NSO: tikroji istorija

Mokslininkai įrodė, kad NSO, kurie taip dažnai, matomi danguje, iš tiesų yra žemiškos kilmės, juos pagamino visiškai ne ateiviai, o Žemės konstruktoriai ir inžinieriai. Kodėl tuomet, netgi atsižvelgiant į tai, kad šis kūrinys yra slaptas, jis taip ilgai laikomas paslaptyje? Juk tai tikra transporto technologijos revoliucija!

Gali būti, kad tai yra teisybė. Tačiau toks proveržis iš esmės gali pakeisti žmonijos civilizaciją ir gali paliesti daugybę įtakingų žmonių ar net ištisų valstybių. Priežastis yra ta, kad šiais skraidančiais aparatais labai nesunku kirsti valstybines sienas be jokio leidimo ar informavimo, o tai yra tiesiog visų teroristų ir prekiautojų narkotikais svajonė. Be to, šie skraidantys aparatai išstumtų antžeminį transportą, o tai baigtųsi automobilių pramonės ir naftos gavybos bankrotu.

Tačiau yra žinoma, kad viskas, kas slapta, anksčiau ar vėliau paaiškėja. Tačiau vienu metu yra ir paradoksalu, ir keista: rytų pasaulis gana nemažai žino apie vakarų NSO paslaptis, tačiau Rusija, kuri turi sukūrusi panašių aparatų analogus, ir toliau kalba apie ateivius iš kosmoso.

Gana neretai įvairių televizijų kanaluose rodomos laidos apie aviacijos vystymosi istoriją. Senoviniuose kadruose šalia prieštvaninių skraidančių aparatų kartais galima pamatyti gana keistus aparatus, kurie primena didžiulius skėčius su pilotu ir varikliu. Šis aparatas juda aukštyn-žemyn, netgi sekundei atsiplėšia nuo žemės paviršiaus. Šis aparatas, kuri išrado Čeinsas Voutas (Chauncey Milton „Chance“ Vought), pirmą kartą buvo išbandytas 1911-ais metais Amerikoje.

Kadrus su šiuo lėktuvu galima pamatyti kai kuriuose filmuose, pavyzdžiui, „Nuo didžio iki juokingo“, „Aeroplanas“, netgi sovietų sukurtame filme „Trestas, kuris žlugo“. Tiesa, pastarajame filme ištraukos iš kronikos apie aparato bandymą parodytos tam, kad parodytų amerikiečių potraukį įvairiausioms avantiūroms.

Mokslininkai įrodė, kad šis lėktuvas-skėtis yra skraidančių lėkščių protėvis. Žinoma, pirmasis egzempliorius atrodė gana juokingai, tačiau niekam į galvą neateis mintis, kad praktiškieji amerikiečiai galėtų išleistų krūvą pinigų vien tik tam, kad pastatytų aparatą vien tik pasilinksminimui. Lėktuvo-skėčio veikimo principas paremtas tuo, kad po vibruojančia plokštuma sutankinamas oras, panašiai taip, kaip yra šiuolaikiniuose lėktuvuose. Atliekant bandymus, žingsnis po žingsnio, buvo nustatyta, kad tuo atveju, jei plokštumos svyravimo amplitudė yra 1 mm, o dažnis - 1 MHz, tai aparatas gali skristi. Tačiau tuo metu dar nebuvo sukurtos tokios technologijos, kurios galėtų pilnai panaudoti vibracijos jėgą ir taip užtikrinti ultragarsinį dažnį.

Čeinso Vouto lėktuvų statybos bendrovė artimai bendradarbiavo su karinėmis ir jūrų žinybomis. Šio bendradarbiavimo rezultatas - sukurta skraidanti lėkštė „Skimmer“, kuri pripažinta lėktuvo su propeleriu eksperimentiniu prototipu, tačiau yra įtarimų, kad šis modelis buvo sukurtas tam, kad būtų išbandyta elektrokinetinio variklio keliamoji jėga.

XX amžiaus viduryje JAV atsirado pirmieji skraidančių lėkščių modeliai. Iš išorės šie aparatai primena laidinio telefono garsiakalbius: membrana, veikiama megahercinio dažnio elektromagnetinių impulsų, vibravo orą ir dėl paviršiaus aptakumo užtikrino jėgų skirtumą virš ir po aparatu.

