Humanoidai dykumoje "tylos zonoje"

Ties JAV ir Meksikos siena, už 400 mylių nuo El Paso, yra vietovė, kurioje dėl nežinomų priežasčių nustoja veikti televizoriai ir radijo imtuvai. Ši vietovė vadinama tylos zona.

Nuo kurso nukrypusi raketa

Artimiausiame Sebaloso miestelyje, esančiame už 25 mylių nuo anomalaus rajono, nežinoma jėga periodiškai slopina televizijos ir radijo signalus, nors nėra jokių aiškių trukdžių, galinčių sukelti šį reiškinį. Tylos zonoje nutyla ne tik radijo imtuvai, tačiau sugenda ir kiti prietaisai: nustoję tiksėti laikrodžiai, kompaso rodyklė sukinėjasi kaip pasiutusi.

Padavimuose pasakojama, kad XIX amžiaus viduryje vietiniai fermeriai ne kartą matė, kaip iš visiškai giedro dangaus ant žemės krito „karšti akmenys“. Praėjusio amžiaus 4-ame dešimtmetyje meksikiečių pilotui Franciskui Sarabijai skrydžio virš dykumos metu sugedo radijo stotis. Jis apie šį įvykį informavo savo vadovybę. Tačiau tąkart niekas labai rimtai į šį įvykį nepažiūrėjo.

1964-ais metais San Ignacijaus rajone žvalgybinę ekspediciją vykdė geofizikų komanda, kuriai vadovavo inžinierius chemikas Haris de la Penja. Iškeliavęs į dykumą Haris pastebėjo, kad jo portatyvinė racija neveikia. Jis sugrįžo į bazę, kurioje paaiškėjo, kad aparatas yra visiškai tvarkingas. Kitą kartą išvykus į dykumą, vėl pasikartojo tas pats dalykas. Ir tai nutiko ne tik ekspedicijos vadovui, bet ir kitiems dalyviams.

Vėliau, jau 8-ame dešimtmetyje amerikiečių eksperimentinė balistinė raketa „Atėnė“, paleista iš Vait Sendo poligono, netikėtai nukrypo nuo kurso ir patyrė avariją tylos zonoje. Praėjus dar keliems metams virš dykumos sprogo viena „Saturno“ raketos pakopa.

JAV vyriausybės komisija, išanalizavusi šiuos keistus incidentus, padarė išvadą, kad visa tai labai sunku paaiškinti atsitiktiniu sutapimu. Karinė žinybą į tylos zoną išsiuntė mokslininkų grupę.

„Tečio jūra“

Nuo to meto rajone ne kartą lankėsi mokslinės ekspedicijos. Meksikos vyriausybė dykumos centre pastatė „Biosferos“ miestelį, kuris tyrinėtojams tapo bazine stotimi. Pati tylos zona buvo sąlygiškai pavadinta „Tečio jūra“ (pažymint senovės vandenyną, kuris šioje vietoje tyvuliavo prieš milijonus metų). Stovykloje įsikūrę mokslininkai tiria šiame rajone vykstančius paranormalius reiškinius.

O jų yra tikrai nemažai. Dar Haris de la Penja pranešė, kad šioje zonoje neįprastai dažnai krenta meteoritai. Buvo užfiksuoti ir NSO, panašūs į keistas ugnis, paliekantys išdegintos žolės plotus, bei ryškūs rutuliai, to iš pakimbantys ore, o po akimirksniu dingstantys liudininkų akių.

Kartą du fermeriai matė, kaip iš dangaus nusileido didžiulis šviečiantis rutulys, iš kurio išlipo dvi ryškios būtybės ir patraukė link žmonių.

Šie, apimti baimės, paskubėjo dingti iš įvykio vietos.

Susitikimai su ateiviais

Vietiniai gyventojai pasakoja daugybę istorijų apie ateivius, vaikštinėjančius zonoje.

Vienas toks atsitikimas nutiko praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje. 1975 m. spalio 3 d. sutuoktiniai Ernestas ir Žozefina Diasai, laisvu laiku mėgę užsiiminėti archeologija, savo pikapu iškeliavo į tylos zoną, tikėdami rasti ką nors įdomaus.

Grįžtant atgal į namus juos užklupo stipri audra su lietumi. Pikapas nuslydo nuo kelio, nebesugebėjo išvažiuoti, po truputį ėmė grimzti į purvą. Tuo metu sutuoktiniai, bandę išstumti automobilį iš vietos, pastebėjo, kad prie jų artėja du vyrai, apsisiautę geltonais apsiaustais ir užsidėję ant galvų tokios pačios spalvos skrybėles. Vyrai, priėję prie Ernesto ir Žozefinos, pasiūlė savo pagalbą. Tie, savaime suprantama, sutiko. Tiesa, keistųjų pagalbininkų veidai jiems pasirodė kiek neįprasti.

