Senovinės reptiloidų statulos Nuku Hivos saloje

Daugelyje mūsų planetos vietų archeologai aptinka neįprastų artefaktų, kurie ne tik nepadeda įminti istorijos mįslių, tačiau jų užduoda dar daugiau.

Vienas iš tokių artefaktų - keistos Nuku Hivos salos skulptūros, kurioms analogų Žemėje nėra.

Žiūrint į šias skulptūras į galvą ateina mintis, kokią reikėjo turėti fantaziją, norint jas sukurti. O gal senovės skulptūrų modeliais pasitarnavo ateiviai reptiloidai, kurie kažkada apsilankė saloje?

Keturkampė Nuku Hivos sala (anksčiau - Medisono sala) yra 330 kvadratinių kilometrų ploto atolas, kurio ilgis 30 km, o plotis - 15 km. Tai pati didžiausia Prancūzijos Polinezijos Markizų archipelago sala.

Nuku Hiva vietinių gyventojų kalba reiškia „Didinga sala“, ir šis pavadinimas yra visiškai pagrįstas. Saloje nepaprastai graži gamta. Sodri žaluma susilieja su kalnų viršūnėmis, įvairialypis, pasakiškas šilto vandenyno povandeninis pasaulis daro įspūdį netgi daugybę gražių vietų mačiusiam keliautojui.

Sį gamtos paveikslą papildo du užgesę ugnikalniai, apsupti smailių uolų. Vieno ugnikalnio krateris užpildytas vandeniu, tai nedaug kur galima pamatyti. Be to, saloje nebūna jokių gamtinių kataklizmų, taip pat joje nežinoma, kas tai yra lietaus sezonas. Tikras rojus Žemėje. Galima sakyti, kad Nuku Hiva yra nelabai tankiai apgyvendinta sala. Dabartiniu metu joje nuolat gyvena apie 2 tūkstančiai gyventojų.

Iš amžių glūdumos

Praėjusio amžiaus viduryje amerikiečių mokslininkai saloje atliko kasinėjimus. Jų pagrindu buvo nustatyta, kad pirmieji gyventojai į salą atsikėlė apie 150-uosius metus iš Samoa salos. Vėliau jie palaipsniui kolonizavo Naująją Zelandiją, Kuko, Taičio ir Havajų salas.

Pagrindiniai senųjų salos gyventojų užsiėmimai buvo puodų lipdymas ir akmens apdorojimas. Būtent dėl to saloje jau apie 1100-sius metus stovėjo akmeniniai namai, garsiosios skulptūros ir kiti statiniai.

Ėjo amžiai, salos gyventojų skaičius augo didžiuliu greičiu. Tuo metu, kai į salą atvyko pirmieji europiečiai, šiame mažame vandenyno apsuptame žemės lopinėlyje gyveno apie 100 tūkstančių gyventojų. Vienu metu Nuku Hivą bandė užgrobti amerikiečiai, tačiau nesėkmingai.

Nuo 1842-ųjų metų sala ėmė priklausyti Prancūzijai, taip pačiais metais prasidėjo katalikų bažnyčios statyba. Tačiau, nežiūrint į nuolatinius misionierių vizitus, katalikybė gyventojų tarpe labai sunkiai skynėsi kelią. Be to, gyventojų skaičius nuolat mažėjo. Tarpgentiniai karai pareikalavo labai daug gyvybių. Be to, europiečiai užnešė ligų, kurioms aborigenai neturėjo imuniteto. Pavyzdžiui, 1863-iais metais nuo saloje kilusios raupsų epidemijos mirė apie tūkstantis gyventojų. Iš Peru atvykę prekiautojai vergais saloje papildydavo vergų atsargas, o 1883-iais metais į salą kinų užvežtas opiumas galutinai „išsprendė" demografinę problemą. 1934-ais metais saloje gyveno vos 600 gyventojų.

Kaip ir bet kuri tauta, vietiniai gyventojai taip pat turi legendą apie Nuku Hivos kilmę. Legendoje pasakojama, jog dievas Ono pasigyrė žmonai, kad vos per vieną dieną pastatys namą. Tam jis surinko visą žemę, iš jos sukūrė salas, kurių kiekviena atitinka tam tikrą namo dalį. Nuku Hiva šioje konstrukcijoje yra stogas. Žemės likučius Ono surinko į krūvą - taip atsirado Ua Huka sala, esanti netoliese Nuka Hivos.

Salos gyventojų gurmaniški įpročiai

Kadangi mažas sausumos lopinėlis buvo tankiai apgyvendintas, mitybos problema, ko gero, buvo pati aktualiausia. Pagrindinę aborigenų mitybos raciono dalį sudarė augaliniai produktai - duonmedžio vaisiai, bananai, manijokai ir kt. Suprantama, baltymai buvo didelis deficitas. Netgi žuvies, kurios buvo galima pasigauti vandenyne, neužteko išmaitinti tiek burnų. Nekalbant apie kiaules ir vištas, saloje nebuvo ignoruojama ir šuniena.

