Mata Hari - Šnipinėjimo Karalienė

Holivudo pastangomis apie ją buvo sukurta legenda, kaip apie visų laikų pačią žymiausią šnipę. Kino žvaigždės Greta Garbo, Žana Moro ir Marlena Dietrich sukūrė romantišką ir klastingą paveikslą, paslaptingą paveikslą, paslaptingą mitą, kuris užtemdė tikrąją Matos Hari biografiją.

Vaikų darželio auklėtoja

Mata Hari, žymioji šokėja ir šnipė, gimė 1876-ais m. Olandijoje Leuvardeno miestelyje. Tikrasis jos vardas - Margareta Gertrūda Zelė (Margaretha Geertruida Zelle). Mergaitės tėvas prekiavo skrybėlėmis, uždirbtus pinigus sėkmingai investavo į naftą išgaunančių kompanijų akcijas. Po kiek laiko tėvas praturtėjo, tačiau vėliau bankrutavo. Kai Margaretai sukako 15 metų, mirė mama. Jaunai merginai teko pasitikėti tik savo jėgomis ir sugebėjimais, norint šio to pasiekti gyvenime. 1895-ais metais po vaikų darželio auklėtojų mokyklos baigimo ji gyveno Hagoje tolimo giminaičio šeimoje. Tuo metu netoliese atostogavo 40-metis Rytų Indijos kolonijinės armijos kapitonas Rudolfas Makleodas. Jis buvo nevedęs, o draugai juoko dėlei vietiniame laikraštyje išspausdino skelbimą, kad kapitonas ieško žmonos. Šį skelbimą pamatė ir Margareta Zelė. Mergina karininkui parašė laišką, o į voką dar įdėjo ir savo nuotrauką. Kapitoną nepaprastai sudomino aukšta, graži, paslaptingu žvilgsniu žvelgianti brunetė. Susidomėjimas buvo toks didžiulis, kad, praėjus 3 mėnesiams po pirmojo susitikimo, jie susituokė.

Rytų Indija

Jauna Makleodų šeima 1897-ų m. gegužės 1 d. laivu “Princesė Amalija” išplaukė į olandų koloniją - Rytų Indiją. Jaunoji madam Makleod visą kelionę buvo džiaugsmingai ir romantiškai nusiteikusi, nes jos galvoje sukosi mintys apie pasakišką gyvenimą egzotiškoje šalyje. Tačiau realybė tolimojoje kolonijoje pasirodė visiškai kitokia -šeimai teko gyventi Javos ir Sumatros kariniuose garnizonuose. Jau po metų sutuoktiniai suprato, kad visiškai netinka vienas kitam. Kapitonas tikėjosi, kad žmona bus pavyzdinga namų šeimininkė ir judviejų vaikų mama. Tačiau Margaretos požiūris į šeimyninį gyvenimą kardinaliai skyrėsi nuo vyro - ji troško linksmybių. Ją labai traukė Rytų kultūra, filosofija, muzika, o ypač - malajų šokiai. Ji visą laiką buvo gerbėjų apsuptyje, o tai labai siutino pavydų vyrą. Prieštaravimai tarp sutuoktinių vis stiprėjo, praėjus 3 metams Makleodas, kuris jau buvo užsitarnavęs majoro laipsnį, atsistatydino iš karinės tarnybos ir kartu su Margareta grįžo į Olandiją. Ten ir įvyko oficialios skyrybos.

