Mįslinga NSO katastrofa neduoda ramybės ufologams

1986 m. sausio 29 d, apie 20 valandą daugiau nei 20 atsitiktinių liudininkų matė rutulio formos objektą, kuris skrido lygiagrečiai žemės paviršiui. NSO švietė raudona spalva ir skrido 15 m/s greičiu. Tačiau po kelių sekundžių įvyko katastrofa. Objektas maždaug 60-70 laipsnių kampu krito ant Kalkinio kalno, esančio miesto ribose ir žinomo kaip "aukštuma 611".

Kaip papasakojo liudininkai, aparatas, prieš rėždamasis į kalną, keletą kartų pakilo ir nusileido. Po to NSO be jokio garso rėžėsi į kalną ir maždaug per valandą sudegė. Praėjus penkioms dienoms, vasario 3 d., į Dalnegorską atvyko Mokslų akademijos Anomalių oro reiškinių tyrimo komiteto Tolimųjų Rytų grupės organizuota ekspedicija, kuriai vadovavo mokslų daktaras ir žinomas Primorės ufologas Valerijus Dvužilnas.

Ekspedicijos nariai, ištyrę katastrofos rajoną, aptiko 2 x 2 m dydžio aikštelę, kurioje buvo matyti aukštos temperatūros poveikio pėdsakai. Uolienų gabalai buvo padengti pablukusia juoda plėvele, o pati aikštelė - juodais pelenais. Aptikti apdegusio medžio, pavirtusio į porėtą anglį, likučiai nebūdingi įprastiniam miško gaisrui. Ant grunto ir pelenuose buvo aptikti metalo lašai - juodos į stiklą panašios dalelės, sveriančios iki 30 mg, o taip pat purios žvynuotos dalelės, primenančios savotišką tinklelį. Keistas atsitikimas kėlė vis daugiau intrigos...

Katastrofos vietoje paimti mėginiai buvo tiriami Tomsko politechnikos institute ir Mokslų akademijos Žemės magnetizmo, jonosferos ir radijo bangų sklidimo instituto Leningrado skyriuje. Ištyrus rutuliukus, švino izotopų sudėtis parodė jo žemiškąją kilmę.

Šie „geležiniai“ rutuliukai buvo labai tvirti. Jų nebuvo įmanoma perpjauti plieniniais įrankiais, tik deimantas juos galėjo įveikti.

Specialistų manymu, ištirtas mėginys buvo alfa-geležies lašelis. Be to, lašelio sudėtyje buvo vos ne visa Mendelejevo lentelė: geležis, manganas, nikelis, molibdenas, silicio dioksidas, kobaltas, chromas. Lydant rutuliuką vakuume aukštesnėje nei 1300 °C temperatūroje rutuliukas išsilydė ir pasklido ant tantalo padėklo.

Susidariusioje plėvelėje mokslininkai netikėtai aptiko tiek „tinklelio“, tiek „stikliukų“ elementus. Pačiu paslaptingiausiu radiniu „aukštumoje 611“ buvo plonas tinkliukas, kurio pavyzdžiai sudaryti iš inertinio metalo, turinčio labai sudėtingą lydinį, siūlų. Chemikai tiesiog griebėsi už galvų: tinklelis buvo iš amorfinių anglies medžiagų su atskirais metalo atomais. J tinklelio sudėtį įėjo anglis, cinkas, sidabras, auksas, lantanas, prazeodimis, silicis, natris, kalis, kobaltas, nikelis, itris, alfa-titanas ir daugybė kitų medžiagų.

Įdomu tai, kad 2800 °C temperatūroje kai kurie elementai išnykdavo, o vietoje jų atsirasdavo kiti. Pavyzdžiui, kaitinant vakuume auksas, sidabras ir nikelis išnykdavo, tačiau nežinia iš kur atsirasdavo molibdenas ir berilio sulfidas. Beje, pastarasis po penkių mėnesių taip pat išnyko. Viename „tinklelio“ mėginių buvo aptikti labai plonų, 17 mikronų storio, kvarco siūlų galiukai, o šiuos siūlus sudarė dar plonesni pluoštai, susukti į pynes.

