Kareivio Chilio Pereso nepaprastos teleportacijos istorija

Teleportacija - tai persikėlimas erdvėje, kartais lydimas postūmio laike. Šio fenomeno pasireiškimo atvejai žinomi jau tolimoje senovėje.

1593 m. spalio 24 d., vidurdienį, Mechike, Plasa Major aikštėje įvyko nepaprastas incidentas. Ispanijos vietininko sargyba savo tarpe pastebėjo tarsi iš niekur ir akimirksniu materializavusį kolegą.

Sprendžiant pagal uniformą, šis karys taip pat priklausė sargybinių brolijai. Tačiau jo uniforma kiek skyrėsi nuo uniformos, kokias tuo metu dėvėjo ispanų gvardiečiai Meksikoje. Akylus sargai iš karto suėmė potencialų „šnipą" ir perdavė jį savo vadovybei.

Po to, kai karys, prisistatęs Chilio Pereso vardu, pranešė, kad iš tiesų tarnauja sargybiniu, tačiau... Ispanijos gubernatoriaus rūmuose Maniloje (Filipinai, atstumas iki Meksiko - apie 9 tūkstančiai jūrmylių), šį reikalą j savo rankas perėmė šventosios inkvizicijos atstovai. Po sumušimo, kurį įvykdė ginklo broliai, karys taip ir neprisipažino, kad meluoja, todėl liko tik daryti prielaidą, kad jis tarnauja šėtonui.

Nuostabiausia tai, kad net kankinamas Chilis neprisipažino padaręs tokią nuodėmę. Jis, tarsi užvestas, vis tvirtino: „po budėjimo, pavargęs, jausdamas miego trūkumą, prisiglaudžiau veidu prie gubernatoriaus rūmų kolonos, o po to atsigavau, matydamas aplinkui nustebusius sargybinius su keista uniforma".

Reikia pažymėti, kad visa ši informacija yra paimta iš 1593 m. spalio 24 d. vakare vykusios apklausos protokolo. Pats protokolas išliko iki mūsų dienų ir yra saugomas Meksikos valstybiniame archyve.

„Greičiau nei gaidžio giedojimas!"

Taip inkvizitorius Gasparas de San Ogiustenas, tardęs „užjūrio svečią" įvertino greitį, kuriuo Chilis Peresas iš Filipinų persikėlė į Meksiką.

Galima kurį laiką pabūti skeptiku. Darykime prielaidą, kad karys Peresas buvo beprotis ir įsikalęs sau į galvą vieną mintį, kaip dažnai būna tarp protine liga sergančių asmenų. Ir taip atkakliai jos laikėsi, kad neatsižadėjo net tuomet kai buvo patalpintas į kankinimo mechanizmą su kreivais spygliais, labiau žinoma „ispanų bato" pavadinimu.

Kuo labiau Peresas buvo kankinamas, tuo daugiau detalių jis papasakojo. Pavyzdžiui, karys inkvizitoriams papasakojo, kad prieš parą iki jam persikeliant į Meksiką, Ispanijos gubernatorius Filipinuose donas Gomesas Peresas Dasmarinas buvo mirtinai sužeistas kirvio smūgiu j galvą, kai užpuolė sukilę kinų irkluotojai.

„Sodri nelaimingojo, apsėsto velnio, fantazija" - būtent tokia buvo pirminė inkvizitorių versija. Ji gimė po to, kai kareivis papasakojo šio nusikaltimo aplinkybes.

Jeigu tikėti Chiliu Peresu, tai garbusis donas Dasmarinas, likus nedaug laiko iki tardomojo „kelionės", nusprendė iš jūros apgulti Ternatę - salą, esančią Molukų salų archipelage rytinėje Indonezijoje, sultono Saido Ulos protektoratą.

Peresas teigė, kad kalba vyko ne apie tai, kad „Tematė bus naujas Ispanijos karūnos perlas". Šiam tikslui pasiekti Dasmarinas neturėjo pakankamai karių, nes Ternatės sultonatas tuo metu šiame regione buvo viena iš galingiausių valstybių.

Kaip tardvtojams pareiškė Peresas, garbusis donas Dasmarinas norėjo sultono Saido tėvonijoje prisiplėšti „brangių prieskonių" -gvazdikėlių. Būtent Ternatė XVI amžiuje buvo didžiausias gvazdikėlių tiekėjas pasaulyje.

