Mėnesio TOP 6
Pagrindinis » Kategorija: Ligos, mutacijos » Peržiūrų: (686) Komentarų: (0) (27.05.2017 - 07:18)

Mikrobinė ligų teorija ir ligų atsiradimo priežastys (1)

Žmonės, potencialiai aukščiausia gyvybės forma šioje planetoje, sukūrė milžinišką farmacijos pramonę, kurios pagrindinis tikslas yra nunuodyti žemiausią gyvybės formą šioje planetoje – mikrobus! Viena iš didžiausių žmonijos civilizacijos tragedijų yra teikiama pirmenybė chemikalams, o ne mitybai.“–gyd. Richard Murray

Universitetuose ir akademijose įgytas žinias žmonės priima kaip savo asmeninius įsitikinimus. Jeigu kas nors ateina su naujom idėjom, kurios prieštarauja jų įsitikinimams ar iš tikrųjų net kėsinasi juos pakeisti, tada visos jų jėgos yra nukreipiamos prieš šią grėsmę ir yra panaudojami visi įmanomi metodai, kad būtų sužlugdytos šios idėjos. Žmonės priešinasi visais įmanomais būdais: apsimesdami, kad apie tai negirdėjo; šnekėdami apie tai menkinančiai, lyg į tai net nebūtų verta atsižvelgti. Todėl nauja tiesa turi ilgai laukti, kol pagaliau bus pripažinta.“– Gėtė

virusai Mūsų kultūroje yra įsišaknijęs klaidingas požiūris apie sveikatą. Kaip išlaikyti ir atstatyti sveikatą suvokimo procesas buvo ilgas ir iškreiptas. Perėmęs senovines ir intuityvias žinias mokslas padarė milžiniškas klaidas ir laikosi jų įsikibęs. Vardan populiaresnių, patogesnių arba politiškai palankių sistemų buvo atmesta išmintis ar moksliniai atradimai. Kaip Sokratą nunuodijo už jo idėjas, o fanatiški dvasininkai privertė Galilėjų atsiimti savo teiginius apie astronomiją, lygiai taip pat gali būti pavojingas nemokšiškumo ir valdžios derinys.

Mes nepasigauname ligų. Mes jas sukuriame. Mes jas sukuriame per maistą, gėrimus, mintis ir jausmus. Mes dedame daug pastangų ligų vystymui. Ir mes turime dėti dar daugiau pastangų, kad atstatytume sveikatą. Mikrobų buvimas nesąlygoja ligos atsiradimo. Bakterijos yra iš prigimties atliekų perdirbėjos… jos suskaido negyvą audinį iki mažiausių dalelių. Tačiau mikrobai ar bakterijos neturi įtakos gyvoms ląstelėms. Mikrobai ar bakterijos klesti ligos vietoje kaip atliekų perdirbėjai. Visų pirma jie minta neapdorotomis medžiagų apykaitos atliekomis ir ligotais, nusilpusiais, neatspariais audiniais. Jie nėra ligų priežastis lygiai taip pat, kaip musės ir lervos nėra šiukšlių priežastis. Musės, lervos ir žiurkės nesukuria šiukšlių, jos jomis minta. Uodai nepadaro tvenkinio vandens užsistovėjusio! Jūs visada matote ugniagesius prie degančių pastatų, bet tai nereiškia, kad jie sukėlė gaisrą…

Tradicinė Vakarų medicina moko ir praktikuoja prancūzų chemiko Luji Pastero (1822-1895) doktrinas. Pastero pagrindinė teorija yra žinoma kaip Mikrobinė ligų teorija. Ji teigia, kad tam tikros išorinės aplinkos mikrobų rūšys patenka į kūną ir yra pirmoji infekcinės ligos priežastis. Būdingų, nekintančių tipų bakterijų, sukeliančių tam tikras ligas, sąvoka Europoje tapo oficialiai pripažinta kaip alopatinės Vakarų medicinos ir mikrobiologijos pagrindas 19-to amžiaus pabaigoje. Taip pat vadinama monomorfizmu (vienos formos), ši sąvoka buvo priimta Amerikos medicinos/pramonės komplekso, kuris pradėjo įgauti tokią formą amžių sandūroje. Šis kartelis buvo įkurtas prie Amerikos Medicinos Asociacijos, suformuotos bendrais vaistų pramonės interesais dėl teisinės sistemos manipuliavimo, kad būtų sužlugdyta homeopatinės medicinos profesija.

Kompleksas, kontroliuojamas farmacinių kompanijų, tapo verslu, uždirbančiu per metus trilijonus dolerių. Į jį taip pat įeina daug draudimo kompanijų, Maisto ir Vaistų Administracija (FDA), Valstybinė Sveikatos Asociacija (NIH), Ligų Kontrolės Centrai (CDC), ligoninės ir universitetų tyrimo bazės. Mikrobinė doktrina sukūrė skiepijimo metodiką, kurią aklai pradėjo Edward Jenner 1796 metais. Jenner paėmė pūlius iš sergančių karvių žaizdų ir suleido juos į savo “pacientų” kraują. Taip gimė bjauri praktika (skiepijimo), kurios pobūdis iki šių dienų nelabai daug pasikeitė ir kurios supratimas yra vis dar aptemdytas Pastero teorijos. Tai taip pat lėmė antibiotikų sukūrimą, iš kurių pirmasis 1940 metais buvo penicilinas. Antibiotikas yra nuodingos atliekos, gautos iš vieno mikrobo, kad nužudytų kitą mikrobą. Penicilinas yra nuodas, gaunamas iš grybo. Tai sukėlė agresyvių ir atsparių antibiotikams atmainų formų paplitimą, kurios persekioja mus iki šiandien.

