Masinio vaikų išėjimo iš Hamelno mįslė

1284-ųjų metų birželio mėnesį Hamelne pasirodė nepažįstamas vyras, apsirengęs keistais įvairiaspalviais rūbais. Niekas nežinojo, kas jis ir iš kur. Jis save vadino Žiurkių gaudytoju ir už tam tikrą sumą pasiūlė išvaduoti miestą nuo žiurkių. Miestiečiai sutiko su nepažįstamojo sąlygomis. Tuomet vyras išsitraukė iš kišenės dūdelę ir ėmė ja groti. Iš visų pusių pasigirdo triukšmas - tai žiurkės, sudarydamos eiles ir kolonas, rikiavosi už Žiurkių gaudytojo ir ėjo paskui jį.

Jos ėjo paskui muzikantą, kuris, vis grodamas dūdele, miesto gatvėmis nuvedė žiurkes prie Vezerio upės, kurioje visi graužikai nuskendo. Tačiau kai atėjo laikas atsiskaityti su išlaisvintoju, šykštūs miestiečiai atsisakė mokėti sutartą atlyginimą.

Birželio 26 dieną šis paslaptingas žmogus vėl pasirodė Hamelne. Jis vėl perėjo miesto gatvėmis, grodamas dūdele, tačiau dabar prie jo iš visų pusių bėgo vaikai, kurių amžius buvo daugiau nei ketveri metai. Iš viso 130 vaikų sekė vyrą, sužavėti stebuklingos muzikos, o suaugusieji stovėjo tarsi suakmenėję, dar nesuprasdami, kas gali nutikti.

Magas vaikus nuvedė prie kalno, kuriame atsivėrė vartai, o vaikai, sekdami vyrą, įėjo į kalno vidų. Po to vartai užsivėrė. Išorėje liko tik vienas berniukas - jis buvo šlubas ir nespėjo paskui kitus vaikus.

Kai prie kalno pagaliau atėjo miestiečiai, jie nieko daugiau neberado. Jiems atrodė, kad vaikai tarsi skradžiai žemę prasmego.

Dingusių vaikų tėvai apsipylė ašaromis, o šlubas berniukas visą gyvenimą gailėjosi, kad liko vienas ir jau niekada nepateks į „džiaugsmo šalį, kurioje teka daug upių ir auga daug sodų, nuostabios gėlės žydi ištisus metus".

Šią viduramžių istoriją, kurią papasakojo garsieji pasakų kūrėjai broliai Grimai, nuo vaikystės žinoma kiekvienam vokiečiui. Žiurkių gaudytojo temą palietė garsusis Getė ir dramaturgas Bertoldas Brechtas. Legenda gerai žinoma ir už Vokietijos ribų. Pavyzdžiui, vienu iš labiausiai skaitomu kūriniu anglų kalba yra XIX amžiuje Roberto Brauningo perpasakota Hamelno legenda.

XX amžiaus 3-iame dešimtmetyje Paryžiuje buvo išspausdinta lyrinė-satyrinė rusų poetės Marinos Cvetajevos poema „Žiurkių gaudytojas". Rašytojų, garsių kompozitorių ir dailininkų, kurie įkvėpimo ieškojo Hamelno legendoje, kūrybiškumas kiekvieną kartą šiam pasakojimui suteikė naują prasmę: vienijame matė tamsų mistišką nutikimą, pabrėžė šio įvykio dramatiškumą, kitiems Žiurkių gaudytojo personažas pasirodė besąs džiaugsmingas ir šviesus, kaip linksmame Volto Disnėjaus animaciniame filme.

O ką apie šią legendą sako mokslas? Istorikai jau seniai suka galvas dėl šio mįslingo atsitikimo. Pačiame Hamelne niekas net neabejoja, kad visa tai iš tiesų vyko. Miesto rotušėje saugomos knygos, kuriame yra aprašytas šis įvykis.

Įvairių istorinių liudijimų palyginimas tyrinėtojams neleido visiškai įminti šios mįslės. Jie mano, kad legendoje pasakojama apie vieną iš „vaikų kryžiaus žygį". Be pėdsakų dingę jaunieji Hamelno gyventojai pasidavė vieno iš tuometinių verbuotojo įkalbinėjimams įsisavinti ir išlaisvinti Rytuose esančias žemes.