Tačiau netgi šiems kėslams įvykdyti Filipinų valdovas Dasmarinas neturėjo pakankamai žmonių. Todėl jis liepė išlaisvinti iš grandinių kinus irkluotojus savo galerose, tikėdamasis, kad jie padės savo maloningajam geradariui Ternatės apgulties metu, ir vakarykščius belaisvius apginklavo kirviais. Tačiau Dasmarino laivai nespėjo išplaukti iš įlankos, kilo kinų sukilimas. Peresas teigė, kad išlaisvinti kinų
irkluotojai nužudė ne tik patį gubernatorių, bet ir nemažai jo žmonių.

Įsivaizduokime, jeigu toks įvykis būtų įvykęs mūsų laikais. Ar galėtų būti kas paprasčiau? Ponas de San Ogiustenas telefonu ar elektroniniu paštu susisiektų su savo kolega Maniloje ir būtų patikslinęs Chilio Pereso asmenybę. Taip pat patikslintų, ar pasakojimas apie kinų irkluotojų sukilimą yra tiesa ar prasimanymas. Po viso to priimtų objektyvų sprendimą dėl kario likimo.

Tačiau aprašomais laikais apie tokius dalykus niekas dar net nefantazavo. Tačiau įvykiai toliau rutuliojosi gana įdomiai. Inkvizitoriai, nesugebėję iš tardomojo išgauti prisipažinimo apie bendradarbiavimą su velniu ir nesiryžę prisiimti atsakomybės nuspręsti, meluoja Peresas ar sako tiesą, sugalvojo genialią išeitį iš susidariusios padėties. Jie apkaltino sargybinį dezertyravimu.

Šiam teiginiui nebuvo kaip paprieštarauti. Priesaikos požiūriu nėra jokio skirtumo, kokiu būdu karys iš Filipinų atsidūrė Meksikoje. Svarbiausia - jis paliko savo postą.

Išsigelbėjimą atnešęs Galeonas

Su kaltinimais dezertyravimu Chilis Peresas, nors to ir nenorėdamas, turėjo sutikti. Jam nuosprendis nebuvo iš karto įvykdytas tik dėl vienos priežasties: netgi inkvizitoriams dezertyravimas erdvėje pasirodė toks keistas, kad jie keletą mėnesių sprendė, kokios būtent bausmės nusipelnė sargybinis, palikęs savo postą.

Ir šis delsimas išgelbėjo sargybinio gyvybę. Po kiek laiko į Mechiką atplaukė ispanų galeonas iš Filipinų. Jo komanda patvirtino pasakojimą apie kinų irkluotojų sukilimą ir gubernatoriaus Dasmarino žūtį. Dar daugiau, tarp sargybinių, lydinčių krovinį galeone, buvo Chilio Pereso pažįstamas. Tai buvo tarnybos draugas, kuris tą lemtingą spalio mėnesio dieną budėjo kartu.

Inkvizitoriai - negirdėtas dalykas! - paskelbė, kad „dezertyras" paleidžiamas į laisvę. Tuo pačiu galeonu Chilis Peresas iš Meksikos grįžo į Filipinus.

Įdomu tai, kad tėvynėje „dezertyro" atžvilgiu nebuvo paskelbta jokių drausminių nuobaudų. Gubernatoriaus sargyboje Chilis pratarnavo iki solidaus amžiaus. Tiesa, lemtingąją koloną, prie kurios kažkada užsnūdo, visada apeidavo lanku.

Pabaigai reikia pažymėti, kad netgi mūsų dienomis ispanų kario nuotykiai mokslinei bendrijai atrodo tokie neįtikėtini, kad kai kurie mokslininkai bando užginčyti šį faktą. Pavyzdžiui, istorikas Maikas Dešas rašo, kad „mes turime legendą, kuriai suteiktas tikroviškumas dokumentais, atsiradusiais, praėjus šimtmečiams".

Tačiau kaip šiuo atveju galima paaiškinti 1593-ųjų metų apklausos protokolą, galeono krovinio lydraštį ir Chilio Pereso tarnybos draugo parodymus, kurie išliko Mechiko archyve? Negi Dešo nuomone šie dokumentai yra falsifikatai?

Tiesiogiai apie tai istorikas nerašo. Lieka tik tikėtis, kad anksčiau ar vėliau ekspertizė patvirtins šių dokumentų autentiškumą.

Pats Maikas Dešas turi daug oponentų ne tik tarp istorikų, bet ir šiuolaikinių „teleportavimo mašinų" išradėjų, įsitikinusių, kad jiems pavyko atskleisti persikėlimo erdvėje paslaptį. Tačiau ši tema nusipelno atskiro straipsnio.

Žurnalas "Mįslės ir faktai" №11 2016