Kodėl norai neišsipildo arba išsipildo ne taip, kaip norėtųsi?

Kodėl norai neišsipildo arba išsipildo ne taip, kaip norėtųsi? Kodėl norai gali turėti negatyvių padarinių ir kaip to išvengti? Leidinyje „Vegetarian“ spausdinamas interviu su garsiu chiromantu ir psichologu Dmitrijumi Trockiu apie norus, rašo „DELFI Gyvenimas„.

© Facebook nuotr.

Temą interviu pamėtėjo viena mergina, uždavusi Dmitrijui štai tokį klausimą: „Noriu didelio namo, automobilio, pinigų, bet staiga suvokiau, kad trumpiausias kelias (tai gauti) – mano tėvų mirtis, nes tada viską paveldėčiau. Ir pati išsigandau šitos minties – nenoriu tokio scenarijaus. Ar gali nutikti būtent taip?“

– Dima, dažnai užduodamas klausimas, ar mūsų norai ir jų išsipildymas užtraukia kokią nors bausmę. Ar mano „aš noriu“ apskritai gali baigtis kokiomis nors negatyviomis pasekmėmis?

– Yra norai, yra mūsų galimybės. Jei norai neatitinka mūsų galimybių, galimi trys keliai. Pirmas kelias, – pats harmoningiausias ir neskausmingas, – atsisakyti šių norų. Antras kelias – tapti „mokesniu“, sukaupti energijos išteklių, priaugti iki savo noro išsipildymo. Trečias kelias, kurį dažnai renkamės, – mūsų norai pranoksta mūsų galimybes, o mes nenorime augti, keistis ir nenorime atsisakyti trokštamo dalyko. Tada visata iškrečia mums piktą pokštą – reikia iš kažkur gauti išteklių noro išpildymui, ir dažnai tai būna mūsų artimieji, jų sveikata ir net gyvybės.

Yra puikus (prancūzų rašytojo) Onorė de Balzako (pranc. Honoré de Balzac) romanas „Šagrenės oda“ apie žmogų, kuris daug norėjo, bet mažai ką darė, tikėjosi stebuklo, stebuklingos „tabletės“. Balzakas aprašė trečią įvykių eigos variantą, kai „aš noriu“ didžiulis ir trukdo įžvelgti ryšį tarp norų išsipildymo ir ligos, netgi artimųjų ir giminaičių mirties.

Apakinti savo norų mes – lyg bepročiai, kurie nemato, negirdi, nejaučia, kas aplink juos dedasi. Štai už tokią beprotybę visada baudžiama.

– Prašau, pateikite pavyzdį, kaip tai veikia realiame gyvenime.

– Mano pažįstami iš Baltarusijos nuvyko pas vieną Mokytoją, kuris laikomas stebukladariu, išpildančiu norus. Šios šeimos motina prisiskaitė knygų, prisižiūrėjo paskaitų apie nušvitimą ir, nieko apie šį fenomeną nesuprasdama (kad reikia paruošti kūną, atlikti tam tikras praktikas ir t. t.), panorėjo išeiti iš matricos, pamatyti viską taip, kaip iš tiesų yra. Mokytojo ji paprašė nei daug, nei mažai – nušvitimo. Jis tris kartus jos klausė: „Ar supranti, ko prašai?“ O ji egoistiškai, kaip kaprizinga mergaitė atsakydavo: „Duok man, duok.“

Vos jiems grįžus į Baltarusiją mirė jos vyras. Po dviejų mėnesių sūnus užsimušė autoavarijoje. Greitai jai diagnozavo smegenų auglį, beveik viso kūno paralyžių. Štai tada ji ėmė maldauti: „Po galais, pasiimk savo nušvitimą, aš ne šito norėjau!“ tačiau programa jau veikė, ji mirė. Kur ji dabar, ką mato – deja, nežinau.

Buvo dar viena moteris, kuri irgi prisiskaitė knygų apie aukščiausius valdovus, įvairias būtybes. Ji sako: Noriu, kad mano širdis pamatytų šviesą.“ Jos noras labai įdomiai išsipildė – jai padarė atvirą širdies operaciją. Širdis pamatė šviesą tiesiogine šio žodžio prasme.

Išmintingi žmonės sako „bijok savo norų“, nes dėl šių nekontroliuojamų norų, kuriuose „aš noriu“ pranoksta „aš galiu“, arba mes patys, arba mūsų artimieji patenka į labai sunkias situacijas.

