Senovės egiptiečių observatorijos Nubijos dykumoje mįslės

Jau ne vieną šimtmetį žmonija bando įminti Senovės Egipto paslaptis. Būtent šioje žemėje gilioje senovėje susikūrė viena iš galingiausių civilizacijų, susidomėjimas kuria neatslūgsta iki šių dienų. Viena iš tokių neatskleistų paslapčių lieka observatorija Nubijos dykumoje, buvusio Nabta Plajo ežero vietoje.

Saulės išdžiovintoje Egipto žemėje neretai aptinkami žmogaus rankų sukurti objektai, kurių paskirtis nelabai suprantama. Tačiau į šių objektų kūrimą senovės egiptiečiai įdėjo nemažai proto ir pastangų. O tai reiškia, kad dabartinis žmogus turėtų sugebėti įminti tikrąją šių objektų paskirtį.

Vieną tokį statinį amerikiečių mokslininkai 1998-ais metais aptiko Nabta Plajo rajone. Kažkada šioje vietoje tyvuliavo ežeras, o dabar tai tik žemės lopinėlis Nubijos dykumos viduryje. Ten archeologai aptiko iš didelių masyvių blokų sudėliotą apskritimą. Radioaktyvioji analizė parodė, kad šio statinio amžius yra ne mažiau 6500 metų, t.y. jis net 1500 metų senesnis už garsųjį Stounhendžą Anglijoje.

Atsitiktinis radinys

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad į keistus megalitus pačiame Nabta Plajo centre archeologai atkreipė dėmesį dar 1973-iais metais. Tačiau tuomet mokslininkus labiau domino ne daugiatoniai akmenys, o molinių liekanos, kurių nemažai buvo galima rasti aplinkui po įkaitusio smėlio sluoksniu.

Vertikaliai pastatyti masyvūs akmens blokai specialistų dėmesį patraukė tik po dviejų dešimtmečių. 1998-ais metais mokslininkų ekspedicija, vadovaujama amerikiečių antropologijos profesoriaus Fredo Vendorfo, atkreipė dėmesį į tai, kad didžiuliai megalitai ne chaotiškai išmėtyti dykumoje, o sudaro beveik taisyklingą apskritimą.

Ekspedicijos vadovas Vendorfas ir Kolorado universiteto astronomas Makimas Melvilis, ištyrę radinį, padarė išvadą, kad šis statinys skirtas žvaigždžių stebėjimui. Štai kaip mokslininkai jį aprašė: „Megalitų konstrukcijos, turinčios apskritimo formą, centre vertikaliai stovi penki beveik 3 m aukščio monolitai. Šie apskritimo centre esantys stulpai skirti Saulės stebėjimui, esant jai zenite per vasaros saulėgrįžą.

Tiesia linija sujungus vieną iš centre esančių megalitų su dviem akmeniniais blokais, esančiais už mylios, ši linija parodys „rytų - vakarų" kryptį. Dar dvi linijos, tokiu pat būdu jungiančios kitus panašius akmenis, nurodo pietvakarių ir pietryčių kryptis".

Aplink centrinę megalitų komplekso dalį yra dar apie 30 jo sudėtinių elementų. Šioje vietoje 4 m gylyje aptiktas keistas reljefas, išpjautas lygiame horizontaliame uolos paviršiuje.

Akmeninis dangaus atlasas

Vendorfo ir Melvilio radinius ilgai analizavo dar vienas profesorius, fizikas iš Kalifornijos Tomas Brofis. Šios analizės rezultatas - 2002-ais metais išleista knyga „Kilmės atlasas". Jis sukūrė modelį, rodantį, kaip per tūkstančius metų atrodė dangus virš Nabta Plajo. Ir įminė tikrąją akmenų apskritimo su šalia gulinčiais megalitais paskirtį.

Brofis padarė išvadą, kad Nabta Plajuje aptiktas statinys iš akmens blokų yra dangaus kūnų judėjimo kalendorius ir astrofizinis atlasas, pateikiantis nepaprastai tikslią informaciją apie Oriono žvaigždyną.

Kalendoriaus apskritime buvo įterptos meridiano ir horizonto linijos, kurios Brofiui nurodė, kad apskritimas buvo naudojamas kaip observatorija. Tai reiškia, kad prieš 6 tūkstančius metų stebėtojas, stovintis šiauriniame meridiano ašies gale, trimis akmenimis po kojomis buvo nukreipiamas į Oriono žvaigždyną. Sąsaja tarp žemės ir dangaus akivaizdi: trys akmenys išoriniame apskritime - tai trys Oriono Juostos žvaigždės prieš vasaros saulėgrįžą.

Savo išvadomis Tomas Brofis pasidalijo su amerikiečių žurnaliste, istorinių rebusų mėgėja Linda Moulton Hou. Štai ką jai mokslininkas papasakojo: „Iš akmenų padarytas apskritimas, kuris buvo kalendoriumi, susietu su Oriono žvaigždėmis, yra maždaug už kilometro į šiaurę nuo centrinio megalito su vertikaliai stovinčiais akmenimis.

