Kolonizuoti Marsą ar Venerą

Kalbų apie žmonių misiją į Marsą daug. Tik kažkodėl niekas nekalba apie Venerą. Kodėl gi ne Venera? Sunku patikėti, bet Venera - žymiai geresnė alternatyva žmonijos kolonijai. Iš pirmo žvilgsnio tai nuskambės kaip nesąmonė, tačiau Venera, ko gero, yra palankiausia žmonijai gyvenimo vieta Saulės sistemoje po Žemės. Nesąmonė tai tik iš pirmo žvilgsnio. Kaip tik todėl apie Veneros kolonizavimo galimybes labai rimtai svarsto ir NASA. Bet apie viską – iš pradžių.

Mintys apie kelionę į Marsą žmonijos sąmonėje sukasi jau labai seniai. Jas įkvėpė rašytiniai ir vizualiniai mokslinės fantastikos kūriniai, taip pat marsaeigių kampanija socialiniuose tinkluose, kur šių aparatų žinutes prenumeravo jau beveik 2 mln. žmonių.

©uncovermichigan.com

O ko turime apie Venerą? Porą Rėjaus Bredberio apsakymų, musėmis mintantį augalą (angl. – Venus flytrap) ir... moterims skirtus skustuvus? Na gerai, dar – moterų pirmos pasaulio raketės sesuo (Venus Williams) ir... puokštė lytiniu keliu plintančių ligų. Turbūt Veneros įvaizdį formuojanti komanda – prasčiausia Saulės sistemoje.

Mūsų planetos sesę tai žeidžia ne tik žiniasklaidoje, bet ir kosmoso politikos plotmėje. Pastarieji JAV prezidentai planuoja pilotuojamas misijas siųsti tik į Marsą. Pasigalynėti su JAV mėgino net privati bendrovė, bandžiusi įsukti tarptautinį realybės šou projektą "Mars One" – ji ieškojo ir rado šimtus tūkstančių savanorių, kurie norėtų į Marsą skristi be galimybės sugrįžti į Žemę.

O kaipgi Venera? Bepročių, norinčių ten skristi, neatsirastų? Ir tai labai keista. Juk Venerą pasiekti yra gerokai paprasčiau, greičiau ir pigiau nei šaltą, raudoną pipiriuką Marsą.

Visų pirma, Venera yra gerokai arčiau Žemės negu Marsas. Juk į Venerą pirmieji zondai buvo nusiųsti gerokai anksčiau nei pirmieji zondai į Marsą. Ir į Venerą jų nuskraidinta daugiau nei į Marsą. Priklausomai nuo paleidimo momento, kelionė į Venerą galėtų būti 30-50 proc. trumpesnė nei į Marsą.

Pilotuojamoms misijoms tai – ypač svarbus veiksnys. Trumpesnė kelionė – mažiau laiko nesvarumo būsenoje, mažesnė radiacijos dozė, mažesni kiekiai gabenamo vandens ir maisto, mažiau degalų. Kitaip tariant – mažesnės sąnaudos. Gerokai mažesnės.

Trumpa kelionė – ne vienintelis privalumas. Lyginant su Marsu, Venera turi kitų neprilygstamų privalumų. Pavyzdžiui, ji yra arčiau Saulės. O tai reiškia, kad Veneroje saulės energijos yra apie 4 kartus daugiau nei Marse.

Be to, Venera turi pasiutusiai tankią atmosferą – nėra ko lyginti su retute Marso atmosferėle. Tanki atmosfera – neprilygstamas skydas nuo kosminės radiacijos (spinduliuotės). Ir meteoritų. Didžiulis privalumas ateities miestams Veneroje. Taip pat Veneros atmosferoje – beveik neišsemiamas kiekis anglies dvideginio, iš kurio galima išgauti deguonį.

Tačiau didžiausias Veneros koziris – gravitacija. Ji beveik identiška žemiškajai ir siekia 0,9 Žemės traukos, o štai Marsas – tik apie 0,4. O mes jau dabar žinome, kad žmogaus organizmui menka gravitacija arba visiškas nesvarumas yra labai blogai. Kuo blogai? Orbitoje aplink Žemę astronautams retėja ir lengvėja kaulai – jie tampa apie 10 kartų silpnesni nei osteoporoze sergančių asmenų griaučiai. Niekas nežino, kaip smarkiai gravitacijos stygius Marse pakenktų kaulams, bet akivaizdu, kad toks traukos deficitas – ne į sveikatą.

Veneroje šios problemos nelieka. Juk kalbame apie ilgalaikę kolonizaciją – ne apie trumpalaikius vizitus. Marso teraformavimo idėjos netenka prasmės – kurių galų Marso atmosferą turtinti deguonimi , o paviršiuje kurti vandenynus, jei kolonistų stuburai ir kiti kaulai į krūveles tikriausiai subyrėtų jau po keliolikos mėnesių?