1930-ųjų metų pabaigoje – 1940-ųjų metų pradžioje sukurtas Rife universalus mikroskopas aiškiai parodė, kad mikrobai (mikroorganizmai) yra ligos rezultatas (negyvų ląstelių perdirbėjai), o ne sukėlėjai. Jeigu mikrobai yra su tuo susiję, tai jie atsiranda kaip pirminis bendros būklės simptomas. Nors mikrobai nesukelia ligos, tačiau antriniai simptomai pasireiškia kaip atsakas į jų veiklą (dažnai vadinama liga). Viena iš priežasčių, kodėl šiuolaikinė medicinos bendruomenė nemato bendro vaizdo, yra jų požiūris, kaip jie į tai žiūri. Labai daug kas priklauso nuo to kaip tu žiūri į tai ir ko tu ieškai.

“Pagrindinės Histologijos” 3-iame leidime (Junqueira & Carneiro, 1980 m.) mes suradome elektroninio mikroskopo trūkumą, pasireiškianti tuo, kad norint pamatyti elektronų spindulį, reikalingos labai plonos audinių dalys, uždarytos stipriame vakuume. Šių reikalavimų autoriai 9-ame puslapyje teigia: „Šios sąlygos neleidžia naudoti gyvo audinio… ir…elektronų spindulys ant objekto gali jį sugadinti ir sukelti nepageidautinus pokyčius audinio struktūrose. Jie paima gyvą, besikeičiančią aplinką (kraują) ir ją nudažo, taip sugadindami kraujo mėginį. Tada jie padaro momentinę šios suardytos aplinkos nuotrauką ir pateikia ją kaip pilną istoriją. Mikroskopui paruoštų, dažyto audinio dalių tyrimo ir interpretacijos metu, tiriamas produktas yra galutinis rezultatas daugybės procesų, kurie stipriai iškreipia gyvo audinio stebimą vaizdą dėl jo sumažėjimo ir susitraukimo.

Jau anksčiau buvo pastebėta, kad elektroniniai-mikroskopiniai taškeliai identifikuoti kaip virusai, iš tikro gali būti ne kas kita, kaip žuvusio, suirusio baltymo dalelės – po ląstelės žūties suirę peptidai – katabolinės citoplazmos nuosėdos arba atstatomieji baltymai, kuriuos pagamino ląstelės, sureagavusios į išsibalansavusią biologinę aplinką. Tyrėjai, kurie ieškojo taip vadinamo „nepagaunamo viruso“, pranešė, kad virusai gali „imituoti“ žmogaus audinį! Jie yra žmogaus audinys.

R. R. Rife

Royal R. Rife ir jo mikroskopas

Royal R. Rife ir jo mikroskopas

Galbūt tiksliausias pleomorfizmo patvirtinimas buvo atliktas dar vieno sužlugdyto genijaus, šį kartą Amerikos mikroskopisto, vardu Royal Raymond Rife. Barry Lynes aprašė jo istoriją rašinyje „Rife Ataskaita“. Ji buvo atspausdinta knygoje, pavadinimu „Vaistas nuo vėžio, kuris išgydė!“ Rife paprastas mikroskopas (su 31,000 skersmens raiška) buvo detalus ir ryškus, pralenkdamas naujai atsirandančius elektroninius mikroskopus. Panaudojant jo prizmiškai išskaidytus natūralios šviesos dažnius, o ne elektronų spindulius ir rūgštines dėmes, leido pamatyti ryškius gyvų subjektų vaizdus. Kiekvienas mikroorganizmas turi savo pagrindinį šviesos dažnį, kuriuo tikriausiai Bešampas ir pasinaudojo su savo poliarimetru.

Rife padarė išvadą, kad vietoj mirtinų chemikalų, kurie palikdavo dėmes ant subjektų, galima geriau panaudoti šviesą. Tai buvo genialu. Lygiai taip pat genialus buvo pats atlikimas. Visa optinė sistema – lęšiai ir prizmės, bei apšviečiančios dalys – yra padarytos iš kvarco kristalo luito. Apšviečianti dalis, kuri yra naudojama tirti filtruojamų ligos organizmų formas, susidaro iš keturiolikos lęšių ir prizmių, iš kurių trys yra didelio intensyvumo kaitinamojoje lempoje, keturios – Risley prizmėje, ir septynios – bespalviame kondensatoriuje su 1.40 apertūra.

Tarp šviesos šaltinio ir mėginio yra viena priešais kitą dvi apvalios, pleištinės, luitinio kristalo kvarco prizmės, kurių tikslas yra nukreipti šviesą, einančią per mėginį, tokiu būdu pritaikant poliarizacijos teoriją, pagal kurią šviesos bangos vibruoja plokštumoje, statmenoje sklidimo krypčiai. Kai šviesa atsimuša į poliarizuojančią prizmę, ji skyla į du spindulius, iš kurių vienas yra stipriai laužiamas taip, kad atsispindi prizmės šone per ją nepraeidamas, o antras spindulys mažiau laužiamas, kad pereitų per prizmę ir apšviestų mėginį.

Kai Universalaus mikroskopo (kuris gali būti pasuktas su vernjero kontrolės pagalba 360 laipsnių) kvarco prizmės yra sukamos priešingomis kryptimis, jos padeda laužti perduotus spindulius skirtingomis kritimo kryptimis ir tuo pačiu, kadangi tik dalis spalvos juostos matoma vienu metu, maža spektro dalis yra nukreipiama aukštyn į mikroskopo ašį. Tokiu būdu yra įmanoma pereiti nuo vieno spektro galo iki kito—nuo infra-raudono iki ultra-violetinio. Tada, kai yra pagaunama ta spektro dalis, kurioje tiek organizmas, tiek spalvos juosta vibruoja tuo pačiu dažniu, organizmas išskiria aiškų, jam būdingą bangos ilgį. Tada vienspalvis šviesos pluoštas, tiksliai atitinkantis organizmo dažnį, yra nukreipiamas per mėginį ir tiesioginė, perduota šviesa leidžia tyrėjui pamatyti organizmą jo tikroje cheminėje spalvoje ir atskleidžianti jo struktūrą ryškioje šviesoje.