Neseniai buvo aptikta, kad į šiuos pluoštus įausti ypač ploni aukso siūlai. Specialistai pareiškė, kad tokia technologija nežinoma, netgi esant dabartiniam technikos išsivystymo lygiui. Chemijos mokslų daktaras V. Vysockis patvirtina: „Be abejo, tai yra labai aukšto lygio technologijos pavyzdys, o ne gamtinės ar žemiškos kilmės gaminys“. Visiškai nežinoma tyrinėtojams medžiaga buvo ir „stikliukai“ - pusiau permatomi gelsvos spalvos lašiukai.

Nuo NSO katastrofos praėjo daug metų. Tačiau ši vieta vis dar veikia žmones. Pastebėta, kad „aukštuma 611“ daro neigiamą poveikį kraujui - jame sumažėja leukocitų ir padidėja bakterijų. Be to, būnant ant Kalkinio kalno padidėja kraujospūdis, padažnėja pulsas, apima nepaaiškinama baimė. Avarijos vieta taip pat veikia fotomedžiagas - apšviečia juostelę ir fotopopierių. Gali būti, kad šių reiškinių priežastis yra ypač aukštos temperatūros (nuo 4000 iki 25000 °C) ir nežinomos kilmės radiacijos poveikis gruntui. Dalnegorsko NSO turi dar vieną mįslę. Ant kalno paimti silicio mėginiai yra įmagnetinti. Tačiau įmagnetinti silicį yra tas pats, kaip įmagnetinti plytą!

Praėjus beveik dviem metams po katastrofos, 1987-ųjų metų lapkričio mėnesį, Dalnegorsko rajone buvo stebimas neįprastai didelis neatpažintų skraidančių objektų aktyvumas. Vieną dieną Primorės krašto apygardose buvo užregistruoti net 33 objektai. Jie buvo įvairių formų - panašūs į cigarus, cilindro formos, rutuliai - ir judėjo, neskleisdami nė mažiausio garso. Šio fakto suklastoti neįmanoma, nes masinį NSO antplūdį matė daugiau nei 100 žmonių - darbininkai, inteligentijos atstovai, milicininkai, kariškiai.

Objektų skrydžių metu buvo pastebėti 2 minutes trukę stiprūs televizorių, telegrafo linijų ir kitos technikos veikimo sutrikimai. Taip pat gedo ir kompiuteriai, juose esančios programos ir informacija buvo taip sugadinta, kad nebuvo galima atkurti. Specialistų manymu, šių gedimų priežastimi buvo ypač stiprus elektromagnetinis laukas, atsiradęs NSO skrydžių rajone. 13 iš 33 NSO praskrido virš paties Dalnegorsko. Įdomu tai, kad objektus domino būtent katastrofos vieta -objektai pakibdavo virš aukštumos ir apšviesdavo ją galingais prožektoriais. O 1989-ųjų metų sausio mėnesį vietiniai ufologai ir atsitiktiniai liudininkai pastebėjo, kad maždaug 200 m nuo katastrofos vietos nusileido NSO.

Paslaptingų objektų veiksmai sukelia mintį, kad jie ieškojo sudužusio aparato ar atliko savą šio incidento tyrimą. Iki šiol ir skeptikai, ir tikintys NSO buvimu bando paaiškinti Dalnegorsko NSO fenomeną. Buvo išsakyta daugybė įvairiausių hipotezių - nuo visiškai pseudomokslinių iki moksliškai pagrįstų. Tačiau nė vienas žmogus taip ir nesugebėjo įrodyti, kad 1986 m. sausio 29 d. „aukštumoje 611“ sudužęs objektas buvo žemiškos kilmės. Labai abejotina ar federalinės saugumo tarnybos ar federalinio tyrimų biuro įsikišimas duotų konkretų atsakymą.