Tyrinėdamas šį kalendorių, jame aptikau akmenis, kurių padėtis tiksliai atitiko žvaigždžių išsidėstymą Oriono Juostoje. Pagal skaičiavimus, akmenų padėtis atitinka žvaigždžių išsidėstymą Saulės tekėjimo metu per vasaros saulėgrįžos dieną 4940-ais metais prieš mūsų erą!

Tolimesnis akmens kalendoriaus tyrinėjimas kompiuterine programa davė dar labiau stulbinančius rezultatus. Jame aptikau akmenis, kurių išsidėstymas atitiko Oriono žvaigždžių

išsidėstymą per vasaros saulėgrįžą 16500-iais metais prieš mūsų erą!“

Pagal profesoriaus Brofio teoriją, Nabta Plajo megalitų pagalba galima atsekti matomo mūsų galaktikos centro - Paukščių tako - poslinkį, vykstantį kas 25900 metų.

Kaip teigia fizikas iš Kalifornijos, tikimybė, kad Nabta Plajo megalitai atsitiktinai taip buvo sustatyti, yra du iš milijono.

Brofis mano, jog vienintelis protingas paaiškinimas yra tai, kad Nabta Plajo akmenų išdėstymas ir jų atitikimas žvaigždžių judėjimui buvo kruopščiai suplanuotas ir tai negali būti paprasčiausias sutapimas.

Žinios, kurių mes netekome

Kyla pagrįstas klausimas - kaip galėjo neolito epochoje gyvenę žmonės, neturėdami jokių aukštųjų technologijų, sukurti kalendorių, kuriame atsispindėtų žvaigždžių išsidėstymas ne tik jų gyvenamuoju metu, bet ir daugiau kaip prieš 11500 metų?

Šioje vietoje kyla noras patikėti kai kurių tyrinėtojų žodžiais, kad po to, kai nuskendo Atlantida, Egipte apsigyveno likę gyvi atlantai, kurie sukūrė naują civilizaciją ir savo žiniomis pasidalijo su vietiniais gyventojais. Atlantai sudarė atskirą uždarą žinių kastą.

Arba galima patikėti mitu apie tai, kad Senovės Egipto civilizaciją sukūrė ateiviai, kurie vėliau paliko Žemę. Kaip pagrindinis to įrodymas yra iššifruoti Senovės Egipto raštai, kuriuose gana dažnai aptinkami žmonių ir objektų, besileidžiančių iš dangaus ir apgaubtų ryškia šviesa, aprašymai.

Žmonės iš dangaus egiptiečiams atnešė technologijas ir mokė juos išminties, taip pat jie padėjo sukurti faraonų dinastijas. Yra ir kitos istorijos apie „ugnies žmones", kurie egiptiečiams padovanojo technologiją, kuria iš akmenų, purvo ir vandens buvo galima statyti didžiules piramides.

Beje, kai kuriuose iki mūsų dienų išlikusiuose šaltiniuose - „Piramidžių tekstuose", Palermo akmenyje, Turino papiruse, Manefono metraštyje - pasakojama apie tai, kad senais laikais į Egipto žemę atkeliavo aukščiausiosios būtybės ir atnešė daug žinių. Tai buvo žynių kasta, kuriai išnykus, išnyko ir žinios.

Bet kokiu atveju, dabartiniu metu tokį atlasą pavyko sukurti tik kompiuteriu, pasinaudojant per ilgus metus sukauptais astronominiais ir astrofiziniais duomenimis.

Patys egiptiečiai savo kalendorių laikė kitų pasaulių palikimu. Jie gavo jį per Pirmąjį Laiką - taip buvo vadinamas periodas, kai išnyko tamsa ir žmonės gavo civilizacijos dovanas.

Yra ir racionalesnis požiūris, bandantis paaiškinti Nabta Plajo megalitų paskirtį. Archeologiniai duomenys tiksliai nurodo, kad žmonės šioje vietoje gyveno ne ištisus metus. Tuo metu čia tyvuliavo ežeras, o egiptiečių protėviai apsigyvendavo ant kranto tik tuomet, kai vandens lygis ežere buvo pakankamai aukštas.

Kai ateidavo alinantis karštis, žmonės keliaudavo į kitas, labiau gyvenimui tinkančias vietas. Būtent paskaičiuoti laikui, kada jau metas ruoštis kelionei, ir buvo naudojamas apskritimas iš didžiulių akmenų, padedantis sužinoti vasaros saulėgrįžos dieną.

Net ir tuo atveju, jei profesoriaus Brofio išvados apie sąsajas su Oriono žvaigždynu yra tikros, tame nėra nieko nuostabaus, nes Oriono Juosta kartu su Didžiaisiais Grįžulo ratais yra vienas iš geriausiai matomų objektų žvaigždėtame danguje, todėl visiškai natūralu, kad observatorija buvo orientuota būtent pagal Oriono žvaigždyną.

Tačiau tie, kurie ir toliau Nabta Plajo akmenyse nori matyti Galaktikos atlasą, kurį paliko mums nežinia iš kur atkeliavę ateiviais, tęsia savo tyrimus. Gal netrukus jiems pavyks dar ką nors sužinoti apie senuosius akmenis.