Nepažįstamieji paprašė, kad Diasai sėstų į automobilį, o patys nuėjo kažkur už jo. O po to... pikapas tarsi pats savaime išriedėjo iš purvo į keliuką! Vos atsigavęs nuo nuostabos, Ernestas iššoko iš automobilio, norėdamas padėkoti savo gelbėtojams. Tačiau nepažįstamųjų niekur nesimatė, tarsi jie būtų ištirpę ore virš dykumos.

1976 žurnalistui, užsukusiam į tylos zoną, ieškant sensacijų, pavyko nufotografuoti sidabro spalvos objektą, kuris vyro akyse pakilo į dangų ir greitai išnyko iš matymo lauko.

1978-ųjų metų lapkričio mėnesį žurnalistas Luisas Ramiresas kartu su fotografu iškeliavo į zonos tyrimų stotį, norėdamas surinkti medžiagos straipsniui. Kelias driekėsi per dykumą, netrukus vyrai pastebėjo, kad išklydo iš kelio. Staiga Ramiresas pastebėjo, kad jiems priešpriešiais eina kažkokie žmonės. Žurnalistas nusprendė paklausti jų kelio ir liepė už vairo sėdinčiam fotografui sustabdyti džipą šalia trijų keliautojų. Tačiau šis pravažiavo pro šalį, net nesumažinęs greičio. Į nustebusio kolegos klausimą jis atsakė, kad kelyje... nėra jokių žmonių!

Po kiek laiko žurnalistas vėl pastebėjo priekyje einančius tuos pačius tris žmones. Šį kartą jis pareikalavo, kad vairuotojas sustotų, nors šis tvirtino, kad čia nieko nėra, tik jiedu. Praeiviai atrodė kaip įprasti žmonės, Ramiresas pagalvojo, kad tai gali būti vietiniai gyventojai. Jie gana detaliai papasakojo žurnalistui, kaip nukeliauti į „Biosferą“. Žmonės taip pat papasakojo, kad jie yra fermeriai ir ieško pradingusių ožkų ir avių. Žurnalistą labai nustebino tai, kad keliautojai neturėjo jokių gertuvių su vandeniu bei kitokios dykumoje reikalingos įrangos.

Atkeliavus į stovyklą apie nutikimą Ramiresas papasakojo Hariui de la Penjai, kuris tuo metu vadovavo tyrimų laboratorijai. Jis pasakė, kad zonoje nėra daugiau nieko, tik „Biosferos“ darbuotojai bei atvykę žurnalistai, o gyvulių dykumoje niekas negano. Kas buvo šie paslaptingi nepažįstamieji?

Vieną naktį vietinis verslininkas Rubenas Lopesas automobiliu keliavo per dykumą į Sebalosą. Staiga automobilio variklis nutilo. Lopesas pakelėje pastebėjo penkių neaukštų žmonių figūras. Jie buvo apsirengę sidabro spalvos kombinezonais, ant galvų užsidėję šalmus. Neūžaugos patraukė link automobilio. Išsigandęs Lopesas pasuko raktelį uždegimo spynelėje. Šį kartą automobilis užsivedė. Ateiviai, išgirdę triukšmą, metėsi kas kur į tamsą. Likusį kelią verslininkas įveikė ramiai ir be jokių nuotykių.

Vienos rančos, esančios tylos zonos pakraštyje, savininkai papasakojo, kad pas juos reguliariai ateina du vyrai ir moteris - visi trys ilgaplaukiai gražūs blondinai. Lankytojai būna keistai apsirengę ir puikiai kalba ispaniškai, nors patys jų balsai turi kažkokį nepaaiškinamą muzikinį tembrą. Jie visada rančos savininkų prašo to paties dalyko - leisti prisipildyti gertuves šulinio vandeniu. Klausinėjami svečiai atsakinėja, kad atkeliavo iš kažkur „aukštai“. Beje, panašūs ilgaplaukiai blondinai buvo matomi Kalifornijoje, netoliese Siera Nevados, bei Pirėnuose, kur, kaip teigiama, iš vietinių gyventojų prašė duonos ir pieno už tai siūlydami aukso lydinius.

Sena paslaptis

Dar viena tylos zonos paslaptis - kažkoks senovinis akmeninis pastatas, kurio griuvėsius dykumoje aptiko archeologai. Sprendžiant iš išlikusių statinio fragmentų, tai buvo astronominė observatorija, pastatyta prieš keletą tūkstančių metų. Tačiau kas ją pastatė? Tais laikais šioje vietovėje gyveno tik primityvios indėnų gentys.

Ką dar slepia „Tečio jūra“? Vienas iš zonos tyrinėtojų, daktaras Santjagas Garsija mano, kad visos joje vykstančios keistenybės neturi nieko bendro su antgamtiniais reiškiniais. Gali būti, kad dykumos gelmėse glūdi magnetinės rūdos klodai, o tai ir yra technogeninių anomalijų priežastimi. O NSO - tai tik zondai, kuriuos kariškiai paleidžia, vykdydami slaptus eksperimentus. Tačiau kaip paaiškinti daugybę susitikimų su humanoidais?