Taigi, teoriškai Veneros kolonizavimas turi daug nepelnytai užmirštų privalumų. Tai kodėl kolonizavimo Veneroje idėja tokia nepopuliari? Bene pagrindinis trukdis – barjeras mūsų galvose, kurį galima pavadinti "išsilaipinizmas". Kas čia per naujadaras? Taip, tai naujadaras, gal net vienkartinis, bet gvildenant šią temą – labai svarbus.

Keliautojus net ir pirmosiose ekspedicijose jūra į nežinomus kraštus buvo apsėdusi manija IŠSILAIPINTI atrastoje žemėje. Jei joje neįsmeigi vėliavos, tuomet tai – menkas pasiekimas. O juk jas tie, kas netingėjo, smaigstė net Mėnulyje ir net Arkties vandenyno dugne ties šiaurės ašigaliu.

Kodėl Veneroje išsilaipinimas – trukdis? Juk ši planeta yra uolinė ir turi kietą paviršių. Venera jį tikrai turi. Bet žmonės ant jo NEGALI IŠSILAIPINTI. Visų pirma dėl pragariškos temperatūros. Anglies dvideginio Veneros atmosferoje tiek, kad, kaip jau rašėme, šiltnamio efektas Veneros orą įkaitino iki... +450°C ir daugiau. Tiek "netraukia" net daugelis orkaičių. Temperatūra yra gerokai aukštesnė nei reikia lydyti švinui (+327,46°C).

Tačiau dar didesnė bėda – atmosferos slėgis. Veneroje jis – net 90 kartų didesnis nei Žemėje. Veneros paviršių triuškina daugiau kaip 90 Žemės atmosferų (barų) slėgis. Kitaip tariant, nusileidimas ant Veneros paviršiaus prilygtų panėrimui vandenyne į 1 km gylį – tokiame gylyje būtų sutriuškinta absoliuti dauguma karinių povandeninių laivų.

Dėl šios priežasties daugybė NASA ir sovietų siųstų kosminių zondų subyrėjo ore taip ir nepasiekę Veneros paviršiaus. Tiesa, keliems zondams ne tik pavyko nusileisti Veneroje, bet ir nufotografuoti, kaip jis atrodo, o nuotraukas parsiųsti į Žemę. Tačiau net ir šie kantruoliai Veneroje ištvėrė daugiausiai porą valandų – po to ryšys su jais amžiams nutrūko.

Veneros paviršiaus nuotrauka

Taigi, IŠSILAIPINIZMAS. Mąstymo klišė, kad Veneroje neįmanoma net išsilaipinti, visą dėmesį nukreipė į Marsą. Bet gal negalėjimas išsilaipinti visai nėra tragedija? Jei paviršiuje išsilaipinti ir kurtis taip pavojinga, gal tuomet vertėtų mėginti tai daryti... aukščiau? Pvz., 50 km aukštyje. Pasirodo, ten oro temperatūra siekia jau tik +70°C. Žinoma, tai – vis dar superkaršta, bet tokią temperatūrą nesunkiai galima ištverti net ir su gaisrininkų kombinezonais – jie atlaiko ir +2000°C karštį.

50 km aukštyje dingsta ir didžiulio slėgio problema – ten slėgis siekia apie 1 Žemės atmosferą. Tai reiškia, kad tokiame aukštyje žmonėms pakaktų šilumai atsparių kostiumų. Ir visiškai nereikėtų hermetiškų skafandrų. Žinome, Veneros oras, švelniai tariant, netinkamas kvėpuoti ne tik dėl anglies dvideginio, bet ir dėl anglies rūgšties, bet nuo to nesunkiai galima apsisaugoti paprastesnėmis priemonėmis nei sudėtingi, brangūs ir ne visada patikimi skafandrai.

Be to, tokiame aukštyje atmosfera yra pakankamai tanki, kad joje būtų įmanoma sklandyti. Pavyzdžiui, helio – o gal net ir paprasčiausio žemiško oro (!) – balionams. Suma sumarum išeina, jog 50 km aukštyje virš Veneros – bene puikiausios gyvenimo sąlygos Saulės sistemoje po Žemės. Visai ne tokios, apie kokias svarstėme ciklo "Koks gyvenimas būtų..." dalyje apie Venerą.

Tad kodėl nepasvarsčius apie galimybę kolonizuoti Venerą... debesų miestais? Ši idėja – ne iš piršto laužta. NASA jau susidomėjo HAVOC koncepcija (High Altitude Venus Operational Concept – Aukštuminių Veneros stočių koncepcija). Žinoma, šis projektas kol kas – tik koncepcijos lygmens. Iki jo įgyvendinimo dar labai toli. Tačiau NASA labai rimtai svarsto šią idėją.

Tad kodėl gi vietoj Marso nekolonizavus Veneros?