– Dabar įvairūs meistrai siūlo daugybę technikų norų realizavimui – norų lentelės, vizualizacijos, afirmacijos ir pan. Visi jie remiasi tikėjimu, kad visata begalinė, visko pertekusi, joje yra visko, ko tik nori, o mes negauname to, ko norime, ne dėl kokių nors objektyvių priežasčių, o tik todėl, kad patys save apribojame. Siūloma pasitelkus afirmacijas ir vizualizacijas pašalinti šiuos barjerus ir pritraukti į savo gyvenimą gerovę. Ką manai apie tokį būdą?

– Veikia tiksliai kaip laikrodis, 100 proc. (veikia). Tik iš 999-ių iš 1 000-io žmonių, kurie praktikuoja tokį būdą, paims daug daugiau nei duos. Ir tik vienas žmogus iš tūkstančio, pasitelkęs šias technikas, pasieks visko, ko nori, be „šalutinio poveikio“. Tiesa, jo atveju bus vienas „bet“ – jis iškels Dievą, Dievo paieškas aukščiau savo norų. Likusiems 999-iems žmonėms norai irgi išsipildys, tik pagal tokią metodiką: „Nori greitai atsikratyti antsvorio – dabar nupjausime tau kojas.“

– Kodėl mūsų norai užtraukia tokias pasekmes? Argi blogai norėti materialinės gerovės, sėkmės ir t.t.?

– Dievas – kaip mylinti motina. Jei trimetis vaikas prašo leisti pažaisti su degtukais, išmintinga motina degtukų jam neduos. Bet kartais vaikai taip ožiuojasi, kad tam tikrą akimirką motina ne tiek budrumą prarasdama, kiek norėdama, kad vaikas nutiltų, nusileidžia, duoda jam kokį nors brangų žaisliuką. Dievas toks maloningas, kad turi išpildyti kiekvieno žmogaus norus. Tačiau atsakomybę už norų išsipildymą visada priskiria pačiam žmogui. Tad jei žmogus nori pažaisti su degtukais apsipylęs benzinu arba šieno kupetoje ar degalinėje, anksčiau ar vėliau bus labai skaudžių padarinių.

Reikia aiškiai suvokti, kas slypi už mano norų. Kažkieno ambicijų tenkinimas, kažkieno nerealizuotų siekių – tėvų, buvusio sutuoktinio, senelių ir močiučių, kurie mane įtikinėjo, kad nieko nepasieksiu. Ir aš visą gyvenimą plūksiuosi, kad tik įrodyčiau jiems, jog nesu tuščia vieta. Arba tai iš tiesų mano noras, nes taip jaučiu, man to reikia. Daugelis eina paskui savo egoistinį „aš noriu“ nejausdami, kad artėja prie bedugnės, kad praranda ryšį su realiu pasauliu. Galiausiai norų pasidaro daugiau, o realios laimės mažiau.

– O kaip išmokti atskirti savus norus nuo primestų?

– Iš esmės visi mūsų „aš noriu“ – iš tiesų ne mūsų. Jų pagrindas – kaltės jausmas, o kaltės jausmas savo ruožtu kyla todėl, kad žmogus neatlieka kažkokio savo vaidmens, negyvena pagal dharmą, nevykdo pareigų. Yra veiksminga norų išsipildymo sistema, bet tai ne norų lentelės ir afirmacijos, kurios atsirado prieš 10–15 metų. Šiai sistemai daug tūkstančių metų. Ji byloja – kad visi mūsų norai išsipildytų, reikia koncentruotis ne į juos, o į dharmą.

Dharma – sanskrito kalbos žodis, kuris reiškia tam tikras pareigas, taisykles, vaidmenis, kuriuos turiu vaidinti. Yra pareigos kūnui – tinkamai maitintis, paisyti dienos režimo, skirti sau fizinio krūvio. Yra vaiko pareigos šeimoje ir t. t. Štai nuo ko reikia pradėti savo norų išsipildymą – akcentuoti ne „aš noriu“, o „ką aš darau (kam)…“. Savo kūnui, tėvams, giminaičiams, draugams, visuomenei.

Ir tada žmogus gauna ne tai, ko nori, o tai, ko jam iš tiesų reikia. Virš mūsų ar priešingai – mūsų viduje gyvena išminčius, kuris sukūrė Visatą, jis geriau už mus žino, ko būtent man reikia, kad būčiau laimingu žmogumi.