Šis „verbuotojas" tuo pačiu metu visiškai galėjo būti ir žiurkių gaudytoju - ši profesija senovėje iš tiesų egzistavo ir turėjo būti gana gerbiama būtent tokiame mieste, koks buvo Hamelnas, kur prekyba duonos gaminiais jau seniai vaidino svarbų vaidmenį, o malūnai sudarė neatsiejamą miesto landšafto dalį: nuo pelių kentėjo miltų klėtys, o žiurkės kėlė pavojų žmonėms.

Kiti istorikai linksta prie nuomonės, kad Hamelne galėjo būti masinės hipnozės atvejis, dėl kurios poveikio gyventojai pasinėrė į „šokių ekstazę" ir nuskendo aplinkinėse pelkėse arba Vezerio upėje. Legenda Žiurkių gaudytojui priskiria bruožus, darančius jį panašų į elfus, o pastarieji žinomi tuo, kad buvo labai gražūs, mokėjo užburiančiai dainuoti ir įvairiais instrumentais išgauti nepaprasto grožio muziką, nebūdingą paprastiems mirtingiesiems.

Elfai atkeliavo iš šiaurės - iš skandinavų sagų. Ten jie buvo vadinami „alvais". Netrukus jie „apsigyveno" visoje Europoje. Skiriamaisiais elfų bruožais yra įkypos akys, aukštyn smailėjančios ausys ir nepaprastas judesių lengvumas bei grakštumas. Ir dar - elfai apdovanoti amžina jaunyste, t.y. jie niekada nesensta, nes yra nemirtingi. Tiesa, juos galima užmušti, tačiau sava mirtimi elfai niekada nemiršta.

Ilgas gyvenimas elfus apdovanojo išmintimi - jie žino apie viską. Elfai moka kalbėti su augalais ir gyvūnais bei sugeba juos priversti paklusti savo valiai. Kaip ir kitos nelabosios jėgos,
elfai sugeba keisti savo išvaizdą, o labiausiai jiems patinka apsimesti žmonėmis - tam, kad galėtų apgauti tikruosius žmones ir iš jų pasijuokti.

O jei pavyks kokį mirtingąjį „pavaišinti" kokia nors bjaurybe, pvz. musmire ar supuvusiu daiktu, apgaule pavers-tu į bandelę ar meduolį, jų džiaugsmui nėra ribų! O pats linksmiausias dalykas - sužavėti, apsukti galvą ir priversti įsimylėti kokį jaunuolį ar merginą taip, kad šie vėliau visą gyvenimą džiūtų iš liūdesio, laukdami, kada sugrįš jų paslaptingas mylimasis ar mylimoji.

Liaudies padavimuose pasakojama, kad elfai nuostabiai dainuoja, pritardami sau smuiku, arfa ir fleita. Tas, kuris nors kartą išgirsta elfo dainavimą ir grojimą, jau niekada daugiau nebegali klausyti primityvios žmonių muzikos... Ir dar elfai mėgsta šokti. Lygūs koncentriniai žiedai iš primintos žolės, kurie dabartiniu metu laikomi NSO nusileidimo pėdsakais, anksčiau buvo vadinami elfų šokių aikštele, nes žmonės galvojo, kad šioje vietoje elfai šoko visą naktį iki pat aušros.

Elfai gyvena pasaulyje, kuriame laikas teka kitaip, nei Žemėje. Iš šio pasaulio jie kartais pas mus apsilanko, norėdami prasiblaškyti. Dažniausiai jie pas save į svečius įsivilioja vaikus, kuriuos myli ir niekada neskriaudžia. Elfai vaikus išmokina naudingų dalykų, pavyzdžiui, dainuoti ir groti muzikos instrumentais, kartais juvelyrikos meno ar net burtų.

Žmogui atrodo, kad praėjo tik kelios valandos, o iš tiesų pas elfus svečiuojasi keletą metų. Tėvai jau seniai būna apraudoję savo vaikus. Kai vaikas užauga ir elfams pasidaro nebeįdomus, jis grįžta pas žmones. Visos istorijos apie tuos, kurie pabuvojo pas juos svečiuose ir įgijo iš jų žinių, baigiasi liūdnai. Elfų mokinys paprastai liūdi ir bando vėl su jais susitikti, o tai, pagal nerašytą įstatymą, yra neįmanoma. Žmogus suserga ir netrukus miršta.

