Kaip „skraidančios lėkštės“ virto NSO?

Jau beveik dvidešimt metų Lietuvos etnokosmologijos muziejuje vedu ekskursijas bei skaitau paskaitas įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir skirtingų socialinių grupių lankytojams – nuo moksleivių ir studentų iki solidžių verslininkų ir aukšto rango valstybės tarnautojų.

Kokią temą benagrinėtume, apie ką bediskutuotume – etninę kultūrą, paleoastronomiją, mokslo istoriją, šiuolaikinę kosmologiją, klasikinę filosofiją ar net religijotyrą – dažnai esu klausiamas apie ateivius ir NSO. Taip, Visata be galo didelė, joje – milijardai žvaigždžių su nesuskaičiuojama daugybe įvairiausių pasaulių… Nejaugi mes vieniši? O jei ne, ar mus kas nors lanko?

Nežemiško proto problema – sudėtingas, kompleksinis klausimas. Iš tiesų – nežemiško proto problema yra vienas įdomiausių ir sudėtingiausių etnokosmologijos tyrimų objektų. Kelios neįprastos nuotraukos ar prieštaringi liudininkų pasakojimai dar nėra patvirtinimas, kad JIE egzistuoja.

99,8 procento atvejų – reti gamtos reiškiniai, kamuoliniai žaibai, keistos formos debesys, lėktuvų šviesos, nakties skliaute ryškiai tviskančios planetos, oro balionai, net fejerverkai ar Mėnulio pjautuvas, vakaro sutemose paslaptingai išnyrantis iš rūko draiskanų – kas norit, tik ne ateivių kosminiai laivai. Todėl, kalbėdamas apie „skraidančiąsias lėkštes“, niekada nepateikiu galutinio vertinimo, o kantriai paaiškinu, jog klausimas yra labai kontroversiškas.

Kita vertus, galiu drąsiai teigti: teorinė tikimybė, jog esame vienintelės Visatoje protaujančios, civilizaciją sukūrusios būtybės – maža. Mokslininkai tuo beveik neabejoja. Gali būti, jog tolimų planetų gyventojai netgi įvaldė technologijas, kurios leidžia mus pasiekti… Deja, apie tarpžvaigždines žaliųjų žmogeliukų keliones, švelniai tariant, trūksta patikimų, neatremiamų, neabejotinų praktinių įrodymų.

Žinoma, tik tuo atveju, jeigu nesate pasaulinio sąmokslo teorijų šalininkas – konspiracija yra puikus būdas paaiškinti viską, kas stokoja kiek rimtesnių argumentų. Net akivaizdūs faktai gali būti interpretuojami subjektyviai – nelygu, ką geidžiame sužinoti ir kuo norime tikėti. Painios ir prieštaringos net „skraidančios lėkštės“ termino atsiradimo aplinkybės.

„Skraidančių lėkščių“ gimtadienis – 1947 m. birželio 24 d.

Kada atskrido „lėkštės“? Modernioji „skraidančiųjų lėkščių“ istorija, ko gero, prasidėjo 1947 metų birželio 24 dieną JAV, kai lakūnas mėgėjas Kenetas Arnoldas (Kenneth Arnold), skrisdamas nuosavu triviečiu „Callair“ tipo lėktuvu virš Uolėtųjų kalnų Vašingtono valstijoje, išvydo devynių keistų objektų grupę, kurie skriejo virtine maždaug trijų kilometrų aukštyje. Nors Arnoldas nusprendė, kad matė naujo tipo lėktuvus, tačiau, įvykį pasakodamas savo kolegoms, prasitarė apie neįprastą apskritą „lėktuvų“ be sparnų ir uodegos formą bei mįslingas judėjimo savybes.

Žinia apie „skraidančius diskus“ ėmė sparčiai plisti, žurnalistai spėliojo, ką gi iš tiesų danguje matė Kenetas, ir pirmajame didelės apimties išsamiame straipsnyje apie šį nutikimą 1950 m. „True“ žurnale regėti objektai vadinami „skraidančiomis lėkštėmis“, o reiškinys susietas su „ateivių iš kosmoso“ idėja.

Vėliau Arnoldas pripažino, jog žiniasklaida jį pacitavo neteisingai.

Objektai, kuriuos jis matė, virpčiojo kaip valtys bangose. Apibūdindamas jų skridimą, pasakė, kad „skrido taip, tarsi kas paimtų lėkštę ir sviestų ją virš vandens“. Pasak lakūno, žurnalistai šį apibūdinimą suprato klaidingai ir parašė neva objektai buvę lėkštės formos, nors iš tiesų jie tik skrido tarytum lėkštė. Taigi „skraidančios lėkštės“ terminas gimė gan painiomis aplinkybėmis, beveik per nesusipratimą.