Pirmosios skraidančios lėkštės turėjo netvirtas membranas, kurios neatlaikydavo vibracijos, todėl dažnai skraidantys aparatai patirdavo katastrofas. Viena tokia katastrofa įvyko 1947-ųjų metų liepos mėnesį prie Rosvelio. Fermerio Džesio Marselo, kuris anksčiau buvo JAV karinių oro pajėgų kapitonas, lauke buvo aptiktas tamprios folijos gabalas. Vyras apie radinį pranešė spaudai, dėl to kilo didelis triukšmas.

Be nepakankamai tvirtos membranos buvo dar ir kitų problemų. Pavyzdžiui, lėkštės galėjo nuslysti nuo palaikančio sūkurio stulpo, o skrydžio stabilizacija buvo atliekama arba vertikaliu vairu - trimeriu, arba panaudojant hiroskopinį sukamąjį efektą. Beje, FTB ataskaitose yra liudijimų apie skraidančias lėkštes su vertikaliu vairu.

Taip pat buvo atliekami bandymai, kurių metu skraidančios lėkštės būdavo sujungiamos tarpusavyje ir sudarydavo savotišką eskadrilę.

Skraidančios lėkštės su elektromagnetinio impulso membrana buvo pernelyg sunkios, todėl jos galėjo nuskristi nedidelius atstumus. Netrukus šiuos skraidančius aparatus pakeitė nauja skraidančių lėkščių kartą, kuriuose nebereikėjo elektromagnetinio lauko vibracijų membranai stumti. Naujųjų skraidančių aparatų korpusas buvo gaminamas iš pjezokeramikos - mechaninio plokštumos judėjimo nebebuvo, o vibracija buvo sukeliama pjezoelektriniu efektu. Šie skraidantys aparatai savo forma priminė jau ne skraidančias lėkštes ar diskus, o elipsoidus, rutulius ir kitokias tūrines figūras, kurias skrydžio metu apgaubdavo jonizuotų dujų aureolė.

XX amžiaus 7-8 dešimtmečiuose Sovietų Sąjunga sukūrė savo NSO. Po to, kai sovietų mokslininkas Šklovskis pareiškė, kad žmogus Visatoje nėra vienintelė protinga būtybė, šalyje prasidėjo tiesiog masinė psichozė. Atitinkamos institucijos ėmėsi griežtos spaudos cenzūros, kad daugiau panašūs pareiškimai nepatektų į laikraščių ar žurnalų puslapius. Tačiau populiariame tuo metu žurnale „Jaunimo technika“ („Technika molodiožy“) vis tik buvo išspausdintas straipsnis apie tai, kad civilinėje aviacijoje buvo panaudota įslaptinta technologija -elektroimpulsiniai prietaisai, neleidžiantis apledėti IL-86 lėktuvo sparnams.

Tačiau konkurentai nemiegojo - jie irgi sukūrė naujos kartos skraidančius aparatus. Šį kartą tai buvo tamsios spalvos aparatai, kuriuose švietė tik sūkurių aktyvatoriai: apačioje - skrydžiui, šonuose - judėjimui į šonus. Tokių skraidančių aparatų korpusas buvo monolitinis, jis nevibravo. O srovės impulsai, kurie megaherciniu dažniu veikė aktyvavimo zonoje, priversdavo šalia esantį oro sluoksnį išsiplėsti - taip buvo sukuriamas sūkurys.

Faktų, įrodančių NSO žemiškąją kilmę, yra nemažai. Vienas toks įvykis nutiko 1951 m. liepos mėnesio viduryje. Sovietų KOP kapitonas Piotras Vusovas naikintuvu La-11 patruliavo netoliese Murmansko. Pilotas pastebėjo ir atakavo disko formos skraidantį aparatą, kurio skersmuo buvo apie 20 m. Pilotas į objektą atidengė ugnį. Kai tik jis apsisuko ir vėl ėmė artėti prie objekto, radijo ryšiu gavo įsakymą nedelsiant nutraukti ugnį ir grįžti į bazę.

Bazėje kapitono jau laukė. Tai buvo NKVD atstovas pulke su dar vienu nežinomu vyru, apsirengusiu civiliais rūbais. Pilotui buvo įsakyta niekam nieko nepasakoti apie tai, kas įvyko ore. Tą pačią dieną Vusovas buvo perkeltas tarnauti į Ramiojo vandenyno laivyną, jam buvo be eilės paaukštintas laipsnis - kaip garantija, kad tylės.