Vietoj to, kad mėginio šviesos spinduliai eitų per objektyvą ir susilietų į vieną, jie eina per daugybę specialių prizmių, kurios juos išlaiko paraleliai. Tai yra Universalaus mikroskopo paralelinių spindulių principas ir sumažintas atspindžio atstumas tarp prizmių, bei faktas, kad trys atitinkančios poros dešimties milimetrų, septynių milimetrų ir keturių milimetrų objektyvų ant trumpų apsodų yra pakeičiami į okuliarus, kurie ne tik ypatingai pagerina vaizdo pritraukimą ir skiriamąją gebą, bet taip pat padeda išvengti vaizdo iškraipymo ir chromatinės bei sferinės aberacijos. Palyginus su paprastais mikroskopais šis nedidelis pakeitimas padidino jautrumą septynis šimtus kartų, nes anksčiau sufokusavimui reikėdavo skirti apie pusantros valandos.

Pagrindinis Rife darbo rezultatas buvo jo sugebėjimas per keletą pleomorfinių stadijų paversti virusą, kurį surado vėžio audinyje, į grybelį, jį perkelti į šparago pagrindo terpę ir užauginti E coli bakteriją, mikroformos tipą, būdingą žmogaus žarnynui. Tai buvo pakartota šimtus kartų. Rife įrodė, kad mikroformų pleomorfinės savybės nesibaigia pasikeitimu iš bakterinio į grybelinį lygį, bet kad vystosi iki paskutinės – pelėsio stadijos. Šiame cikle įeina labai svarbios tarpinės stadijos mikrozimams ir bakterijoms, baltymų kompleksams, dažnai vadinamais virusais, ir jų tiesioginiams patogenams, formoms be ląstelių sienų.

Rife visame mikrogyvybės spektre identifikavo 10 šeimų. Kiekvienoje šeimoje bet kuri forma/narys gali pavirsti bet kuriuo kitu. Taip pat faktas, kad organizmai turi rezonansinius dažnius, leido Rife toliau tobulinti savo r.f. „švitinantį spindulį,“ kuris padėjo atsikratyti kūnui vėžio simptomų. Kokie galėjo būti nuostabūs ir naudingi atradimai su Rife technologija, vadovaujami Bešampo vizijos? Pagal dažnius šios bangos arba šis spindulys parodė, kad gali atimti gyvybiškumą iš ligotų organizmų arba „nužudyti“ juos, kai yra nustatomi lygiai tokie pat bangos ilgiai arba dažniai kiekvienam skirtingam organizmui. Iš tikrųjų, tai ne pačios bakterijos sukelia ligą, o šių mikroorganizmų cheminės sudėtinės dalys, veikiančios išbalansuotą ląstelės metabolizmą žmogaus kūne, kuris parodo ligos simptomus. Su ligomis susieti mikroorganizmai iš tikrųjų neatspindi tos būklės, kuri palaikė jų patologinį vystymąsi kūne.

Biologinė aplinka

Sveika ar ligota biologinė aplinka yra nustatoma pagal keturis dalykus: jos rūgščių/šarmų pusiausvyrą (pH); elektrinį/magnetinį krūvį (neigiamą ar teigiamą); apsinuodijimo lygį (toksiškumą); ir jos maistinį balansą. Vienas iš kritinių ligotos aplinkos požymių yra deguonies trūkumas. Kitas požymis yra koloidinių kūno skysčių tarp ląstelių nejudėjimas arba stagnacija. Dar kitas požymis yra raudonųjų kraujo kūnelių paviršiaus elektrinio krūvio praradimas. Tai sukelia būklę, vadinama monetų stulpeliais arba kartais „sulipusiu krauju“.

Kūnelio viduje visos cheminės medžiagos ir komponentai veikia kartu, kad palaikytų gyvybę. Niekas kūnelio viduje atskirai nėra gyvas savaime. Tačiau, kai jūs žiūrite į gyvą kraują, galite pastebėti, kad mikroorganizmai praeina tikslų, moksliškai patvirtinamą savo formos pasikeitimo ciklą. Kad ir koks sudėtingas vikšro virtimas drugeliu, ši evoliucija yra dar labiau neįtikėtina, nes gali įvykti labai greitai (kartais vos per kelias minutes!). Nėra jokių priešų ar tam tikrų ligų, su kuriomis reiktų kovoti. Tai yra tik balanso ar disbalanso pasekmė. Visata atrodo veikia palaikydama priešingybes balanse. Kai dalykai išsibalansuoja, dažniausiai atsiranda ženklas, kad atkreiptų į tai dėmesį. Sveikata yra sistemos balansas. Jeigu jūs norite grubaus palyginimo kas vyksta sergančiame kūne, pabandykite nevalyti savo namų ištisus metus.

