Ką slepia tylos zona?

Meksikoje yra viena paslaptinga zona, apie kurią sąmoningai nutyli vietinė valdžia ar tie nedaugelis žmonių, kurie atsitiktinai ar sąmoningai joje pabuvojo. Ši zona randasi dykumoje, už 400 km. nuo JAV Teksaso valstijoje esančio El Paso miesto. Įdomu tai, kad ši zona yra toje pačioje platumoje, kaip ir Bermudų trikampis bei Egipto piramidės.

Pati didžiausia šios paslaptingos teritorijos keistenybė yra tai, kad joje nutyla visi radijo imtuvai, televizijos laidų nerodo televizijos imtuvai, bet kurie elektros prietaisai sugenda.

Iš pažiūros tai atrodo įprasta dykuma - smėlis ir kaktusai. Tik štai šioje vietoje meteoritų lietūs vyksta beveik kasdien, dėl stipraus ultravioletinio spinduliavimo mutuoja augmenija ir gyvūnija, gausu nuodingų gyvačių ir, žinoma, dažnai šiose vietose lankosi NSO.

Nors tai ir atrodo keista, kad šioje iš pažiūros atšiaurioje vietoje žmonės gyveno jau priešistoriniais laikais, įrengdami nedideles gyvenvietes aplink retai pasitaikančius šaltinius. Tiesa, dabartiniu metu beveik visi žmonės yra palikę šias vietas ir persikėlę arčiau civilizacijos. Artimiausia gyvenvietė nuo šios bauginančios vietos - už 50 km esantis Sebalo miestelis.

Apie šios zonos keistenybes žmonės žinojo jau labai seniai. Senovinėse knygose aprašyti atvejai, kai iš dangaus krito „karšti“ akmenys, ir žvaigždutės, tarsi be jokios tvarkos judančios dangumi. Rimtai dykumos „keistenybėmis" buvo susidomėta tik XX amžiaus 4-ame dešimtmetyje, kai Meksikos avialinijų pilotai ėmė skųstis, kad tuo metu, kai jie skrisdavo virš dykumos, be jokios prie-

žasties imdavo gęsti lėktuvuose įmontuota radijo aparatūra.

Vėliau zonos „keistenybės“ sukėlė dar daugiau nemalonumų. Pavyzdžiui, 8-ame dešimtmetyje amerikiečiai iš Vait Sendo (White Sand) poligono paleido pirmąją balistinę raketą „Atėnė", ji netikėtai nukrypo nuo kurso, nuskriejo į Meksikoje esančią dykumą ir rėžėsi į jos smėlynus.

Panašūs atvejai ėmė kartotis gana reguliariai, todėl JAV karinė vadovybė nusprendė iš esmės užsiimti keistų reiškinių nelemtoje teritorijoje nagrinėjimu.

Ekspedicijai, kuriai vadovavo mokslininkas Haris de le Pena, pavyko išsiaiškinti, kad prieš milijonus metų toje vietoje, kurioje yra keistoji zona, tyvuliavo vandenynas bei šioje vietoje veikia kažkokia stipri magnetinė jėga, slopinanti radijo bangas.

Vietinių gyventojų pasakojimai yra keistai panašūs. Siame laukiniame dykumos kampelyje jie ne kartą pastebėjo NSO ir aiškiai nežemiškos kilmės į žmones panašias būtybes.

Pavyzdžiui, 1975-ais metais sutuoktiniai Ernestas ir Zozefina Diasai, archeologai-mėgėjai, surengė privačią ekspediciją į šią zoną. Susidomėję neįprastų akmenų ir senovėje gyvenusių gyvūnų liekanų paieškomis jie net nepastebėjo, kad artinasi audra. Kai pastebėjo, teko skubėti. Greitai į automobilį sumetė savo daiktus ir visu greičiu leidosi tolyn nuo liūties, tačiau gruntinis kelias po automobilio ratais akimirksniu pavirto pelke, o pats automobilis su nevykėliais keliautojais ėmė klimpti šlapioje dirvoje.

Staiga netoliese pasirodė dvi aukštos žmoniškos figūros, apsirengusios geltonais apsiaustais ir veidus pridengusios gobtuvais, kurios žmonėms pasiūlė savo pagalbą. Kažkas nepažįstamųjų veiduose buvo neįprasta, ir tai sukėlė Ernestui ir Zozefinai nerimą, tačiau jie neturėjo kito pasirinkimo, todėl mielai priėmė pasiūlytą pagalbą. Nepraėjo nė minutė, o jų automobilis tiesiog iščiuožė iš didžiulės lipnios

masės balos ant tvirto pagrindo! Nepažįstamieji iš karto dingo, tarsi išnyko tarp lietaus lašų, liko tik spėlioti, kur jie dingo šioje beveik lygioje vietovėje...