Tiesą sakant, Keneto Arnoldo atvejis net nebuvo pirmas užfiksuotas liudijimas apie neaiškios kilmės danguje pasirodančius objektus – jie minimi XIX a. antros pusės bei XX a. pirmos pusės JAV, Anglijos, Prancūzijos, Rusijos spaudoje. Pavyzdžiui, vien JAV 1946 m. pavasarį – 1947 m. vasaros pradžioje, dar iki Arnoldo pranešimo, kariškiai surinko per 850 liudijimų apie neįprastus reiškinius, kuriuos dabar pavadintume NSO).

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fotoarchyvo nuotr./Ar Žemę lanko kitų pasaulių gyventojai? Tipiška „skraidančiosios lėkštės“ nuotrauka, daryta šeštajame XX a. dešimtmetyje

O šveicarų archeologas ir mokslo populiarintojas Erikas von Denikenas (Erich von Deniken), XX a. 7-ajame dešimtmetyje suformulavęs prieštaringai vertinamą paleovizito teoriją, pagal kurią ateiviai mūsų planetoje lankosi nuo priešistorinių laikų, iškėlė hipotezę, jog tiek senųjų kultūrų – Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų, afrikiečių, indų, kinų, egiptiečių – mitologijoje ir tekstuose, tiek viduramžių Europos metraščiuose minimi nesuprantamos prigimties dangaus reiškiniai gali būti indentifikuoti kaip pasakojimai apie NSO. Svarbu suprasti, jog pagrindinis skirtumas tarp Arnoldo atvejo ir kitų įvykių yra tas, kad lakūno matytas reiškinys buvo masiškai pagarsintas kaip susitikimas su ateivių kosminiais laivais.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fotoarchyvo nuotr./Kenetas Arnoldas teigė matęs neįprastų skraidymo aparatų virtinę, tačiau niekada neteigė, jog juos pilotavo ateiviai iš kosmoso Turime pripažinti, jog nėra visiškai aišku, ar Keneto matyti objektai yra tas pats, ką po kelerių metų viešoji nuomonė griežtai apibrėžė kaip manevringos, diskoidinio pavidalo „skraidančiosios lėkštės“ terminą – mes jau tada, neturėdami aiškių įrodymų, labai norėjome tikėti, kad esame lankomi būtybių iš kosmoso.

Geriau vadinti NSO

NSO – tikslesnis reiškinio pavadinimas. Paradoksalu, tačiau 6-ojo dešimtmečio pradžioje visame pasaulyje labai išaugus pranešimų apie „skraidančiąsias lėkštes“ skaičiui, ėmė aiškėti, jog toks reiškinio pavadinimas nėra tikslus – iš esmės visi atvejai buvo atkakliai ginama asmeninė patirtis.

Šis reiškinys apibūdinamas labai įvairiai: skriejo greitai arba kybojo; buvo disko, cigaro ar kamuolio formos; judėjo be garso arba triukšmingai; leido liepsnas arba ne; žybsėjo švieselėmis, tolygiai žvilgėjo sidabro blizgesiu ar švytėjo iš vidaus ir t.t., ir pan. Skirtingi stebėjimai buvo užuomina, kad jie neturi vieno pagrindo ir kad „skraidančiosios lėkštės“ termino vartojimas sukelia viso labo painiavą, stengiantis sugrupuoti visą seriją tarpusavyje nesusijusių reiškinių.

Todėl jau apie 1955 metus „skraidančiosios lėkštės“ vis dažniau pradėtos vadinti „neatpažintais skraidančiais objektais“, trumpiau – NSO (anglų k. UFO – Unidentifed Flying Objects). Sutikime, NSO pavadinimas kur kas tiksliau atspindi fenomeno esmę – nors apytiksliai žinoma objektų forma, spalva, greitis ir kitos fizinės charakteristikos, kurios net sisteminamos ir klasifikuojamos, tačiau visiškai nežinoma šio reiškinio prigimtis, t.y. kilmė. Jei šiandien jau žinotume, ką slepia NSO fenomenas, už amžiaus atradimą kažkam jau būtume skyrę Nobelio premiją, o reiškinį vadinę ASO – „atpažintais skraidančiaisiais objektais“.

Autorius: Martynas Juocevičius, Lietuvos etnokosmologijos muziejus