Pleomorfizmas. Tokioje aplinkoje iš niekur atsiras visokių rūšių smulkūs „svečiai“ ir apsigyvens su jumis. Lygiai taip pat stresas dėl mūsų netaisyklingos mitybos ir gyvenimo būdo „teršia“ mūsų vidinę aplinką. Mūsų vidus tampa per daug rūgštinis (pH disbalansas) – nutiesdamas kelią nepageidautiniems svečiams. Tokioje nesubalansuotoje aplinkoje iš mūsų pačių ląstelių gali atsirasti patologinės bakterijos. Šios mažos gyvybės formos gali greitai keisti savo formą ir funkcijas. Taip vadinamo pleomorfizmo proceso metu, (pleo = daug; morph = forma), bakterija gali pavirsti į mieles, mielės į grybelį, o grybelis į pelėsį. Tokie mikroorganizmai, kaip tam tikros bakterijos, gali įgauti daugumą formų. Tai yra tiek funkcijos, tiek pavidalo pasikeitimas. Tai kaip analogas žmogui su keliomis asmenybėmis, kai žmogaus psichologija keičiasi pasikeitus asmenybei. Mayo Biologinių laboratorijų gydytojas E.C. Rosenow ir kiti pademonstravo, kad aplinkos pakeitimas gali paskatinti streptokoką pavirsti pneumokoku, o aplinkos atkeitimas atgal privers pneumokoką pavirsti streptokoku. Tai parodė, kad bakterijos yra iš prigimties atliekų perdirbėjos ir yra būtini enzimų krepšeliai, kurie keičia savo formą ir enzimų gamybą, kad suardytų bet kurį esantį negyvą audinį iki smulkiausių dalelių. Kartu su pH ir pleomorfizmu mes turime apsvarstyti svarbiausią sąvoką – skirtumą tarp ligos požymių ir ligos būklės. Pleomorfizme taip vadinamos rūšys yra tik tam tikra jų šeimos augimo ciklo stadija. Kiekvienas narys skirtingai veikia ir skiriasi nuo kitų.

Tai, ką dauguma žmonių vadina „liga“, iš tikrųjų yra simptomas arba simptomų rinkinys. Pavyzdžiui, vėžio augliai yra simptomai, todėl bandymas su jais kovoti baigėsi šiandien turima epidemija. Tai, ką dauguma žmonių laiko ligos priežastimis, yra simptomai. Į šią kategoriją įeina bakterijos, mielės ir jų padariniai. Kai su liga yra susiję mikrobai, jie sukelia arba įtakoja kūną parodant antrinius požymius. Tradicinėje medicinoje šitie antriniai požymiai yra laikomi liga.

Tačiau atsakymas glūdi jūsų vidinės aplinkos būklėje. Ar ji subalansuota? Ar ji palaikys nepageidaujamų svečių pasirodymą? Kai tik prasideda disbalansas, jis tampa užburtu ratu. Esant pH disbalansui, kūno audiniai yra rūgštinėje pusėje. Rūgštinė būklė atsiranda dėl daugumos dalykų, iš kurių pagrindiniai yra maisto rūšis ir prastas virškinimas. Esant prastam virškinimui maistas arba rūgsta, arba pūva.

Pradinėse stadijose išoriniai disbalanso simptomai gali būti nerimti ir dažnai yra gydomi (veikiami) vaistais. Prie simptomų priskiriami tokie dalykai kaip: odos išbėrimai, galvos skausmai, alergijos, peršalimai ir gripas, bei sinusų problemos. Kai disbalansas didėja, kyla rimtesnių problemų. Susilpnėjusios liaukos, organai ir sistemos pradeda pasireikšti – skydliaukė, antinksčiai, kepenys ir kt.

Deja, simptomų gydymas sukelia vėliau rimtesnius simptomus. Bet dauguma žmonių, kurie ateina ieškodami greito medicininio gydymo, šito nepagalvoja ir nesupranta. Net dauguma gydytojų šito nežino arba nesako. Medicininis/karinis požiūris yra dirbtinis gydymas vietoje natūralaus, kai duodami nuodai vietoj maisto, žmonės yra maitinami nuodais (vaistais) stengiantis pataisyti (kovoti su) reakcijas į išbadėjimą. Supratimo trūkumas sukuria baimę, bet kai mes suprantame, kad tiek sveikata, tiek liga yra sukuriama mūsų pačių per mūsų gyvenimo ir valgymo įpročius, tada daugiau nebelieka „mikrobų“ baimės.

Kiekvieno mūsų imuninė sistema yra neišvengiamai susijusi su Žemės planeta, iš kurios mes esame sukurti. Visa Žemės planeta, jos geosfera turi savo veikiančią imuninę sistemą, save apsaugančią, atstatančią, gydančią sistemą. Kai mes nesame susiję su šia sistema, neišvengiamas to rezultatas yra mūsų pačių išsigimimas. Nėra nieko, ko mes nebūtume gavę, kas nebūtų susiję su Žeme, net jei tai atėjo iš interneto! Net Britų Medicinos žurnalas 1950 metų lapkričio mėnesį pripažino: „Norint turėti geriausiai paruoštą, užkrėstą dideliu skaičiumi bakterijų skiepą, jos yra neišvengiamos skiepo paruošimo metu ir jų gali būti net iki 500 MILIJONŲ organizmų viename mililitre…“ Jei tai tiesa, jei bakterijos sukelia ligas, tai visi, gavę savo pirmąjį skiepą būtų negyvi per 2-4 pirmąsias valandas po skiepo suleidimo.