Mano mokytojas sakydavo: „Štai jūs sakote: „Noriu nušvitimo ar noriu išminties. Iš pradžių užbraukite „aš“, savo egoizmą, pašalinkite savo „noriu“ ir liks tik tai, ko jums iš tiesų reikia – išmintis, nušvitimas, sveikata.“

– Atskirkime dvi sąvokas – norus ir poreikius.

– Poreikis – tai, ko reikia žmogiškai būtybei šią konkrečią laiko akimirką tam, kad ji būtų maksimaliai harmoninga, funkcionuotų rezonuodama su visa Visata. Jei man būtinas butas, šeima, darbas, pinigai, tai man kūnas kaip magnetas pritrauks į mano gyvenimą tai, ko iš tiesų reikia, reikiamu kiekiu.

Poreikiai visada bus patenkinti. Net Kristus apie tai kalbėjo: „Įsižiūrėkite į dangaus paukščius: jie nei sėja, nei pjauna, nei į svirnus neša, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne vertingesni už juos?“ (Mato 6:26).

– Kokiais atvejais žmogus tampa magnetu, pritraukiančiu įvairias geroves? Ką reikia daryti, kad iš kategorijos „aš noriu“ vis tai pereitų į poreikių kategoriją ir savaime „liptų“ (prie žmogaus)?

– Reikia imtis didelių projektų, susijusių su bendražmogiškomis vertybėmis. Rūpinimasis savo kūnu, vaikais, žmona – tai egoistiniai norai, nes tai „mano kūnas“, „mano vaikai“, „mano žmona“ ir t. t. Visai kas kita, kai tavo tikslai tampa susiję su visa žmonija, kad ir kaip iškilmingai tai skambėtų.

Kuo aš naudingas žmonijai? Tarnavimas žmonėms – tai ir yra tarnavimas Dievui. Tada jūs tampate jau ne žmogiškuoju, o dieviškuoju laidininku, per jūsų kūną eina toks energijos srautas, elektra, kad per vieną sekundę pritraukiate tai, dėl ko kiti dirbs visą gyvenimą.

Pavyzdžiu gali būti bet kokia labai garsi asmenybė – pradedant Aleksandru Makedoniečiu, baigiant Steve‘u Jobsu. Jie niekada neturėjo tikslo patenkinti savo asmeninį egoizmą. Pirmojo tikslas buvo suvienyti visas pasaulio šalis, kad visame pasaulyje įsivyrautų taika, antrojo – padaryti savo produktą maksimaliai patogų vartotojams. Arba prisiminkime garsias asmenybes su „minuso“ ženklu – Napoleoną, Hitlerį.

Šiaip jau niekuo neypatingos asmenybės, tačiau jų idėjos siekė toliau banalybės rėmų – vienas norėjo tarnauti Prancūzijai, kito tikslas buvo arijų rasės didybė. Vienaip ar kitaip jie tarnavo savo idėjai, savo tautai, todėl išėjo už kasdienybės rėmų, padidino savo galimybes. Tegu jų tikslai ir nebuvo labai gražūs, žvelgiant iš žmogiškų vertybių taško, bet jie tikrai išėjo už egoizmo rėmų.

Bet kadangi jų tikslas buvo ne visos žmonijos, o nedidelės jos dalies gerovė, jie turėjo daug, tačiau toli gražu ne visas galimybes, ne „viskas įskaičiuota“, buvo negatyvių pasekmių.

– Kaip iškelti tokį tikslą? Kur jį rasti?

– Nušvilpti (juokiasi). Praktiškai visi tikslai, ypač tokie kilnūs, dideli tikslai yra skolinti. Tad jei neturite kilnaus tikslo, prisitaikykite daugiau ar mažiau jums tinkantį – skaitykite garsių žmonių knygas, biografijas ir taikykite jų tikslus sau. Prisilietę prie genijaus, prie jo kūrinių, minčių, patys pasikrausite jo genialumo. Tai pirmas žingsnis norų išsipildymo link – išsikelti kilnų tikslą.

Antras žingsnis – peržvelgti savo bendravimo ratą. Yra negatyvių žmonių, kurie nuolat provokuoja nemalonioms reakcijoms, – jiems reikia pasakyti „viso gero“. Smulkmeniški žmonės moko mus smulkmeniškumo, didžiadvasiai – didžiadvasiškumo. Na ir trečias žingsnis – kasdien kažką realiai nuveikti, judant į tą tikslą. Kiekvieną dieną savęs paklausti: „Ką šiandien padariau, kad pasiekčiau šį tikslą?“

Pagal „Vegetarian“ parengė: Eglė Gabrilavičiūtė