Paslaptingas «juodojo kambario» darbuotojas

Skotland Jardo archyvuose saugomas dokumentas, nepaaiškinamas įvykis, nutikęs XVII amžiuje, kai Anglijoje valdė Lordas protektorius, arba kitaip pasakius, diktatorius Oliveris Kromvelis (1599-1658). paslaptingas "juodojo kambario" darbuotojas darė kopijas prie užuolaidomis uždengtų langų ir kambaryje degant vieninteliai žvakei.

Kromvelio žvalgyba

Kromvelis, nužudęs Anglijos karalių Karolį I, turėjo daugybę priešų. Suokalbių prieš jį gijos driekėsi iki Paryžiaus, Madrido, Hagos, Briuselio, Kelno... Emigracijoje gyvenęs nužudyto karaliaus sūnus, pretendentas į sostą Karolis II, karaliumi tapęs tik 1660-ais metais, paskelbė, kad suteiks dvariškio titulą ir apdovanos 500 svarų sterlingų žmogų, kuris nužudys „intrigantą Oliverį Kromvelį“.

Pačioje Anglijoje energingai veikė „Užantspauduotas mazgas“ - pogrindinis rojalistų partijos vyriausias organas, kuris vieną po kito rengė pasikėsinimus prieš nekenčiamą diktatorių.

Esant tokiom sąlygoms, Kromvelis buvo priverstas skirti ypatingą dėmesį savo slaptosioms tarnyboms. Būdamas iš prigimties šykštus žmogus, žvalgybos reikmėms kiekvienais metais išleisdavo iki 70 tūkstančių svarų sterlingų - tais laikais tai buvo didžiulė suma. Sis dosnumas jam leido žinoti ne tik savo priešų, bet ir visų Europos monarchų paslaptis. Diktatoriaus agentai, tarp kurių buvo nemažai perverbuotų rojalistų, prasiskverbė netgi į artimiausią Karolio II aplinką.

1653-iais metais Kromvelio slaptajai tarnybai ėmė vadovauti valstybės sekretorius Džonas Terlas, pelnęs vieno iš sumaniausio šios žinybos vadovo reputaciją.

Terlas, kuris tuo pačiu metu vadovavo pašto tarnybai, organizavo garsųjį „juodąjį kambarį", kurio darbuotojai slapta skaitė korespondenciją.
Jeigu iš pradžių perimti laiškai buvo atidaromi paprastu plunksniniu peiliuku, o po to, kai būdavo padaroma kopija, užpilami vašku, tai po kiek laiko sekliai ėmė naudoti ypatingą metodą.

Vienas Terlo pavaduotojas, mokslininkas ir išradėjas Samuelis Morlendas, vėliau perėjęs į rojalistų pusę, sugalvojo taip vadinamas „žvalgybos mašinas". Pirmoji jų atsargiai atverdavo voką, išsaugodama netgi vaško antspaudą. Antroji mašina taip pat atsargiai užklijuodavo voką, kai laiškas būdavo perskaitytas. Trečioji mašina leido per keletą minučių pagaminti bet kokio, netgi sudėtingiausio rašto ar piešinio kopiją. Nežiūrint į tai, „juodojo kambario" darbuotojams teko didžiulis krūvis. Juk jiems reikėjo ne tik įsigilinti į kiekvieno laiško turinį, bet ir padaryti įtarimą keliančių tekstų kopijas. Ir tai reikėjo atlikti skubiai, nes korespondencijos užlaikymas galėjo sukelti adresatų įtarimą. Be to, daugelis laiškų, ypač jeigu juose buvo kalbama apie sąmokslą, buvo užšifruoti.

Tiesa, „juodajame kambaryje“ dirbo geometrijos profesorius iš Oksfordo Džonas Volis, kuris pasižymėjo sugebėjimu lengvai iššifruoti bet kokį kodą. Tik tam taip pat reikėjo laiko. Iš kitos pusės, Terlas bijojo žymiai padidinti „juodojo kambario“ darbuotojų skaičių, nes tai neišvengiamai būtų pasibaigę nutekėjusia informacija į rojalistų stovyklą, t.y. asmeniniams Kromvelio priešams. Kalbant kitais žodžiais, darbas su perimtais laiškais vyko visą parą, ir tas darbas vyko labai didelės skubos sąlygomis.

Tiksli kopija

Kartą pas Terlą užėjo žmogus, apsirengęs juodu apsiaustu. Atsisakęs pasakyti savo vardą, jis pareiškė:

- Sere, man žinoma, kuo jūs užsiimate. Už tinkamą užmokestį aš padėsiu jums išspręsti jūsų problemas. Palikite mane vieną su bet kokiu laišku, nors ir parašytu labai sunkiai įskaitomu raštu abejose lapo pusėse. Po kelių minučių jūs gausite tikslią iki pat mažiausio raidės užlenkimo šio laiško kopiją. Išbandykite mane nors ir dabar!

- Ką gi, pabandykime, - nepasitikėdamas pasakė Terlas. Po to jis nuvedė nepažįstamąjį į atskirą patalpą, kur įteikė jam nesvarbų dokumentą ir baltą popieriaus lapą.