Liaudies padavimuose ne tik pasakojama apie keistas būtybes, kurios gyvena kažkur šalia mūsų, tačiau ir duodami patarimai, kaip apsisaugoti nuo jų blogo poveikio. Dažniausiai pakanka pasimelsti. Dar labai gerai yra turėti kokį nors geležinį daiktą, nes elfai bijo šalto metalo. Taip pat jiems kažkodėl nepatinka šermukšnis. Šio medžio šakelė virš namo durų padeda apsisaugoti nuo nematomų būtybių apsilankymo...

Marina Cvetajeva rašė, kad Hamelnas yra puikus miestas. Iš tikrųjų, šis senovinis miestas, pastatytas prie Vezerio upės tarp žalių laukų ir pievų atrodo puikiai. Arti nėra jokių kalnų, tačiau visur galima pamatyti Žiurkių gaudytojo, grojančio savo stebuklinga fleita, figūrą. Jis tapo miesto simboliu. Ši legenda gyvuoja, dabartiniu metu teikdama pelną iš turizmo.

Kiekvienais metais birželio 26 dieną mieste vyksta iškilmingos eitynės. Palyginus su legendiniu „vaikų išėjimu", galima pastebėti mažiausiai du skirtumus: pirma, absoliučiai visi sugrįžta namo, antra, eitynėse dalyvauja ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, netgi burmistras bei visi miesto tarybos nariai, apsirengę viduramžių kostiumais.

Suprantama, eitynėms vadovauja Žiurkių gaudytojas. Paskui jį pagarbiu atstumu eina visi kiti norintys. Dabartiniu metu, taip pat, kaip ir daugiau nei prieš 700 metų, kepyklų vitrinose galima matyti žiurkių būrius. Tik tai nėra gyvos žiurkės, o įvairaus dydžio iškeptos bandelės. Bandelių tešlai užmaišyti buvo panaudoti miltai, kurių atsargas tolimoje praeityje bandė sunaikinti šie graužikai.

Kuo remiasi legenda apie Hamelno Žiurkių gaudytoją?

Tie, kuriems pasiseks apsilankyti sename Hamelno mieste, patys įsitikins tuo, kad jame „kiekvienas akmuo apgaubtas senovinės legendos". Legendos apie Žiurkių gaudytoją...

Užsukus į vietinį Žiurkių gaudytojo namą, galima paragauti šokoladinės „žiurkės" ar bandelės, turinčios jos išvaizdą. Vietiniame restorane galima užsisakyti mėsos, kuri taip susukta, jog primena žiurkių uodegas, bei užsisakyti „žiurkių kokteilio".

Ekskursijose po miestą lankytojams būtinai bus papasakota, kad Hamelnas pasaulyje išgarsėjo ne ypač malonių uodeguotų gyvūnų ir jų gaudytojo dėka! Tačiau šioje „tikroje" istorijoje yra tam tikrų spragų, norint kurias pamatyti reikia eiti su vienu iš miesto gidų.

Tradicinė versija

Atidžiai perskaičius brolių Grimų, Gėtės ar kitų autorių, pvz. brolių Strugackių, kūrinius, kuriuose yra legendos apie žiurkių gaudytoją motyvų ir elementų, paaiškės įdomus dalykas: visuose šiuose kūriniuose, nors ir su nedidelėmis variacijomis, yra vieno tipo informacija apie įvykius, kurie, atseit, 1284-ųjų metų vasarą vyko Hamelne.

Taigi, prisiminkime: minėtais metais šiame mieste (atseit) buvo toks žiurkių antplūdis, kad magistras pažadėjo bet kuriam žmogui, kuris išgelbės Harnelną nuo marą nešiojančių graužikų, „tiek aukso, kiek šis sugebės panešti". Šiuo žmogumi tapo Žiurkių gaudytojas, kuris užgrojo stebuklinga dūdele ir paskui save į Vezerio upę nuvedė visus graužikus iš miesto.

Nors visos žiurkės nuskendo, tačiau šykštus miesto magistrato vadovas nusprendė „sutaupyti" pažadėtą užmokestį ir išgelbėtojui nieko nesumokėjo.