Istorija

Per savo paskutiniuosius gyvenimo metus mikrobų teorijos pradininkas Rudolf Virchow pasakė, „Jei aš dar kartą galėčiau nugyventi savo gyvenimą, aš jį pašvęsčiau įrodymui, kad mikrobai ieško savo natūralios gyvenimui aplinkos – ligotų audinių – o ne sukelia ligas.“ Pasteras (1822-1895) ir Paul Ehrlich (1854-1915) kartu pateikė civilizuotam pasauliui mikrobiologijos ir imunologijos ligų teorijos doktrinas dar prieš tai, kai buvo atrasti vitaminai, mineralai ir kitos maistingos medžiagos. Dėl jų pastangų ir abejotinų atradimų, skiepai tapo populiarūs ir buvo priimti vadovaujančių medicinos mokslininkų – tų, kurie norėjo skambių ir paprastų paaiškinimų nesuprastiems dalykams. Vienas iš pasaulio įžymiausių bakteriologų, medicinos daktaras Antuanas Bešampas (Antoine Béchamp), Pastero priešingybė, darė didelius mokslinius atradimus ir didžiausi to meto protai priėmė jo teorijas bei atradimus kaip neabejotinai įrodytus faktus. Bešampas pasiekė tiek daug laimėjimų, kad po jo mirties moksliniam leidiniui prireikė aštuonių lapų, kad visus juos išvardintų. Be šių dalykų jis taip pat išgelbėjo prancūzų šilko pramonę nuo šilkverpių vikšrų niokojimo, kai šiai situacijai išspręsti buvo paskirtas Pasteras. Jis aiškiai apibūdino fermentacijos procesą, kas tai yra iš tikrųjų: tai yra mikroskopinių gyvių virškinimo procesas. Jis buvo pirmasis, kuris tvirtino, kad kraujas yra ne skystis, o tekantis audinys. Jis išvystė pigų anilino gamybos procesą, kuris tapo dažų pramonės pagrindu.

Mikrobų teorija yra labai pavojinga, nes ji atrodo kaip akivaizdi tiesa. Bet tai tiesa tik iš dalies. Bešampas pasakė: „Nėra ne vienos klaidingos teorijos, kuri neturėtų dalelės tiesos. Kaip ir su mikrobų doktrinom.“ Bešampas atrado Mikrozimus (dabar žinomus kaip mikro-organizmus) arba mažas rūgimo daleles – pagrindinę ląstelės gyvybės struktūrą; ir kad mikrobai neginčijamai yra to pasekmė, bet ne ligos priežastis.

Savo eksperimentais jis įrodė, kad gyvybines ląstelių ir mikrobų savybes įtakoja aplinka, kurioje mikrozimai maitinasi, auga ir dauginasi žmogaus kūne. Tiek normali ląstelė, tiek mikrobas atlieka naudingą darbą. Ląstelės sudaro žmogaus kūno audinius ir organus. Mikrobai valo žmogaus sistemą ir pašalina iš jos susikaupusias patogenines bei gleivių medžiagas. Per valandą mes pastoviai įkvepiam apie 14,000 mikrobų ir bakterijų. Jei mikrobai yra tokie žalingi, kodėl mes visi dar neišmirėme?

Pradinėse uždegimo stadijose (formuojantis pūliniui) dalyvauja streptokoko bakterijos, bet kai kraujo kūneliai ir audiniai labiau suyra, streptokokai virsta stafilokokais – pakeisdami savo formas, būdingas naujai negyvų audinių aplinkai. Bakterijos neveikia gyvų ląstelių, tik negyvąsias. Jos nėra ligos priežastis, o tik ligos pasekmė. Todėl daugumoje plaučių uždegimo atvejų, pneumokokai pasirodo tik po 36 ar 72 valandų pasireiškus ligai. Bešampo biologinis darbas galėjo iš pagrindų pakeisti mediciną su išmintingu požiūriu į gyvybės esmę. Tačiau politiniame pasaulyje jis atsidūrė vienas prieš gudrų politiką, turintį turtingus ryšius – Luji Pasterą. Antuanas Bešampas buvo mokslininkas, o vaistininkas Pasteras buvo chemikas be gamtos mokslų išsilavinimo ir plagiatorius, nukopijavęs, iškraipęs ir pateikęs Prancūzijos Mokslų Akademijai Bešampo tyrimą kaip savo!

Ir pateikęs visuomenei šiuos ankstyvus tyrimo rezultatus, Pasteras gavo atsidavusius sekėjus – žmones, kurie jį pripažino kaip mokslo genijų. Pasteras buvo pagrinde atsakingas už dalyvaujančių gyvūnų eksperimentus medicinos tyrimams. Pasteras naudojo preparatus, pagamintus iš prieš tai sirgusio gyvūno ligotų audinių, taip susargdindamas tuos gyvūnus, kuriems suleisdavo preparatą. Tai sudarė įspūdį, kad mikrobai sukelia ligą, tačiau iš tikrųjų šie preparatai buvo be galo nuodingi. Tai nėra mokslinė procedūra ir paprasčiausiai tik patvirtina faktą, kad jūs galite ką nors susargdinti užnuodydami jo ar jos kraują. Pagal savo mikrozimų teoriją, Bešampas kategoriškai įspėjo dėl tokio tiesioginio ir dirbtinio įsibrovimo į kraują.

Vokiečių bakteriologas Robert Koch išaiškino taisykles, pagal kurias mikroorganizmai galėtų būti laikomi kaip ligos priežastis arba įvardinti kaip nepatogeniniai (gerieji) mikrobai. Jis pateikė savo įžymųjį Koch Postulatą, kuris turėjo padėti juos atskirti. Vienintelė problema buvo ta, kad praktikoje nei vienas mikroorganizmas neatitiko sąlygų, būtinų patvirtinimui, kad jie yra bet kurios duotos ligos priežastis. Deja, kai šios ligų priežasties sąlygos netiko priskiriant bakterijas kaip pagrindinę priežastį, buvo palikta didelė spraga labiausiai medicinos mokslų branginamos fantazijos filosofijoje – mikrobų, kaip ligų priežasties, TEORIJA.

Kai mikrobų, kaip ligų priežasties, teorijos nesuderinamumas grasinosi sugriauti bakterijų/ligos prielaidą, Eli Metchnikoff (1845-1916) palaikė abejotiną mikrobų teoriją, pateikdama naujas sąvokas apie leukocitų fagocitozę (kaip cirkuliuojančiame kraujyje ir audiniuose tam tikri baltieji kraujo kūneliai praryja svetimkūnius), pradėdama nepalenkiamą imunologijos TEORIJĄ. Naujai pateiktos Metchnikoff sąvokos pašalino akivaizdžius mikrobų teorijos trūkumus: kodėl kiekvienas, susidūręs su tuo pačiu mikrobu, nesuserga. Teorinė Ehrlich, Pastero ir Metchnikoff imunologija dabar galėjo atsakyti į šiuos klausimus.