Gal būt dėl to, kaip mano mokslininkai, daugelis vietinių genčių praktikavo kanibalizmą. Tai dažniau buvo daroma tam, kad organizmas gautų baltymų, o ne dėl ritualinių ceremonijų. Nors pastarųjų visiškai nurašyti irgi negalima. Salos gyventojai stengėsi pamaloninti jūrų dievybę Iką, atnašaudami jam žmonių aukas.

Nelaimingieji tarsi žuvys buvo gaudomi kabliais, o po to surišami ir pakabinami ant medžio virš altoriaus. Kurį laiką auka taip ir kabodavo, tik vėliau ji buvo daužoma su kuoka, o jos smegenys suvalgomi.

Kai kurie mokslininkai mano, kad moterims ir vaikams buvo būtina valgyti žmogieną, nes kitaip jie nebūtų išgyvenę. O vyrai, suvalgydami nugalėtą priešą, perimdavo jo jėgą. Tuo pačiu tikslu jie kolekcionavo ir suvalgytų žmonių kaukoles.

Ateiviai

Atrodo, nieko ypatingo Nuku Hivoje nėra - puiki gamta, egzotiški vietiniai papročiai, t.y. viskas taip pat, kaip kitose Polinezijos salose. Tačiau šioje saloje yra Temecheja Tochuja kaimelis, šalia kurio stovi kelios unikalios statulos, neturinčios analogų pasaulyje.

Yra manoma, kad šios statulos - tai senųjų polineziečių, gyvenusių XI-XIV amžiuose, sukurtos akmeninės dievų statulos. Tačiau argi Žemėje mažai yra akmeninių stabų? Tačiau šios statulos - tikiai, kaip jas vadina vietiniai gyventojai, yra ypatingos. Visos jos yra labai keistos išvaizdos.

Žiūrint į statulas susidaro įspūdis, kad senovės skulptoriai iš akmens iškalė ne Žemės gyventojus. Akmenyje įkūnytos būtybės turėjo kūnus su išsipūtusiais pilvais, dideles pailgas galvas, kuriose išsiskyrė didžiulės akys.

Šios būtybės apsirengusios rūbais, kurie nepaprastai primena skafandrus. Mokslininkams kol kas nepavyko išsiaiškinti kas tai yra - bepročio skulptoriaus fantazijos vaisius ar susitikimo su kitų planetų atstovais įspūdžiai. Tačiau netgi labiausiai skeptiškai nusiteikę tyrinėtojai teigia, kad šiose statulose nėra nieko žmogiško.

Saloje esančios skulptūros labai primena išvaizdą svečių iš tolimojo kosmoso, su kuriais tekos susidurti mūsų amžininkams. Ar tai reiškia, kad Nuku Hivos gyventojai juos irgi matė? Ir ne tik matė, tačiau buvo patekę į jų valdžią, nes laikė juos dievais ir garbino.

Pati didžiausia statula yra 2,5 m aukščio. Nė viena skulptūra neatkartoja kitos, kiekviena atvaizduoja skirtingą dievą. Vietiniai gyventojai iki šiol yra įsitikinę, kad statulos yra sukaupusios savyje pavaizduotų juose dievų galią. Vienas padeda kariauti, kitas gelbsti nuo nelaimių, trečias padeda užaugti geram derliui ir t.t.

Versijos apie ateivius iš kitų planetų šalininkai mano, kad saloje esančios skulptūros sukurtos pagal skirtingų grupių ateivius. Vienos skulptūros panašios į reptiloidus - pačias seniausias ir nuožmiausias, kaip mano ufologai, būtybes Visatoje. Beje, jų civilizacija pasiekė labai aukštą išsivystymo lygį, todėl jos atstovai tikrai galėjo valdyti žmones. Tai paaiškina, kodėl polineziečiai garbino statulas.

Tie patys ufologai mano, kad kitoje statulų grupėje pavaizduoti „pilkieji ateiviai“. Jie šiek tiek primena žmogų gležnu kūnu, plonomis rankomis ir didžiule galva. Tik neproporcingai didelės akys ir burnos išduoda, kad tai nėra žemiškieji gyventojai.

Yra hipotezė, kad iš pradžių saloje apsilankė reptiloidai. Jie sugebėjo pavergti žmones, priversti juos garbinti kaip dievybes. O vėliau jie sukūrė „pilkuosius ateivius", kuriuos panaudojo vietoje vergų. Dėl to skulptūros yra tokios skirtingos.

Tačiau visa tai yra tik prielaidos, fantazijos, prasimanymai. Ir niekas negali pasakyti ar kada nors žmonėms pavyks įminti Nuku Hivos salos statulų paslaptį.