Svajonių mietas Paryžius

Atsikračiusi santuokos pančių, Margareta paliko padorią bei nuobodžią Olandiją ir išvyko į savo svajonių miestą Paryžių. Prancūzijos sostinė tiesiog apstulbino. Linksmo ir nerūpestingo miesto teatruose, kabaretuose, baruose nenutilo muzika, naktiniame danguje be perstojo sproginėjo fejerverkai, o ištaigingų parduotuvių vitrinos tiesiog akino. Triukšmingomis gatvėmis važinėjo elegantiški vežimai ir ekipažai, kuriuose sėdėjo išvaizdūs vyrai, pasipuošę frakais, ir gražios elegantiškos moterys, apsigobusios kailiais ir pasipuošusios briliantais. Margaretai kilo didžiulis noras užkariauti šį miestą, pažinti sėkmės skonį ir pinigų galią, tapti visuotinio garbinimo objektu. Ji buvo nepaprastai žavinga. Margaretai buvo vieni juokai patraukti bet kokio vyriškio dėmesį, o vėliau jį išnaudoti savo tikslams. Palaipsniui plėtėsi pažinčių ratas, kol pagaliau ji pateko į aukštuomenės salonus, kur šoko indiškus šokius. Jos grožis, gracija, plastika ir jausmingumas tiesiog žavėjo publiką.

“Indijos princesė”

Margaretos pasisekimas buvo didžiulis. Be to, ji dar padidino savo populiarumą, paskelbdama, kad yra Malabaro pakrantės Indijoje radžos duktė ir buvo auklėjama induistų vienuolyne. Ten “indų princesė” daugybę metų mokėsi šokti dievo Šyvos vienuolyno ritualinius šokius. Vienos religinės šventės metu po šventyklos skliautais ji atliko gyvatės šokį. Tarp žiūrovų buvo anglų karininkas, kuris beprotiškai įsimylėjo egzotiškąją šokėją. Rizikuodamas gyvybe, įkalbėjo į jo jausmus atsiliepusią šokėją pabėgti iš šalies. Nepaisydama galimo žynių ir dievo Šyvos keršto, ji sutiko. Pabėgimas buvo sėkmingas. Įsimylėjėliai susituokė, tačiau laimė buvo trumpalaikė - karininkas mirė nuo tropinės karštinės. Po daugybės nuotykių ir kelionių indų princesė atsidūrė Paryžiuje. Ji pavadino save Mata Hari, kas pažodžiui išvertus iš malajų kalbos reiškia “Ryto akis”, o laisvai išvertus - “Aušros akis” arba “Saulės patekėjimas”.

Šlovės spinduliuose

1905-ų m. kovo mėnesį Mata Hari vieno renginio metu šoko Paryžiaus Rytų menų muziejaus salėje. Kitą rytą šokėja prasibudo jau būdama garsenybe: Paryžiaus laikraščiai vienas per kitą gyrė jos talentą ir žavesį. Jai atsidarė didžiulių salių durys. Pakerėjusi Paryžių, Mata Hari su didžiuliu pasisekimu šoko Vienos, Madrido ir Milano scenose. Kuriam laikui ji tapo viena iš labiausiai apmokamų šokėjų pasaulyje. Nepaprastai jos šlovei pavydėjo daugelis kitų žymių šokėjų, tarp kurių buvo ir garsioji Aisedora Dunkan. Matos Hari portretai buvo spausdinami ant atviručių, cigarečių pokelių, sausainių dėžučių. Jos draugystės ir palankumo siekė patys įtakingiausi valstybiniai veikėjai, milijonieriai, bankininkai, pasiuntiniai, generolai, baronai ir markizai... Visus juos traukė nepaprasta šokėjos išvaizda.

Agentė N-21

Kai kurie istorikai mano, kad Mata Hari buvo užverbuota vokiečių žvalgybos dar prieš Tąjį pasaulinį karą. Jau buvo suteiktas agentės N-21 kodinis šriftas. Nežiūrint į didžiulius uždarbius, šokėja juos leido neskaičiuodama, todėl jai dažnai trūkdavo pinigų. Šia jos silpnybe gudriai pasinaudojo vokiečiai, ruošdamiesi karui. Jie gerai mokėjo, o Mata Hari, turėdama plačių ryšių daugelio Europos šalių aukštuomenėje, buvo labai vertingas agentas. Yra manoma, kad būtent Mata Hari vokiečių žvalgybai pranešė labai svarbią informaciją apie tai, kad karo atveju prancūzų armija laikytųsi gynybinės taktikos. Tai padėjo Vokietijai ir nulėmė Prancūzijos likimą.