Jei žmogaus imuninės ląstelės yra gudrios ir gali atpažinti priešą – puolančią bakteriją – tuomet fagocitozė iškart praryja ir sunaikina įsibrovėlį. Jei leukocitas yra neveiksnus (dėl bet kokios keistos priežasties), tada įsibrovėlis perima kontrolę ir bando sunaikinti auką. Atsakymas į tai yra išmokyti leukocitus, kad jie galėtų atpažinti ir sunaikinti puolančius mikroorganizmus. Tokia platoniška aplinka iškėlė teoriją apie ligų likučių suleidimą (dalelę pūlinių į sveiką žmogų), kuri sukeltų imuninę reakciją (antigenų/antikūnių teorija). Tokiu būdu aktyvuojant leukocitus, kad jie atpažintų įsibrovėlį ir jį sunaikintų. Mūsų kūnuose, tiek viduje, tiek išorėje, gyvena begalė mikroorganizmų. Tai, kas mumyse gyvena, mums nekenkia ir yra mums būtini. Mes turime simbiotinius, abipusiai naudingus, reikalingus santykius su mūsų asmenine bakterijų populiacija.

Antonijus Levenhukas (Antonie Leeuwenhoek) su 17-to amžiaus mikroskopu ant žmogaus kūno atrado gyvybę ir nešališkai mąstė apie gyvas būtybes, gyvenančias ant jo paties, kaip nesukeliančias ligų. Išsivystė visuomenės požiūris apie bakterijas pagal purvą, nešvarumus arba švarą. Net Froido sekėjų pažiūros įpainiojo bakterijas su lytiniu elgesiu. Vėliau savo karjeroje, Pasteras pareiškė, kad mikrobai ir bakterijos nėra tikra ir pirminė ligos priežastis. Jis atsisakė savo ankstesnių Mikrobų teorijos teiginių ir tapo įsitikinęs, kad liga pasirodo pirma, o paskui -mikrobai. Jis pareiškė, „Patogenų buvimas kūne nebūtinai reiškia infekcinę ligą.“ Pasteras žinojo, kad fermentacija (kurią jis plačiai tyrinėjo rengdamas savo mikrobų teoriją) vyksta tik sužeistame, sumuštame ar negyvame audinyje ir kad bakterijos yra natūralus fermentacijos rezultatas, o ne priežastis. Vėliau jis suprato, kad mikrobai ir bakterijos keičia savo formą priklausomai nuo jas supančios aplinkos. Tačiau sudėti kertiniai akmenys šių dienų medicinoje jau buvo įsitvirtinę ir Pasteras nebegalėjo pakeisti situacijos.

Dauguma bakteriologijos vadovėlių atskleidžia, kokios bakterijos nuolat yra NORMALIOJE gerklėje:

1. Alfa-hemolitinis streptokokas 2. Neiserija (gonorėja ir meningitas)

3. Koagulazei-neigiamas stafilokokas 4. Auksinis stafilokokas

5. Grupės A streptokokas 6. Hemofilus hemolitikas

7. Mielės, difteroidai ir anaerobai 8. Pneumokokai ir gram-neigiamos bakterijos

9. Gama Streptokokas

Dauguma užkrečiamų, patogeninių bakterijų kaip mielės, pelėsis ir grybelis klesti esant nesubalansuotam pH. Visos žemiau išvardintos bakterijos, gerai žinomi šiuolaikinio mokslo priešai kovoje prieš bakterijas, optimaliausiai auga neubalansuotos pH aplinkoje:

stafilokokas (stafilokokinė infekcija), meningokokas (meningitas),

streptokokas (streptokokinė angina), difterijos lazdelė (difterija),

pneumokokas (plaučių uždegimas), stabligės lazdelė (stabligė),

h. influenza (gripas) ir kitos

Mikrobų teorija, virusų teorija, genetinė teorija ir autoimuninė teorija—šiuolaikinės ligų priežasčių teorijos—visos yra pagrįstos ir remiasi IMUNOLOGIJA. Imunologija yra pagrįsta ir turi būti palaikoma Darvino evoliucijos principais. Pašalinus evoliucijos pagrindą visos dominuojančios teorijos sugriūtų; plačiai skelbiamas, bet neegzistuojantis šiuolaikinės medicinos progresas būtų atskleistas kaip apgaulė! Nepaisant to, iki šiol tikima mikrobų teorija kaip pagrindine ligų priežastimi, nes ją palaiko pasaulinės infrastruktūros su komerciniais tikslais ir remiantis šia teorija sukuria daugiamilijardinės dolerių vertės pramonės šakas.

Virusas

Mikrobų teorija nesugeba atitikti KOCH POSTULATŲ… Virusų teorija negali atsilaikyti prieš elementarų mokslinį patikrinimą, kad išliktų teorija ir tikrai negalėtų tapti ĮSTATYMU. Dorland iliustruotas medicinos žodynas pateikia apibūdinimą, kad VIRUSAS yra nepasireiškęs smulkus, užkrečiamas sukėlėjas (matomas atskirai šviesos mikroskopu). Jis yra be savarankiškos medžiagų apykaitos ir gali daugintis tik gyvoje šeimininko ląstelėje. Virionas yra apibrėžiamas kaip subrendusi viruso dalelė, randama už šeimininko ląstelių ribų ir galinti išgyventi būdama permatomos formos bei užkrėsti gyvas ląsteles.