Šis supyko ir jau kitą naktį atkeršijo miestiečiams: vėl užgrojo savo dūdele ir paskui save iš Hamelno išsivedė visus vaikus, kurių daugiau niekas niekada nebematė.

Ne vienas gidas, vesdamas ekskursantus siaura senamiesčio gatvele, norėdamas pasiekti didesnio efekto, netikėtai pasiūlys sustoti ir patylėti, paaiškindamas, kad būtent šia gatvele, kuri XVIII amžiuje buvo pervadinta Tyliąja, Žiurkių gaudytojas kažkada išsivedė Hamelno vaikus.

Po tylos minutės, kuri ekskursantams leidžia pajusti tragišką 1284-ųjų metų vasaros atmosferą, gidas, nuramindamas miesto svečius, praneša, jog, jei tikėti literatūros klasikais, keliems vaikams pavyko išvengti tragiško likimo. Vienas jų buvo kurčias, todėl negirdėjo užburiančių Žiurkių gaudytojo dūdelės garsų. Antrasis nuo gimimo buvo luošas ir negalėjo vaikščioti. Trečias buvo aklas, todėl negalėjo suspėti paskui vaikų koloną...

Istorinis legendos fonas

Pirmiausia reikia užduoti klausimą: ar turi teisę egzistuoti pati legenda apie Žiurkių gaudytoją? Nejaugi Hamelne, kaip ir kituose panašiuose Vokietijos miestuose, nebeliko kačių, todėl magistras turėjo duoti pažadą - bent jau žodinį - leisti miesto pinigus kažkokiam gelbėtojui?

Viduramžių Vokietijoje kažkuriuo metu katės buvo pradėtos laikyti raganų, kurios dalyvavo raganų putose, įsikūnijimu, todėl, leidus inkvizicijai, šios katės buvo beveik visiškai išnaikintos. Panašus atvejis XX amžiuje buvo Kinijoje Mao Dzedongo valdymo metais, kai buvo laikoma, jog katės savo „Miau!" šaiposi iš didžiojo vado. XIV amžiuje kažkada buvusi didelė kačių gentis Vokietijoje praktiškai visur buvo išnaikinta.

Atrodo, vokiečiai turėjo gerbti žiurkių gaudytojus, kurie naikino ilgauodegius maro nešiotojus. Tačiau ne viskas taip paprasta. Kadangi tuo metu gyvenę žiurkių gaudytojai su infekcijos nešiotojais kovojo ne nuodais, o magiškais užkeikimais (keletas tokių užkeikimų aprašyti 1430-ais metais išleistoje „Knygoje apie stebuklą").

Bažnyčia šios profesijos atstovus laikė „velnio tarnais", o jų valdžią žiurkėms - „šėtoniška".

Inkvizicijos tarnai, pasiraitę rankoves, ėmė persekioti žiurkių gaudytojus, tiek atlikusius savo darbą, tiek nesugebėjusius su juo susidoroti, su tokiu pačiu azartu, kaip ir „kačių pavidalą įgavusias raganas". Senoviniuose dokumentuose randama užuominų, kad dažnai žiurkių gaudytojai nelikdavo skolingi - savo užkeikimais pražudydavo miestiečių maisto atsargas arba atsiųsdavo badmetį.

Galima teigti, kad Hamelno žiurkių gaudytojo keršto motyvas turi istorinį pagrindą. Kerštas tikrai galėjo būti įvykdytas - nepriklausomai nuo miesto magistrato vadovo dosnumo ar šykštumo.

Ar tikrai buvo „berniukas"?

Ką tik išsiaiškinome, kad legenda apie Žiurkių gaudytoją turi tam tikrą istorinį pagrindą. Tačiau labai svarbus kitas klausimas: ar išliko dokumentai apie šį konkretų atsitikimą Hamelne?

Deja, tokių liudijimų nėra. Gidai gali papasakoti, kad pirmąjį pasakojimą apie Kamelno Žiurkių gaudytoją buvo gailina pamatyti 1300-iais metais pastatytos bažnyčios vitraže, t.y. praktiškai praėjus labai nedaug laiko po įvykio.

