Pasternakui Nobelio premiją parūpino CŽV

1958 metais garsus italų rašytojas Alberto Moravia buvo labai arti Nobelio literatūros premijos. Jis buvo lyderių trejetuke kartu su danų rašytoja Karen Blixen ir rusų rašytoju Borisu Pasternaku, romano „Daktaras Živago" autoriumi.

B. Pasternako kandidatūra nelauktai gavo ugningą nuolatinio akademijos sekretoriaus Anderso Esterlingo paramą, kuri iškart sukėlė didelę kolegų nuostabą. Labiausiai todėl, kad B. Pasternakas už savo romaną, kuris gimtinėje buvo uždraustas, 1946 metais buvo nominuotas Nobeliui. Tą kartą visi atsižvelgė į slavistikos eksperto Antono Kalgreno nuomonę, kad ne visi B. Pasternako knygą vienareikšmiškai supranta. Nuo tada B. Pasternako vardas akademijos nariams tapo vis mažiau įdomus. Tuo metu, 1957 metais, švedų rašytojas Harry Martinsonas jį staiga pateikė kaip puikiausią šimtmečio rašytoją. Kas nutiko? Pasirodo, tik dabar Vakarai sužinojo, kad TSRS uždrausto romano „Daktaras Živago" rankraštis buvo pavogtas, kad būtų galima jį publikuoti Italijoje. B. Pasternako vardas vėl išpopuliarėjo. 1958 metais įteikiant premiją akademijos nariai faktiškai buvo apsisprendę italo A. Moravios naudai, kurio darbai, be to, buvo labai gerai žinomi ir Švedijoje, o „Daktaras Živago“ Švedijoje dar nebuvo išleistas. Štai tada A. Esterlingas, perskaitęs knygą italų kalba, pranešė, kad, jo nuomone, tai yra puikus šiuolaikinio rašytojo kūrinys.

Žinoma, kad tuo metu CŽV įtaka švedų akademijoje buvo labai stipri. CŽV dažnai stengėsi suduoti juntamų smūgių TSRS, todėl šiuo atveju apskaičiavo, kad Amerikai bus palankiau premiją įteikti B. Pasternakui, išskiriant jį kaip rašytoją disidentą, nesuvokiant ir galbūt net nepaisant, kokių diplomatinių problemų tai sukels. Tarybinis režimas nedraudė B. Pasternakui vykti į Stokholmą atsiimti premijos, tačiau rašytojui leido aiškiai suprasti - jeigu jis tai padarys, „jam teks pasilikti ten, kapitalistiniame rojuje”.

B. Pasternakui tokia kryptis nebuvo įsivaizduojama, nes jis buvo pernelyg prisirišęs prie gimtinės, todėl premijos atsisakė. Po dvejų metų, gulėdamas mirties patale, B. Pasternakas pripažino, kad būtų mielai priėmęs Nobelio premiją. Rusijoje jis buvo reabilituotas 1961 metais, o pats ten išleistas tik 1988 metais.

Italų rašytojo A. Moravios kandidatūros nebebuvo galima nominuoti Nobelio premijai, todėl švedų akademija, gerai suvokdama, kad, spaudžiama Amerikos specialiųjų tarnybų, nuskriaudė Italiją, kitais metais gerokai abejotinai įteikė premiją kitam italų rašytojui Salvatore Quasimodo.