Prakeiktos žinios

Ne vieną tūkstantmetį kažkas labai stengiasi, kad žmonija prarastų sukauptas žinias, ir naikina viską, kas nors ir netiesiogiai gali žmonėms parodyti tikrojo vystymosi kelią - tą kelią, kurį galima nueiti, tik tobulinant savo jėgas ir sąmonę, tačiau jokiu būdu ne techninio progreso priemonėmis.

Teroristinis aktas Aleksandrijoje

Kad ir kaip tai banaliai skamba, tačiau žinių šaltiniu visais laikais buvo knygos. Būtent knygos, ypač vertingiausi egzemplioriai, buvo tikslingai naikinamos. Ir šis liūdinantis procesas prasidėjo dar labai seniai.

Kai Cezaris atvyko į Aleksandriją, garsiojoje bibliotekoje tuo metu buvo ne mažiau 700 tūkstančių rankraščių. Kai kuriuose jų buvo tokia informacija, kuri užkariautojams kėlė baimę. Pavyzdžiui, Babilono žynio Beroso, pabėgusio į Graikiją, literatūrinis palikimas. Berosas buvo istorikas, astrologas ir astronomas. Jis išrado pusiau apvalų saulės ciferblatą ir sukūrė Saulės ir Mėnulio spindulių sudėties teoriją ir taip numatė dabartinių laikų darbus šviesos interferencijos srityje. Autorius savo darbuose taip pat buvo aprašęs susitikimus su... ateiviais -paslaptingaisiais Apkalusais, būtybėmis, primenančiomis žuvis. Jos gyveno skafandruose ir žmonėms perdavė pirmąsias mokslo žinias, kurias rūpestingai užrašė Babilono žynys.

Beroso „Pasaulio istorija", kurioje jis aprašė pirmuosius savo kontaktus su ateiviais, prarasta amžiams. Išliko vos keletas rankraščio fragmentų.

Toje pačioje bibliotekoje buvo saugomi ir ugnyje sudegė Demetrijaus Faleriečio veikalai, iš kurių vienas buvo keistu pavadinimu: „Apie šviesos gumulą danguje". Tai buvo pirmasis rašytinis šaltinis apie skraidančiąsias lėkštes.

Aleksandrijos bibliotekoje buvo saugomi ir finikiečių istoriko Mokuso, kuris, kaip manoma, sukūrė atomų teoriją, darbai.

Yra manoma, kad bibliotekoje galėjo būti saugoma ir garsioji „Toto knyga". Kaip pasakojama senovinėse legendose, Totas sukūrė raštą ir buvo visų dievų rinkinių metraštininkas. Knyga buvo parašyta ant 78 auksinių plokštelių, jos autoriais buvo laikomi Atlantidos gyventojai.

„Toto knyga" atskleidė įvairių pasaulių valdymo paslaptis. Joje buvo žinios, kurias pritaikius buvo galima valdyti žemę, vandenynus ir dangaus kūnus. Pasinaudojant knygoje esančiomis žiniomis buvo galima atgaivinti mirusiuosius, per atstumą paveikti kitus žmones, išmokti valdyti mums nežinomas mūsų pačių kūno funkcijas.

Sudeginus biblioteką išnyko visi išvardinti veikalai, tarp jų ir auksinės „Toto knygos" plokštelės. Ant papiruso padarytas kopijas tikslingai naikino žyniai, o vėliau - inkvizicija.

Džono Di dvasios

Persikelkime į vėlesnius laikus. XV ir XVI amžių sandūroje abatas Tritemijus parašė veikalą „Steganografija". Knygos įžangoje rašoma: „Aš papasakosiu apie būdus, kuriais galiu tiksliai ir patikimai perduoti savo valią bet kuriam žmogui, kuris supras mano mokymo esmę, kad ir kaip toli jis nuo manęs būtų - tegul ir už šimto varstų. Savo mintis galiu perduoti netgi kaliniui, įkalintam giliame požemyje ir saugomam niekada akių nesumerkiančios sargybos".

Kokį atradimą padarė abatas - nežinia, tačiau 1616-ais metais rankraštis buvo viešai sudegintas.

Toks pat likimas ištiko ir anglų matematiko, geografo ir astronomo Džono Di (1527-1609 metai) darbus. Išliko tik maža dalis jo darbų, kuri pavadinta „Tikras ir tikslus pranešimas apie tai, kas daugelį metų vyko tarp daktaro Džono Di ir kai kurių dvasių". Mokslininkas dvasiomis vadino nežemiškąsias protingas būtybes, su kuriomis, kaip teigia, ne kartą turėjo kontaktų.

Knygoje buvo pateiktos matematinės žinios, kurių lygis labai smarkiai aplenkė Džono Di gyvenamojo laikotarpio žinias. Veikale dar buvo pasakojama, kad Žemė sudaryta iš daugybės viena ant kitos uždėtų sferų, išdėstytų pagal kitą matavimą. Tarp šių sferų yra taškai, o tiksliau - sąlyčio paviršiai.

Didžiąją rankraščio dalį sudegino nežinomi žmonės, kurie apiplėšė Džono Di archyvą jau po mokslininko mirties.

Neįkainojami senoviniai rankraščiai buvo naikinami ir Paryžiaus komunos laikais, ir per Antrąjį pasaulinį karą. Daugybė relikvijų sudegė Sarajevo Nacionalinėje bibliotekoje XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje. Žinių naikinimo procesas tęsiasi.