Nenugalimoji Armada. Sutriuškinimas, kurio nebuvo

1588-ųjų metų vasarą Ispanija pastatė didžiulį laivyną, jį pavadino Nenugalimąja Armada ir patraukė link Anglijos krantų. Anglai pasiuntė Ispanijos laivus į dugną, Ispanijos viešpatavimas jūrose baigėsi, o Didžioji Britanija pradėta vadinti "jūrų valdove".... Taip yra rašoma istorinėje literatūroje. Tačiau Nenugalimosios armados sutriuškinimas yra tik istorinis mitas.

XVI amžius: Anglija prieš Ispaniją

Tuo metu Ispanija, kurią valdė karalius Pilypas II, buvo didžiulė valstybė, kurios sudėtyje buvo Pietų Italija, Olandija, dalis Prancūzijos, Portugalija ir didelės teritorijos Afrikoje, Indijoje, Filipinuose, Pietų ir Centrinėje Amerikoje. Buvo teigiama, kad „Ispanijos karaliaus valdose niekada nenusileidžia saulė". Ispanijos gyventojų skaičius buvo daugiau nei 8 milijonai. Jos armija buvo laikoma pačia geriausia pasaulyje, o laivynas - nenugalimas. Iš Peru ir Meksikos plaukė laivai, pakrauti auksu, o iš Indijos - karavanai su prieskoniais. Ir štai Anglija nusprendė atsiriekti dalį šio „pyrago".

1498-ais metais Kolumbas Angliją vertino kaip jūrų valstybę ir pasiūlė karaliui Henrikui VII organizuoti ekspediciją į vakarus, siekiant atrasti kelią į Indiją. Karalius atsisakė, o netrukus jam teko pasigailėti savo sprendimo. Po Kolumbo anglai pasiuntė savo ekspediciją, kuri atrado Niūfaundlendą, tačiau brangūs kailiai ir mediena iš Siaurės Amerikos anglų labai nesudomino. Visi troško tik aukso.

Plėšimai - iždo papildymo priemonė

1558-ais metais Anglijos karaliene tapo Elžbieta I. Jai atiteko tuščias iždas ir skolos. Ir štai tuomet ji davė plačiai neskelbiamą leidimą plėšti ispanų laivus ir gyvenvietes Vest Indijoje. Visoje Anglijoje ėmė kurtis akcinės bendrovės. Pajininkai įrengdavo laivą, nusamdydavo gaują galvažudžių, ir laivas leisdavosi į kelionę. O Elžbieta I visą tą laiką buvo, išsireiškus dabartiniu terminu, „stogu" plėšikams. Į visus „mylimojo brolio Pilypo" laiškus ji atsakinėjo trumpai: „Kaltininkai bus surasti ir nubausti!". Tačiau nė vienas nebuvo surastas ar nubaustas.

1577-ais metais karalienė nusprendė Ispanijos apiplėšimą vykdyti valstybiniu lygiu, surengė ekspediciją ir ją išsiuntė „ieškoti naujų žemių". Ekspedicijai vadovavo Frensis Dreikas, pagarsėjęs tų laikų piratas. Dreikas apsilankė Ispanijai priklausančiuose uostuose Peru ir pargabeno 500 000 svarų grobį, kas pusantro karto viršijo šalies metines pajamas. Pilypas II pareikalavo išduoti piratą, tačiau Elžbieta I suteikė jam riterio vardą. Pilypo pajamos mažėjo, o Elžbietos augo. Vien tik 1582-ais metais Ispanija per šiuos plėšimus neteko 1 900 000 dukatų!

Be to, Elžbieta I palaikė Olandijos sukilimą prieš Ispanijos vadovavimą, 1585-ais metais pasiuntė karinį kontingentą, kurį sudarė 5000 pėstininkų ir 1000 kavaleristų. Britanijos kišimąsi į savo reikalus Pilypas II vertino kaip vasalų maištą: po ketverius metus trukusios santuokos su Anglijos karaliene Marija I (vyresniąja Elžbietos I seserimi) Pilypas II formaliai galėjo pretenduoti tapti Anglijos sosto paveldėtoju. Patarėjai ne kartą karaliui šnabždėjo į ausį, kad protestantiškoje Anglijoje engiami katalikai bus laimingi, matydami soste sėdint ištikimą katalikų bažnyčios tarną.