Kitais žodžiais tariant, pats protingiausias virusas (neturintis smegenų ar nervinės sistemos) pergudrauja ląstelės membraną (citoplazmos saugotoją), patenka į ląstelės vidų, prasmunka pro lizosomas, kurios paprastai praryja ir suvirškina ląstelės viduje sunykusias ar svetimkūnes medžiagas, įtikina ribosomas ir polisomas, kad virusas yra draugiška amino rūgštis, patenka į amino rūgšties likučių polipeptidų grandinę, perima ribosomų kontrolę (valdymo perversmas), pasidaugina daug kartų ir tada išleidžia virioną (permatomą), kad jis užpultų gretimą ląstelę!

Bakterijų medžiotojas, rusas Dimitri Iwanowski, kuris paėmė susirgusio tabako augalo skystį, pirmą kartą užfiksavo virusą 1892 metais. Jis praleido šį skystį per tokį smulkų filtrą, kuris galėjo išfiltruoti bakterijas; tačiau Iwanowski nuostabai gautas be bakterijų filtruotas skystis lengvai susargdino sveikus augalus. 1898 metais Olandų botanikas Martinus Willem Beijerinck, pakartojęs eksperimentą, taip pat pripažino, kad buvo kažkokia nematoma priežastis ir pavadino šį užkratą „tabako mozaikos virusu.“ Tais pačiais metais, kai Beijerinck pateikė ataskaitą, du vokiečių mokslininkai išgrynino skystį, kuriame buvo filtruojami virusai, sukėlę galvijų kojų ir burnos ligą (vienu metu virusai buvo vadinami filtruojamais virusais, bet paskui pavadinimas buvo taikomas tik išfiltruotiems virusams). 1901 metais Walter Reed atrado filtratą, atsakingą už geltonąją karštinę ir iškart po to buvo atrasta dešimtys kitų, „ligas sukeliančių“ virusų.

1935 metais kitas amerikietis Wendell M. Stanley pradėjo viską iš pradžių ir iš filtruoto skysčio sukūrė grynus tabako mozaikos viruso kristalus. Jis teigė, kad šie kristalai gali lengvai susargdinti augalus ir padarė išvadą, kad virusas nėra gyvas organizmas, nes jis gali būti kristalizuotas kaip druska, bet išlieka užkrečiamas. Vėliau visame pasaulyje bakteriologai pradėjo filtruoti virusus ir taip prasidėjo nauja biologijos sritis – virusologija (virologija). Istoriškai medicinos mokslas svarstė klausimą ar virusas yra gyvas. Iš pradžių jis buvo įvardintas kaip negyvas, bet paskui buvo sakoma, kad tai yra arba ypatingai sudėtinga molekulė, arba ypatingai paprastas mikroorganizmas ir yra dažniausiai nurodomas kaip parazitas, turintis gyvenimo ciklą.

Dažniausiai sudaryti iš DNR arba RNR pagrindo, padengto baltymu ir neturintys dauginimosi galimybių, virusai yra priklausomi nuo šeimininko (užkrėstojo), kad galėtų daugintis. Jiems reikia pasinaudoti gyvų ląstelių kurias užkrečia, nukleino rūgštimi, kad galėtų pagaminti savo baltymus, iš kurių tada yra sudaromi nauji virusai taip, kaip mašinos surenkamos gamykloje. Teoriškai tai yra vienintelis būdas jiems išgyventi ir užkrėsti naujas ląsteles ar šeimininkus.

Su virologijos atsiradimu pasirodė monomorfizmo doktrina – kad visi mikroorganizmai yra nustatytos, nekintančios rūšys; kad kiekvienas patologinis tipas sukelia tik po vieną, tam tikrą ligą; kad mikroformos niekada neatsiranda organizmo viduje, t.y. šeimininko viduje; ir kad sveikos būklės kraujas ir audiniai yra sterilūs. Teoriškai, esant idealiai sveikatos būklei, kraujas galėtų būti sterilus, nors jis turi įgimtą savybę išvystyti tokias patologines mikroformas, apie kurias buvo kalbėta anksčiau. Tačiau ilgas ir pakartotinas gyvo kraujo stebėjimas kontrastiniu, tamsaus lauko mikroskopu parodo, kad be simptomų ar tradicinės medicinos terminais apibūdinamo normalaus ar sveiko šeimininko kraujyje gali būti įvairios mikroformos.

Monomorfizmas buvo pagrindas 20-to amžiaus medicinos tyrimų ir gydymo vystymuisi. Vyraujančios tendencijos atsisakymas ne tik nepriimti, bet ir gerai išanalizuoti įrodytus pleomorfizmo faktus – kad virusai ir bakterijos, mielės, grybeliai ir pelėsis yra mikrozimų evoliucija; kad mikroformos gyvame organizme gali greitai keisti savo formą (išsivystyti ar sugrįžti atgal į ankstesnę formą), iš vienos tapti kitomis, priklausomai nuo biologinės terpės sąlygų (aplinka); kad kraujas ir audiniai nėra būtinai sterilūs; ir kad nėra tam tikrų ligų, o tik tam tikros ligos sąlygos – buvo debatų pagrindas. Tai vyko todėl, kad tie, kurie vilkėjo mokslinio autoriteto „mantijas“, negalėjo atsisakyti savo klaidingų pažiūrų, kurias įžeidė priešingi įrodymai. Šie rimti įrodymai prasidėjo devynioliktame amžiuje kartu su Antuanu Bešampu.