Kai po minutės slaptosios žvalgybos vadovas vėl įėjo į kambarį, paruošta kopija gulėjo ant stalo. Ji visiškai sutapo su originalu. Kopijoje netgi buvo nedidelė žymė, kurią Terlas padarė ant dokumento kampo nematant nepažįstamajam. Keisčiausia buvo tai, kad lankytojas neturėjo su savimi nei rašalo, nei plunksnų, jau nekalbant apie kokį nors techninį įrenginį.

- Turiu jus perspėti, kad po kelių valandų ženklai ant kopijos išnyks, lapas vėl taps švariu, - pratarė keistasis vyriškis. - Tačiau per tą laiką jūsų darbuotojai galės ramiai pakartoti kopiją, išsaugodami visas rašysenos ypatybes. Taigi, aš pasiruošęs jums tarnauti.

Tik turiu vieną sąlygą: pažadėkite niekada neklausinėti manęs apie mano metodo paslaptį.

Džonas Terlas sutiko.

Nepažįstamasis „juodajame kambaryje" dirbo viso Oliverio Kromvelio ir jo sūnaus Ričardo diktatūros periodo metu. Paslaptingojo darbuotojo dėka Terlo žvalgybai pavyko atskleisti keletą sąmokslų prieš lordą protektorių, netgi keletą bandymų pasikėsinti į jį. Faktiškai šis nežinomas stebukladarys tapo pagrindine „juodojo kambario" žvalgybos mašina.

1660-ais metais Anglijoje buvo atkurta karaliaus valdžia. Į sostą atsisėdo
Karolis II Stiuartas. Vertindamas Terlo profesionalumą, karalius jam pasiūlė ir toliau dirbti žvalgybos vadovu. Tačiau šis pareiškė norą išeiti į atsargą.

Atsisveikindamas su žmogumi juodu apsiaustu, kuris visą tarnybos laiką taip ir nepasakė savo vardo, Terlas jam įteikė gana sunkų maišelį su auksinėmis monetomis ir uždavė vienintelį klausimą:

- Gal dabar, kai išsiskiriame visiems laikams, atskleisite man savo paslaptį?

- Jeigu ir pasakysiu savo paslaptį, jūs vis tiek nieko nesuprasite, - išsisukinėdamas atsakė vyras, nusilenkė ir dingo už durų.

Radinys palėpėje

Praėjus maždaug 40-iai metų kambaryje, kuriame kažkada buvo įrengtas Kromvelio slaptosios žvalgybos vadovo kabinetas, buvo nuspręsta atlikti remontą. Nuėmus lubas, palėpėje buvo aptikta slaptavietė, kurioje buvo saugomi Džono Terlo popieriai. Viename dokumente ir buvo užfiksuota nepažįstamojo juodu apsiaustu istorija. Beje, pats Terlo kokių nors savo komentarų apie šią istoriją nepaliko.

Praėjus kiek laiko didžioji dalis rastųjų dokumentų perkeliavo į Bodleaną -Oksfordo universiteto biblioteką. Vėliau dokumentas, apie kurį pasakojama, pateko į Skotland Jardą ir nugulė archyvo lentynoje.

Vienu metu britų ekspertai bandė atskleisti žmogaus juodu apsiaustu išradimo paslaptį. Buvo netgi iškelta versija, kad tai galėjo būti savotiškos rūšies

fotografija, kai nebuvo naudojamas fiksažas, todėl po kelių valandų atvaizdas ir išnykdavo. Fotografija XVII amžiuje? Tuo metu technika buvo toli nuo tokio išradimo. Si versija neatlaiko jokios kritikos.

Štai kas dar buvo rašoma sename dokumente: nepažįstamasis darė kopijas tamsiame kambaryje, kur ant langų buvo nuleistos užuolaidos ir degė viena žvakė. Kai kurie ekspertai padarė išvadą, kad šis žmogus, ko gero, atrado kažkokią medžiagą, kurią su savimi atsinešdavo tabokinėje arba medicininėje pūslėje, o po to šią medžiagą užbarstydavo ar užtepdavo ant lapo. Taip paruoštas lapas buvo prispaudžiamas prie laiško. Tose vietose, kur apdorotas lapas lietėsi su rašalu, pakisdavo spalva. Taip tekstas išryškėdavo, tiesa, tik kelioms valandoms.

Kokia tai buvo medžiaga? Kur dingo nepažįstamasis? Kodėl jis išnyko be pėdsakų, nors jo išradimas būtų leidęs jam tapti labai turtingu žmogumi? Vargu ar kada nors pavyks sužinoti atsakymus į šiuos klausimus.

Kalbant apie „žvalgybines mašinas", reikia pažymėti, kad jų likimas buvo apgailėtinas. Restauracijos metu, kai žvalgybinė veikla tapo žymiai silpnesnė, mašinos beveik nebuvo naudojamos, o vėliau jos sudegė per didelį gaisrą Londone. Vėliau jų išradėjas Morlendas, jau gavęs gana solidžią pensiją, vis tik pabandė parduoti jų veikimo paslaptis kuriam nors Europos monarchui. Tačiau pirkėjo taip ir neatsirado.

Pavyzdžiui, karalius Vilhelmas III atsakė, kad bus geriau, jeigu šios paslaptys liks niekam nežinomos, nes jos pernelyg pavojingos.