Kai Antrasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą, sovietų žvalgyba pradėjo vokiečių slaptų disko formos skraidančių aparatų medžioklę. Paieškos grupė aptiko ne tik dokumentus, bet ir inžinierius, kurie dalyvavo, kuriant skraidančią lėkštę. Vienas svarbiausių kūrėjų buvo Irmanas Majeris. Visi šie žmonės buvo išgabenti į Sovietų Sąjungą, kur toliau vykdė savo darbus.

Remiantis iš vokiečių gauta technologija buvo sukurtas skraidantis aparatas, kuris buvo išbandomas nuošaliame aerodrome šiaurėje. Visi bandymai buvo atliekami ypatingo slaptumo sąlygomis. Disko formos skraidantis aparatas be jokių problemų galėjo skristi 100 km/h greičiu ir atlikti manevrus, kurių kiti skraidantys aparatai nesugebėjo atlikti. Diskas netgi galėjo suktis vietoje.

Eksperimentinis aparatas tapo pagrindu koviniam disko formos skraidančiam aparatui, kurio skersmuo buvo 25 m. Šiame aparate buvo sumontuota galingos patrankos. Pagrindinis šių skraidančių aparatų tikslas buvo perimti ir sunaikinti amerikiečių strateginius bombonešius B-29.

Darbai buvo vykdomi iki 1953-ųjų metų, kai mirė Stalinas. Jį pakeitęs N. Chruščiovas labiau pasitikėjo balistinėmis raketomis. Taip nemažai perspektyvių darbų aviacijos srityje SSRS buvo uždaryti.

O JAV tuo metu darbai vyko toliau. Visuomenei puikiai žinoma apie „Zoną 51“, kuri turi dar kitą pavadinimą -„Svajonių šalis“. Sprendžiant iš daugybės gandų, būtent šioje karinėje bazėje amerikiečiai išbando savo naujus skraidančius aparatus, sukurtus panaudojant ateivių technologijas.

Kaip teigia vienas buvęs JAV kariškis, kuris buvo tiesiogiai susijęs su slaptais darbais, trikampio formos NSO, kuriuos žmonės gana dažnai mato danguje, tai amerikiečių ir britų ypač slapti lėktuvai TR-3A ir SR-91 „Aurora“. Pirmą kartą jie pasirodė 1989-ais metais ir buvo išbandyti, vykdant operaciją „Audra dykumoje“. Kaip teigia liudininkai, aparato skrydžio metu nuo jo sklido vibruojantis sodrus garsas, charakteringas NSO.

Didelį susidomėjimą kelią pranešimai apie tai, kad amerikiečiai kuria naują skraidantį aparatą TR-3B „Astra“. Kaip teigia ekspertai, šiame aparate pirmą kartą panaudotas plazminis-branduolinis antigravitacinis variklis. Šie skraidantys aparatai ufologams žinomi kaip „Belgijos trikampis“. Pagrindinė šių aparatų užduotis - sukelti žmonėms baimę prieš ateivių iš kitų planetų įsiveržimą.

Nors yra daug įrodymų apie žemiškąją NSO kilmę, yra mokslininkų, kurie netiki šiais įrodymais. Jie kebą savas versijas apie tai, iš kur danguje atsiranda disko formos skraidantys aparatai.

Daugelis ir toliau tiki, kad skraidančios lėkštės yra ateivių kosminiai laivai. Be to, yra sukurta skraidančiųjų lėkščių kilmės psichosocialinė hipotezė, kuri NSO vertina kaip kokį mitą, žmogaus harmonijos ir vientisumo siekį.

Yra ir antropogeninės NSO kilmės hipotezė, pagal kurią skraidančios lėkštės yra sukurtos žmonių, tačiau jų egzistavimas visais būdais slepiamas.

Ir dar viena hipotezė teigia, kad NSO - tai mokslui nežinomi gyvi organizmai.

Religija neliko nuošalyje, sprendžiant klausimus apie NSO. Pravoslavų krikščionių versija apie disko formos skraidančių aparatų kilmę - tai velnio darbas. Musulmonai turi irgi savo teoriją apie skraidančių lėkščių kilmę. Reikia pažymėti, kad islamo šalyse nevykdomi specialūs tyrimai, susiję su NSO. Tačiau daugelis musulmonų yra įsitikinę tuo, kad NSO - tai žmogaus akiai nematomi džinai, t. y. būtybės, gyvenančios paraleliniame pasaulyje. Korane pasakojama, kad džinai buvo sukurti iš ugnies, o daugelis šios teorijos šalininkų tuo aiškina švytėjimą, kuris matomas prieš skraidančiai lėkštei pasirodant danguje.