Pirmame 20-to amžiaus trečdalyje vyko karšti ginčai dėl filtruojamų ir nefiltruojamų bakterijų. Tai buvo pagrindinė mikromorfologijos kova. Tradicinis požiūris dominavo: bakterinės formos buvo nepakankamai mažos arba neturėjo ankstesnės, mažesnės stadijos, kad galėtų praeiti pro filtrą. Pro bakterijas išvalančius filtrus praeidavo kai kas kita, t.y. virusai. Tipiniame medicinos vadovėlyje senai buvo apibrėžtas šis skirtumas tarp bakterijų ir virusų. Tačiau vėliau buvo nustatyti dauguma filtruojamų formų ląstelių tipų, kurie prieš tai buvo laikomi virusais, tokiais kaip mikoplazmos, riketsijos ir įvairios kitos grupės. Įsitvirtinus monomorfiniam požiūriui, gilesnis užkrečiamos „ligos“ supratimas buvo prarastas, taip užleisdamas kelią vėžiui, degeneraciniams simptomams ir AIDS.

Tipinė bakterija yra 1 mikrono dydžio. Dauguma filtruojamų formų, dabar vadinamų virusais yra nuo 0.3 iki 0.01 mikronų – dalinai koloidinėje grupėje. Dauguma didesnių virusų yra nuo trečdalio iki ketvirtadalio vidutinės bakterijos dydžio. Dydis yra kritinis, nes 0.3 mikronai yra šių dienų šviesos mikroskopų skiriamosios gebos riba. Todėl, kai buvo atrasti virusai, jiems pamatyti reikėjo elektroninio mikroskopo, o Royal Rife mikroskopo technologija ir karjera buvo sužlugdyta dėl asmeninių interesų. Elektroniniai mikroskopai ir cheminis procesas suardo visus mėginius, o Rife technologijos dėka gyvybė po mikroskopo lęšiais galėjo toliau tęstis ir vystytis.

Kai su naujom technologijom buvo galima pamatyti virusus, jų skirstymas buvo pagal tai, ką atskleidė technologija su monomorfizmu užvaldytais protais, kad baltymų struktūros buvo svetimos kūnui. Iš tikrųjų apie virusus yra žinoma tai, kad jie, pagal knygą Biochemija, Lubert Stryer, Antras leidimas, 1981 metai…“yra vieni iš efektyviausių, savarankiškai besidauginančių ląstelės viduje parazitų.“ Tačiau kitame sakinyje teigiama: „Virusai negali sukurti medžiagų apykaitos energijos arba susintetinti baltymų.“—Tai yra paradoksas! Galbūt greitai vieną dieną, patobulinus elektroninį mikroskopą mes atrasime, jog tai, ką mes dabar vadiname ir klasifikuojame kaip virusus, pasirodys, kad tai yra ląstelės viduje esančių baltymų katabolizmo kristalizacijos – reiškiančios destruktyvų procesą, kuriuo sudėtingi junginiai yra paverčiami į paprastus junginius.

parengė: Artūras Bartašius antra dalis bus čia

Turite naujienų, nutikimų, mistinių istorijų, sveikatos patarimų, receptų, pasveikimo istorijų? Pasidalinkite su skaitytojais... Rašykite blog‛e! Kaip galite tai padaryti.

reklama
ŽYMĖS: bakteriju populiacija, monoformizmo doktrina, mikrozimu evoliucija, mikroformos, bakterijos, luji pasteras, mikrozimai, monoformizmas, antuanas besampas

Jei radote tekste klaidų, išskirkite ją ir paspauskite Ctrl + Enter Sistema Orphus

Griežtai draudžiama PARANORMAL paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu, be (gyvos) nuorodos su logotipu į PARANORMAL.LT šaltinį.

Facebook komentarai

reklama

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar

//Nemokami skelbimai » Paranormal skelbimai...

Konditeriniai gaminiai
Used Cooking Vegetable Oil...

Mes esame augalinio aliejaus gamintojai ir gaminame įvairių rūšių rafinuotą augalinį aliejų ...

Konditeriniai gaminiai
Rafinuotas cukrinių runkelių cukrus ICUMSA 45...

Mes runkelių cukraus gamintojai, tai yra kristalai ir kubiniai. Mes turime rafinuotą baltąjį...



//Medicina, Ligos, Mutacijos, Liaudies medicina » Liaudies medicinos naujienos


Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Paruoškite imbierą nuo vėžio, artrito, cholesterolio...

Jis naudojamas plačiai, ypač veiksmingas peršalimo, gripo, kosulio, artrito ir skrandžio ligų atveju. Be to, imbieras gali pa...

Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Atnaujinkite savo inkstus tik su vienu ingredientu!...

Maistas mūsų organizme ištirpsta fermentų pagalba ir hormonų endokrininės sistemos. Natrio bikarbonatas gaminamas inkstuose i...

Ligos, mutacijos
Vatikanas pradės gydymą homoseksualams kunigams...

Trento mieste esančiame Venturini vienuolyne esą atsiduria vaikus tvirkinę, nuo narkotikų ar alkoholio priklausomi kunigai ir vy...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicina
Kaip atsikratyti akmenų nuo dantų be odontologo...

Pastaruoju metu, daugelis žmonių užduodą klausymą, kaip atsikratyti akmenų nuo dantų namų sąlygomis? Ypač jis svarbus tiems ž...


Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Šlapimą varantis nuoviras (beržo, dirvinio)...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Šlapimą varantis nuoviras (rugiagėlių, beržo, petražolių)...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Šlapimą varantis nuoviras (kadagio, rugiagėlių, šventagaršvė...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Šlapimą varantis nuoviras (kadagio, dirvinio)...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Nuoviras skrandžio darbui palengvinti (gyvatžolės, kraujalan...
Sveikatos patarimai / Liaudies medicinos receptai
Nuoviras skrandžio darbui palengvinti (sidabražolės, gyvatžo...
00:45:08

Tarptautinis simpo... 1

00:56:07

Tiesa apie vėžį. F... 1

01:51:46

Tiesa apie vėžį. F... 0