Armados priešakyje

Idėją organizuoti karinę ekspediciją ir užkariauti Angliją 1583-iais metais karaliui Pilypui II pasiūlė admirolas markizas Santa Kruzas. Monarchui ši idėja patiko ir jis paskyrė markizą vadovauti operacijos paruošimui.

Visą tą laiką anglai stengėsi visokeriopai trukdyti ekspedicijos paruošimui - periminėjo ir skandino laivus su kroviniais, organizavo sabotažo aktus.

1587-ais metais Dreikas užpuolė Kadžio uostą, kur apiplėšė ir sudegino maisto sandėlius statomam laivynui. Santa Kruzas dirbo penkerius metus, stengdamasis įvykdyti karaliaus valią. 1588-ųjų metų vasario mėnesį markizas mirė, armada liko be vado. Vietoje mirusio markizo karalius vadovauti armadai paskyrė hercogą Mediną Sidoniją, savo pusbrolį, su karo reikalais visiškai nesusijusį žmogų.

Hercogas maldavo karaliaus atšaukti paskyrimą, tačiau šis buvo neperkalbamas. Kariniam laivynui ėmė vadovauti žmogus, kuris su šiais reikalais visiškai nebuvo susipažinęs.

Priežastis karui

Oficialus pretekstas išsiųsti eskadrą buvo ispanų gauta žinia apie Anglijoje įvykdytą mirties bausmę Škotijos karalienei Marijai Stiuart. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Marija nebuvo nekalta auka. Ji ne kartą dalyvavo sąmoksluose, kurių tikslas buvo nuversti ar nužudyti karalienę Elžbietą I. 1587-ųjų metų sausio mėnesį buvo atskleistas eilinis sąmokslas. Įvyko Marijos Stiuart teismas, buvo paviešinti ją demaskuojantys laiškai, todėl Elžbieta „su ašaromis akyse" pasirašė po mirties nuosprendžiu.

Bausmė „tikrajai katalikei" sukėlė pasipiktinimo audrą Ispanijoje. Pilypas nusprendė, kad atėjo laikas imtis ryžtingų veiksmų. Skubiai prisiminė apie Anglijoje engiamus katalikus, kuriuos reikia gelbėti. 1588 m. gegužės 29 d. eskadros jūreiviai ir karininkai gavo nuodėmių atleidimą. Skambant bažnyčių varpams Nenugalimoji armada išplaukė iš Lisabonos.

Tai iš tiesų buvo armada - daugiau nei 130 laivų, iš kurių pusė buvo kariniai, 2430 pabūklų, apie 19 tūkstančių karių, beveik 1400 karininkų, jūreiviai, šventikai, medikai - iš viso 30,5 tūkstančio žmonių. Be to, ispanai tikėjosi susijungti su Flandrijoje kariavusia Parmos hercogo armija - dar 30 tūkstančių žmonių. Buvo suplanuota išsilaipinti Esekse ir iš ten patraukti į Londoną, remiantis vietinių katalikų palaikymu. Įsiveržimo grėsmė buvo labiau nei reali.

Anglijoje, sužinojus apie armados išplaukimą, buvo pradėti formuoti pasipriešinimo būriai ir statyti nauji laivai. Vasarą jau buvo sukurtas 100 laivų laivynas. Liepos 29 d. anglai nuo Kornvolo kranto pamatė armadą.

Jūrų mūšiai

Liepos 31 d. prie Plimuto ispanai patyrė pirmuosius nuostolius: „Rozarija" susidūrė su „Santa Katalina" ir liko be stiebo, o „San Salvadore" kilo gaisras. Medina Sidonija liepė palikti tapusius balastu laivus. Rugpjūčio 1 d. anglai šiuos laivus užgrobė ir atšventė pirmąją pergalę. Per kitas ketverias dienas vyko susirėmimai, kuriuose nė viena šalis neprarado nė vieno laivo. Rugpjūčio 8 d. du laivynai susitiko netoli Gravelino.

