento narys Avi Loebas toliau gina savo kontroversišką hipotezę, kad tarpžvaigždinis objektas Oumuamua galėjo būti ateivių zondas – ir svarstė apie žmonijos vietą kosmose.

Kartu su visuomenės atsiradimu ir jos vystymusi, ypač su gamybinių santykių vystymusi, žmogus susirūpino ateities klausimu. Klausimu kas laukia jo po mirties. Suprantama, kad ateitis, tiek artima, tiek tolima, tiesiogiai priklauso nuo to, kaip gyveni šiandien.

Koks vaizdas pirmiausia ateina į galvą, kai išgirstame žodžių junginį „pasaulio pabaiga“? Asteroidas? Galbūt pasaulinis karas? Klimato kaita? Net jei kai kurie iš šių dalykų ir yra pakankamai realistiški, po Žemės paviršiumi slypi daug didesnė grėsmė, galinti nutraukti žmogiškąją civilizaciją – ir labai nedaugelis apie tai žino, rašo „Business Insider“.

Tikiuosi, kad ne man vienam gerokai įgriso, vis pasikartojantys, straipsniai apie mistinę pasaulio pabaigą, kurią sukels planeta Nibiru. Kaip tik tokie straipsniai ir paskatino mane čia panagrinėti šią temą daug plačiau.

Šiaurės Afrikoje esanti Libijos dykuma yra dalimi Sacharos dykumos ir atrodo kaip niekuo neišsiskirianti dykuma: smėlis, retos oazės, ir vėl smėlis, smėlis, smėlis. Tačiau būtent šioje dykumoje, tarp keliautojus varginančių smėlio kopų galima aptikti labai keistos medžiagos, kuria mokslininkai vadina Libijos stiklu.

Jeigu jums teks apsilankyti senovinėje tvirtovėje ar pilyje, atkreipkite dėmesį į tai, kad vartai jose nėra paprasčiausia anga sienoje. Jie yra kampu, todėl norint pro juos praeiti, teks dešinį petį laikyti prie sienos. Taip yra dėl to, kad šie statiniai buvo statomi ne ateities turistams, o skirtis apsiginti nuo priešo, kuris dešinėje rankoje laikė ietį ar kalaviją, o kairėje - skydą. Tokiu būdu šturmo metu likdavo nepridengta būtent dešinioji pusė, o kaip tik geriausia ant jos pilti verdančią smalą.

Progresas, kaip žinia, nestovi vietoje, o juda į priekį. Tačiau kažkodėl per pastaruosius 100 metų neatsirado alternatyvos benzinui, nebuvo sukurti vaistai nuo vėžio, nebuvo surastas būdas pamaitinti planetos gyventojus. O gal visa tai jau atrasta? Bet juk jeigu atrastų. Tai būtinai pritaikytų ir visi mes gyventume laimingai, argi ne taip?

Jei tikėsime tuo, kas rašoma Biblijoje, Dievas sukūrė Ievą iš pirmojo žmogaus, Adomo, šonkaulio. Kai kurie šiuolaikiniai tyrinėtojai mano, kad šis mitas turi realų pagrindą.

Konspirologai tvirtina, jog JAV mokslininkai yra sukūrę technologiją, leidžiančią apeiti erdvės ir laiko kontinuumo dėsnius. Eiliniu mokslinių paslapčių ir ypač slaptų pasiekimų JAV demaskuotoju tapo Alfredas Vebras, buvęs Baltųjų rūmų patarėjas.

Štai jau visą šimtmetį fizikos mokslas vystosi visiškoje Harmonijoje su Alberto Einšteino sukurta reliatyvumo teorija. Šiuolaikiniu supratimu, šimtas metų vis greitėjančio mokslo ir technologijų vystymosi sąlygomis - tai labai daug. tiek daug, kad kai kuriems mokslininkams susidaro įspūdis, jog taip bus visada.