Pasąmonės Galios | Psichologija:

Taip atsitinka, kai ateiname į santykius, atsinešdami ištisą glėbį įvairiausių lūkesčių. Visiškai nepagrįstų, tačiau tvirtų ir stabilių.

Vyriškų ir moteriškų smegenų ypatumai lėmė, kad, pavyzdžiui, kažką pamačiusios moterys praktiškai žaibiškai išanalizuoja situaciją ir verbalizuoja, t.y. žodžiais nusako pamatytą vaizdą.

Kada rūpinimasis savimi yra bendravimo šeimoje norma, o kada – egoizmas? Pamėginkime išsiaiškinti.

Ji atėjo pas mane su istorija apie santykius. Santykius, kuriuose apsigyveno abejingumas, vienatvę dviese, nenoras nieko keisti ir lygiagretūs gyvenimai. Santykius, kurie merdėjo. Ir mes ėmėme labai atsargiai visa tai tyrinėti bei nagrinėti.

Žinau, kartais nėra jokios prasmės suteikti žmogui antrą šansą, kad jis vėl suteiktų mums skausmą. Kai kurie paprasčiausiai neverti antro šanso, kadangi jūs jau niekada negalėsite žvelgti į juos taip, kaip anksčiau. Tačiau ką daryti su tais, kurie yra to verti?

Tokiais žmonėmis neįmanoma pasitikėti. Jie apgaudinėja ir įbeda peilį į nugarą pačiais svarbiausiais gyvenimo momentais. Išdavikai nevertina gerų santykių, prisirišimo. Jie nežino, kas yra gėda ir visada randa kuo pateisinti savo žemus, niekšiškus poelgius.

Moterys skirsto vyrus į stiprius ir silpnus. Kartą susimąsčiau, ką tai galėtų reikšti – silpnas ir stiprus? Kaip apibūdinti stiprų vyrą, kokie jo požymiai?

Kiškis vasaromis būna rudas, o žiemomis baltas – kailį keičia, kad apgautų vilką. Apgavystės nesvetimos visai gyvajai gamtai, tad nenuostabu, jog meluoja ir žmogus.

Paprastai rekomenduoju vyrams dėmesingiau įsiklausyti į tai, ką kalba jų moterys, nes moters emocijos, jos norai, jeigu tai normalūs santykiai, padės pagerinti situaciją, įkvėpti vyrą ir nukreipti tinkama linkme. Nekreipti dėmesio į moters žodžius – reiškia ignoruoti svarbų to įkvėpimo šaltinį.

Santykių psichologija – viena sudėtingiausių ir labiausiai supainiotų mano gyvenimo sfera. Juk santykiuose turi būti mažiausiai du žmonės. Ir jeigu galime būti visiškai tikri dėl savęs, tai kito žmogaus minčių ir troškimų mes nežinome ir žinoti negalime.

Žmonės įprato pernelyg romantizuoti meilę. Menas apdainuoja aukščiausius jausmus ir primygtinai tvirtina, tiesiog kalte kala į žmonių galvas, kad svarbiausia – paversti mylimą žmogų savo gyvenimo centru. Bėda ta, kad visi tie menininkai apdainuoja visai ne meilę, o priklausomybę, kurią mes taip dažnai painiojame su meile.