Pirmieji į mūšį metėsi anglai. Jie surikiavo laivus karine tvarka ir atidengė artilerijos ugnį. Ispanai į ugnį atsakė labai vangiai. Medina Sidonija turėjo tikslias karaliaus instrukcijas vengti kovos, nes žygio tikslas buvo desantas, o ne Anglijos laivyno sunaikinimas. Mūšis vyko daugiau nei devynias valandas. Anglai nuskandino du ispanų laivus, keturi pažeisti laivai užplaukė ant seklumos. Pastaruosius laivus komandos paliko, o vėliau juos užgrobė anglai ir olandai. Nors anglai ir išsaugojo visus savo laivus, bendrą nuomonę apie mūšį išsakė vienas karališkojo laivyno karininkas: „Tiek parako sunaudota, ir viskas tuščiai".

Po to kilo stiprus vėjas, kuris ėmė nešti armadą tolyn nuo kranto. Iš Parmos hercogo nebuvo jokių žinių, todėl Medina Sidonija priėmė sprendimą atsitraukti ir plaukti į šiaurę, aplenkiant Škotiją. Kai armada nuplaukė, į krantą išlipo Parmos hercogo kariuomenė. Ji pavėlavo vos keletą dienų.

Kelionė namo

Ispanijos laivyno grįžimas buvo siaubingas. Laivams reikėjo remonto, įguloms trūko vandens ir maisto, laivų kapitonai neturėjo šių vietų žemėlapių. Prie Airijos šiaurės vakarų krantų Ispanijos armada pateko į labai stiprų štormą, kuris truko dvejas savaites. Būtent čia ir buvo armada sutriuškinta. Į Ispaniją iš 130 laivų grįžo 60 ir apie 10 tūkstančių žmonių. Tai iš tiesų buvo sutriuškinimas, tačiau anglai prie to niekaip neprisidėjo.

1588-ais metais anglai garbingai prisipažino: „Viešpats išgelbėjo Angliją". Jie visiškai nesirengė sau priskirti svetimų laurų. Šiek tiek atsipūtę ir įvertinę dovaną, anglai ėmė skubiai ruošti atsakomąjį smūgį ir jau 1589-ais matais turėjo 150-ies laivų armadą. Anglijos armados baigtis buvo tokia pat, kaip ir ispanų, tik šį kartą viskas vyko be Viešpaties įsikišimo. Ispanai, išmokę neseniai patirtą pamoką, vietoje nemanevringų didelių laivų ėmė statyti nedidelius ir manevringus laivus, kuriuose įrengė toliašaudžius pabūklus. Atnaujintas ispanų laivynas atmušė anglų puolimą. O dar po dviejų metų anglai patyrė keletą rimtų pralaimėjimų prieš ispanus. Tik praėjus 150 metų nuo aprašomų įvykių Britanija tapo „jūrų valdove".

Ar reikalingi istoriniai mitai?

Kiekviena tauta turi savo istorinius mitus. Pavyzdžiui, prancūzai kiekvienais metais švenčia Bastilijos paėmimo dieną, nors jos šturmas yra tokia pat pasaka, kaip ir bolševikų Žiemos rūmų: šturmas 1917-ais metais. Anglai lygina mūšį prie EI Alameino Stalingrado mūšiui, nors savo masteliais jie labai smarkiai skiriasi. Pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymui tokie pavyzdžiai yra būtini. Jeigu jų nėra, yra išsigalvojami.

Ispanų desantas Anglijoje vis tik išsilaipino! 1595-ais metais 400 buvusių tragiško žygio dalyvių išsilaipino Kornvole. Vietiniai pasipriešinimo būriai išsibėgiojo. Svetimšalius pasitiko 12 karių ir jų vadas, jie stojo į mūšį ir visi žuvo. Ispanai mūšio lauke surengė katalikiškas mišias ir pažadėjo, kad kitą kartą šioje vietoje pastatys bažnyčią.