Sielos egzistavimas neprieštarauja fizikos dėsniams

Henris Stapas Kalifornijos universiteto Berklyje fizikas-teoretikas, dirbo su keletu kvantinės fizikos kūrėjų. Jis nekelia sau tikslo įrodyti sielos egzistavimą, tačiau mano, kad sielos egzistavimas visiškai neprieštarauja fizikos dėsniams.

Stapas mano, kad negalima teigti, jog tikėjimas pomirtine siela yra nemoksliškas. Šiuo atveju kaip „siela“ suprantama asmenybė, nepriklausanti nuo smegenų ir likusios kūno dalies, kuri gali gyventi po žmogaus mirties. Savo ataskaitoje „Šiuolaikinės fizikos teorijos suderinamumas su asmenybės išlikimu“ mokslininkas rašo „Didelės abejonės apie asmenybės išgyvenimą, paremtos įsitikinimu, kad pomirtinis išgyvenimas prieštarauja fizikos dėsniams, yra nepagrįstos“.

Jis dirbo, kuriant Kopenhagos kvantinės mechanikos koncepciją, kurią suformulavo kvantinės mechanikos įkūrėjai Nilsas Boras ir Verneris Geizenbergas. Boro ir Geizenbergo požiūris į kvantinės mechanikos veikimą skyrėsi, todėl nuo to laiko buvo skelbiami skirtingi šios teorijos aiškinimai. Stapo pranešimas apie Kopenhagos koncepciją padarė didelę įtaką. Ši koncepcija buvo sukurta XX amžiaus 8-ame dešimtmetyje, o Geizenbergas jai parašė pratarmę.

Kodėl kvantinė mechanika neneigia pomirtinio gyvenimo Stapas aiškina, kad kvantinės teorijos kūrėjai privertė mokslininkus pasaulį padalinti į dvi dalis. Už padalijimo linijos klasikinės matematikos atstovai gali aprašyti fizikinius procesus, kuriuos galima patikrinti bandymais. Iki padalijimo linijos kvantinė matematika aprašo realybę, „kuri nenumato visiško fizikinio determinizmo".

Stapas, kalbėdamas apie realybę iki „padalijimo linijos", rašo: „Realybės būsena sistemoje iki padalijimo linijos neatitinka jokių klasikinių savybių, matomų stebėtojui, aprašymo".

Kokiu būdu fizikai mato tai, kas nematoma? Jie pasirenka atskiras kvantinės sistemos savybes ir naudoja prietaisus, norėdami stebėti, kai jos paveikia fizikinius procesus „už padalijimo linijos".

Svarbiausią vaidmenį atlieka stebėtojo pasirinkimas. Dirbant kvantinės sistemos ribose stebėtojo pasirinkimas sukuria fizikinį efektą.

Stapas cituoja Boro pateiktą analogiją, kuri paaiškina ryšį tarp mokslininko ir jo eksperimento rezultatų: „Įsivaizduokime aklą žmogų su lazdele: kai jis laisvai laiko lazdelę, riba tarp žmogaus ir išorinio pasaulio eina tarp rankos ir lazdelės. Tačiau jeigu toks žmogus lazdelę tvirtai paima į ranką, tai lazdelė tampa orientacijos instrumentu, t.y. žmogus pajunta, kad lazdelė tampa jo kūno tęsiniu".

Fizikiniai ir mentaliniai dalykai tarp savęs yra dinamiškai susieti. Kalbant apie ryšį tarp smegenų ir proto, stebėtojas gali fiksuoti pasirinktą smegenų aktyvumą, kuris priešingu atveju būtų trumpalaikis. Sis pasirinkimas atitinka mokslininko pasirinkimą, kuris nulemia, kokias kvantinės sistemos savybes nori tirti.

Stapas rašo, kad kvantinis aiškinimas, jog protas ir smegenys yra atskiri ar skirtingi dalykai, tačiau tarpusavyje susiję, yra „malonus atradimas, kuris padeda išspręsti problemą, daug metų nedavusią ramybės mokslui ir filosofijai: išgalvotas mokslo poreikis arba protą sutapatina su smegenimis, arba skelbia, kad smegenys dirba atskirai nuo proto".

Stapas mano, jog teiginys, kad mirusio žmogaus asmenybė gali „prisitvirtinti“ prie gyvojo, kaip tai aprašoma dvasių apsėdimo atveju, neprieštarauja fizikos dėsniams. Norint tai priimti, nereikia jokių pokyčių konservatyviojoje teorijoje, tačiau „reikia priimti idėją, kad fizikiniai ir dvasiniai įvykiai vyksta tik tuomet, kai jie vyksta kartu".

Stapas teigia, kad klasikinės fizikos teorija gali tik apeiti šią problemą, o šios teorijos šalininkai gali tik teigti, kad intuicija - tai tik žmogaus abejonių produktas. Mokslininkas mano, kad to vietoje mokslas turi pripažinti „fizikinį sąmonės efektą kaip fizikinę problemą, kuri turi būti sprendžiama dinamiškai".

Kaip ši samprata veikia visuomenės moralę

Norint išsaugoti žmogiškąją moralę, būtina žmones suvokti kaip kažką daugiau, nei paprastas biologines mašinas iš kraujo ir audinių.

Stapas kitame savo straipsnyje „Dėmesys, ketinimai ir valia kvantinėje fizikoje" rašo: „Dabartiniu metu tampa suprantama, kad žmonijos priimta „mokslinė" idėja, skelbianti, jog žmogus, iš esmės, yra mechaninis robotas, padarė stiprų ir pražūtingą efektą žmonijos moralinėms nuostatoms".

Jis nurodo, kad „auga žmonių tendencija pasiteisinti, remiantis kaip kurių vidinių mechaninių procesų kalte, pavyzdžiui, „tai mano genai padarė mane tokiu" arba „didelis cukraus kiekis kraujyje verčia mane taip elgtis"

Kaip pavyzdį galima pateikti garsiąją Deno Vaito, nužudžiusio San Francisko merą Džordžą Moskoną ir miesto stebėtojų tarybos narį Harvį Milką, gynybą. Gynybos pagrindą sudarė teiginys, jog dėl vartojamo greitojo maisto jis nebegalėjo savęs kontroliuoti, o tai ir sukėlė norą žudyti. Vietoje to, kad būtų įkalintas iki gyvos galvos, Denas Vaitas kalėjime praleido vos penkerius metus.