1914-ais metais prasidėjęs I-asis pasaulinis karas sugriovė akinančią Matos Hari karjerą. Publikos susidomėjimas “tolimosios Indijos princesės” egzotiškais šokiais nuslopo. Šokėjai teko keisti profesiją, bet ne polinkius. Polinkis į avantiūrizmą ir riziką, paslaptis, savo vertės ir išskirtinumo pojūtis - visa tai buvo priežastys, nulėmusios tai, kad ji tapo slaptąja žvalgybos agente.

Iš pažiūros niekas nepasikeitė - kelionės po Europą, susitikimai su senais draugais ir gerbėjais, priklausantiems aukštuomenei, naujų gerbėjų, o tiksliau - žinių tiekėjų ieškojimas. Kokios vertės buvo vokiečių žvalgybai pateikta informacija - tai netgi šiandien išlieka paslaptimi. Tačiau pirmieji įtarimai kilo anglų žvalgybai. Jie savo pastebėjimais apie šokėją pasidalino su kolegomis ir sąjungininkais kare prancūzais.

Paslaugos už milijoną frankų

1916-ais metais Mata Hari paprašė Prancūzijos vyriausybės leidimo apsilankyti kurortinėje Vitelio vietovėje, kur norėjo susitikti su savo mylimuoju Vadimu Maslovu, rusų armijos kapitonu. Tačiau prancūzai, nebepasitikėdami neseniai buvusia garsia šokėja, neskubėjo išduoti leidimo.

Matai Hari padėjo įtakingi draugai iš užsienio reikalų departamento - jie organizavo susitikimą su kapitonu Ladu, Prancūzijos žvalgybos vadovu. Susitikime Mata Hari, ilgai negalvodama, už milijoną frankų pasiūlė savo, kaip šnipės, paslaugas Prancūzijai. Norėdamas patikrinti galimą dvigubą agentą, atsargusis Ladu jai davė mažareikšmę bendro pobūdžio užduotį ir liepė visą parą sekti buvusią šokėją.

Matai Hari prancūzai nesumokėjo netgi avanso. Tačiau tai nenumalšino jos ryžto. 1916-ais metais ji nuvyko į Madridą. Tuo metu iš kapitono Ladu nebuvo gavusi jokios konkrečios užduoties, o iš vokiečių žvalgybos pašalinta, nes buvę šeimininkai sužinojo
apie jos ryšius su prancūzų žvalgyba. Mata Hari ėmė kurti savą šnipinėjimo tinklą. Kurį laiką jai sekėsi, nes tapo dviguba agente. Susipažinusi su prancūzų ir vokiečių žvalgybų rezidentais, ji abiem pusėms aktyviai pardavinėjo karines ir politines paslaptis.

Be kaltės kalta?

1917-ų metų pradžioje Mata Hari grįžo į Paryžių, kur buvo apkaltinta šnipinėjimu Vokietijos naudai ir areštuota. Buvusiai šokėjai buvo pateikti sunkūs kaltinimai. Ir nors nė vienas jų nebuvo neginčijamai įrodytas, karinis tribunolas Margaretą Gertrūdą Zelę nuteisė mirties bausme -gal būt dėl to, kad nuslėptų savo žvalgybos klaidas ir nekompetenciją. Ankstyvą 1917-ų m. spalio 15-os dienos rytą Mata Hari buvo sušaudyta Venseno miške. Prieš egzekuciją ji išgėrė taurę romo. Šokėja buvo elegantiškai apsirengusi, tvarkingai susišukavusi, visą laiką išsaugojo stebinantį šaltakraujiškumą ir savo vertės pojūtį. Pati atsistojo prieš kareivių būrį, atsisakė juodo raiščio ant akių ir elgėsi tarsi aktorė, kuriai rūpi kvapą gniaužiančio pasirodymo efektinga pabaiga.