Vietiniai gyventojai vienas kitą pertraukdami pasakoja, kad virš jų namų labai dažnai šviečia keisti ugniniai kamuoliai, kurie kartas nuo karto keičia savo spalvą, o po to staiga išnyksta. Būna atvejų, kai didžiuliai ryškiai šviečiančių rutulių pavidalo NSO nusileidžia ant žemės ir iš jų išlipa humanoidai, šviečiantys tokia pat keista mirksinčia šviesa.

Keletą kartų jie bandė užmegzti kontaktą su vietiniais fermeriais, tačiau šie, apimti siaubo, pabėgdavo. 1976-ais metais vienam fotografui netgi pavyko padaryti keletą kadrų, į kuriuos pateko paslaptingi NSO, panašūs į didžiules sidabrines kepsnines. Šios nuotraukos keletą dienų neišnyko iš vietinių laikraščių puslapių.

Tačiau ne visi nežemiškieji ateiviai nėra tokie nesugaunami. Retkarčiais „gražūs baltaplaukiai žmonės, ypač mandagūs, tačiau keistai apsirengę" - taip juos apibūdina liudininkai - užsuka į vieną ar kitą rančą, prašydami leisti prisipilti į gertuves vandens, parduoti jiems duonos ar pieno. Nepažįstamieji už produktus moka gryno aukso gabaliukais.

Šie „blondinai“ ispaniškai kalba nepriekaištingai, tačiau kažkas jų balse išduoda nenatūralumą - susidaro įspūdis, kad su jumis kalba kompiuteris.

Pasakojimai apie susitikimus su „skandinaviškos" išvaizdos būtybėmis yra vieni už kitus keistesni. Tačiau ateiviai su pavydėtinu pastovumu pasirodo būtent tuomet, kai keliautojai arba pasiklysta dykumoje, arba patenka į kažkokias ekstremalias situacijas. Praktiškai visais atvejais jie stengiasi atrodyti kaip vietiniai gyventojai, tačiau jų išorė ir vandens gertuvių ar kitos specialios įrangos, būtinos keliauninkams šiose rūsčiose sąlygose, neturėjimas iš karto juos demaskuoja.

Tačiau paslaptingieji „blondinai“ nėra vienintelės neįprastos būtybės šioje vietovėje. Yra pranešimų apie susitikimus su vos kelių dešimčių metrų ūgio būtybėmis. Vietinis verslininkas Rubenas Lopesas pasakoja, kad kartą naktį jis važiavo per dykumą. Automobilio, kuris visiškai neseniai buvo praėjęs techninę apžiūrą, variklis ėmė streikuoti. Lopesas sustojo šalikelėje ir netoliese pamatė keletą žemaūgių figūrų.

Iš pradžių jis pamanė, kad tai pasiklydę vaikai, tačiau paskui įsižiūrėjo, kad jie apsirengę sidabro spalvos kombinezonais, o galvas dengia šalmai. Verslininkas, mirtinai išsigandęs, paspaudė akseleratoriaus pedalą, „nykštukai" išsibėgiojo į įvairias puses. Po to automobilio variklis vėl ėmė normaliai veikti, žmogus sėkmingai sugrįžo namo.

Šioje keistoje dykumoje yra dar viena mįslė, šį kartą ji susiję su archeologija.

Joje randasi labai senų didžiulių akmeninių rūmų griuvėsiai. Mokslininkai linkę manyti, kad tai yra senovinės astronominės observatorijos liekanos, tačiau iki šiol negali nustatyti jos amžiaus. Suprantama, kad pirmykščiai žmonės, šioje vietoje gyvenę prieš keletą tūkstančių metų, observatorijos negalėjo pastatyti.

Tai reiškia, kad tolimoje senovėje kažkokios protingos būtybės šioje vietovėje veikė gana aktyviai! Gali būti, kad jas taip pat domino meteoritų lietūs, kurie labai dažnai stebimi būtent šioje Žemės rutulio vietoje. Būtent šioje vietoje buvo aptiktas meteoritas, kuriame buvo kristalinės struktūros, kurių amžius 7-iais milijardais metų senesnės nei mūsų Saulės sistemos amžius.

Mokslininkai, kurie jau ne vieną dešimtmetį dirba šioje zonoje specialiai vietinių paranormalių reiškinių ir neįprastų gyvybės formų tyrimo laboratorijose, taip ir nesugebėjo pateikti išsamios ataskaitos apie čia vykstančius įvykius. Pavyzdžiui, daktaras Santjagas Garsija, paskyręs daug savo gyvenimo metų „tylos zonos“ tyrinėjimams, išreiškė nuomonę, kad „NSO“ šaltiniu galėjo būti eksperimentinis robotas-žvalgas, kurį šioje vietovėje išbandė JAV armija.

Taip pat yra manoma, kad šioje vietovėje glūdi didžiuliai geležies rūdos klodai, ir būtent tai yra elektromagnetinių bangų slopinimo priežastimi. Be to, mokslininkai nustatė, kad dykumą supančiose kalnuose yra gana nemažai urano.

Kad ir kaip bebūtų, tačiau argumentuotai paaiškinti to, kas čia vyksta, ne pavyksta ir, atrodo, artimiausiu metu to, nepavyks padaryti.