Tačiau, nelaimei, bažnyčia buvo sugriauta 1660-ais metais, o vėliau atkurtame vitraže nėra jokios užuominos apie žiurkes. Tačiau yra žinoma, kad vokiečiai labai tiksliai ir kruopščiai atkuria pražuvusias relikvijas!

Tad kaipgi šiuo atveju buvo užmiršta apie žiurkes? Dar daugiau, nėra liudijimų apie tai, kad 1284-ais metais Hamelnas nukentėjo nuo maro. Vietinėse kronikose įrašai apie šią ligą atsirado 1348-1350-ais metais, t.y. tuo metu, kai visoje Europoje siautėjo „juodoji mirtis".

Kitas klausimas: ar iki mūsų dienų išliko koks nors pirminis šaltinis, liudijantis, kad istorija apie Hamelno Žiurkių gaudytoją nėra prasimanymas? Jei šis klausimas bus užduotas gidui, atsakymas, greičiausiai, bus toks: „Žinoma! Galima paminėti Liuneburgo manuskriptą!"

Atrodytų, kad toks atsakymas turėtų patenkinti bet kurį istorijos žinovą, ypač prisimenant tai kad kalbama apie dokumentą, parašytą kaip tik XIII amžiuje. Tačiau reikia tik giliau pasidomėti ir paaiškės, kad yra žinomi mažiausiai du Liuneburgo manuskriptai. Viename jų, kuris parašytas būtent XIII amžiuje, rašoma, pavyzdžiui, apie Euklido geometriją, tačiau nė žodžiu neužsimenama apie žiurkių ir vaikų pražūtį.

Užtat vėlesniame Liuneburgo manuskripte (apie 1440-1450-uosius metus), parašytame praėjus beveik dviems amžiams po legendinio įvykio, iš tikrųjų yra užsimenama apie tai... Tačiau pabandykime įsigilinti, apie ką iš tikrųjų rašoma Viduramžių laikų dokumente.

Skaitome: „1284-ais metais, birželio 26 dieną, dūdelininkas, apsirengęs įvairių spalvų drabužiais, suviliojo 130 Hamelne gimusių vaikų ir išvedė juos į Kopeną, kur jie dingo".

Viskas čia labai keista. Pagrindinio veikėjo drabužių ryškumas visiškai nesiderina su tradiciniais keliaujančių žiurkių gaudytojų juodais apdarais. Ir terminas „suviliojo", kartu paminint Kopeną - tų laikų įvairių nusikaltėlių pamėgtą miestelį. Ir visiškai nėra jokios užuominos apie žiurkes, žiurkių gaudytoją ar jo kerštą miesto magistrato vadovui.

Šio nedidelio istorinio tyrimo pabaigoje galima pranešti, kad pirmą kartą apie Hamelno Žiurkių gaudytoją buvo paminėta XVI amžiaus dokumentuose, t.y. liudijimuose, kurie porą amžių atsilieka nuo įvykių, kurie, atseit, vyko šio miesto istorijoje. Dar galima trumpai papasakoti, kaip šių dienų vokiečių mokslininkai traktuoja šį faktą.

Patikimų istorinių dokumentų nebuvimas apie Hamelno Žiurkių gaudytoją gimdo daugybę hipotezių apie šią legendą.

Vieni šiuolaikiniai vokiečių tyrinėtojai mano, kad gali būti kalbama apie „serijinį viduramžių laikų pedofilą", kuris gražia muzika Hamelno vaikus įviliodavo į savo pinkles.

Kiti palaiko versiją, kad šioje legendoje yra sakralinė esmė: Žiurkių gaudytojas - tai tik apibendrintas atvaizdas, mirties įsikūnijimas.

Tretieji teigia, kad legendoje yra užšifruota žinia apie tragišką Vaikų kryžiaus žygio dalyvių likimą.

Ketvirtieji teigia, kad legendoje reikia ieškoti tik vietinio kolorito, t.y. keistasis dūdelininkas buvo tik žmogus, kuris organizavo vokiečių persikėlimą į kolonizuojamas Rytų Europos žemes.

Kad ir kuri iš šių versijų yra teisinga, visos jos iš esmės prieštarauja šiuolaikinių gidų pasakojimams, norintiems sudominti Hamelno svečius „istorine" egzotika. Tačiau ir šios versijos iki šiol yra vien tik įvairaus patikimumo lygio spėlionėmis.