«Snaiperis fantomas» iš Ešero

Niekas jo nematė. Niekas nerado to, kuo jis šaudė. Buvo pastebėtos tik pasekmės - pramušti stiklai arba dailios skylutės bet kokioje medžiagoje, pradedant metalu ir baigiant žmogaus kūnu.

Pasala kelyje

1950-ųjų metų žiemą į policiją pradėjo plaukti pranešimai apie kulkas, kurios pramušė automobilių stiklus Londono - Portsmuto kelyje. Dauguma incidentų vyko 3,4 km ilgio kelio ruože tarp Ešero ir Kobhemo. Šioje vietoje kelias driekiasi lygia atvira vietove, kurioje neįmanoma pasislėpti.

Pareigūnai iš pradžių įtarė, kad automobilių stiklus išmuša akmenukai, kuriuos pakelia prasilenkiančių ar priekyje važiuojančių automobilių ratai. Visa tai tęsėsi, kol nematomo šaulio auka tapo žymus žurnalistas. Gruodžio 2 d. Ričardas Dimblbis policininkams pranešė, kad jo automobilio priekinis stiklas peršautas 22-o kalibro kulka. Dimblbis dirbo BBC kompanijoje tarptautiniu apžvalgininku. Jis pagalvojo, kad jį bandė nužudyti politiniais motyvais.

Ekspertai apžiūrėjo automobilį, tačiau nerado salone nei kulkos, nei skylutės, pro kurią ji išlėkė. Sprendžiant pagal skylės lange kraštus, langas buvo pramuštas kampu. Tai paneigė teiginį, kad kažkas šovė iš šalikelės ar netoliese pravažiuojančio automobilio. Niekur nebuvo jokių mikrodalelių ar parako pėdsakų, kurie lieka, kai šaudoma iš ginklo.

Pareigūnai iškėlė versiją, kad šaulys naudoja ledo kulkas. Buvo atlikti eksperimentai, kurie įrodė, kad šaudyti tokiomis kulkomis neįmanoma, nes jos suyra dar vamzdyje. Ekspertai bandė panaudoti sausą ledą ir kitus išgaruojančius mišinius. Iš jų pagamintos kulkos akimirksniu suirdavo ir netekdavo greičio.

Nestandartinis kalibras

1951-ųjų metų vasara ir ruduo praėjo ramiai. Apšaudymai atsinaujino žiemą. Daugelis liudininkų pasakojo, kad smūgio į stiklą metu matė ryškų žybsnį ir
girdėjo garsą, primenantį šūvį iš pistoleto. „Snaiperis" apšaudė automobilius netgi per pūgą.

Netrukus ekspertai pastebėjo, kad po keistų šūvių likusios skylės neatitinka standartinių šaunamųjų ginklų kalibrų. 1952 m. balandžio 3 d. Tomas Vudas iš Surėjaus krovininiu automobiliu važiavo tarp Kobhemo ir Ešero. Aplinkui nebuvo jokių automobilių, išskyrus 100 m priekyje važiuojantį kitą krovininį automobilį. Netikėtai priekinis stiklas subyrėjo, šukės krito ant priekinės sėdynės. 30 cm atstumu nuo Vudo galvos atsirado skylė, į kurią buvo galima įkišti kumštį.

1952 m. gegužės 8 d. Erikas Saikas su žmona važiavo netoliese Ešero. Netikėtai prie pat priekinio lango kažkas ryškiai žybtelėjo, tarsi būtų sprogusi petarda. Pasigirdo nedidelio sprogimo ar šūvio garsas. Akimirksniu visas stiklas sutrūkinėjo, o įtrūkimai ėjo iš mažytės skylutės, kurios skersmuo neviršijo pieštuko grafito.

Policija ir Britanijos automobilininkų asociacijos patruliai ėmė visą parą stebėti kelią, tačiau nematomojo nusikaltėlio tai nesustabdė. Praradę viltį sugauti kaltininką, Ešero gyventojai ėmė kelti įvairiausias prielaidas. Vieni sakė, kad automobilių stiklus pramuša ne kulkos, o vibracija, kuri sklinda nuo viršgarsinių lėktuvų. Kiti teigė, kad dėl šių įvykių kalti atominio ginklo bandymai - radioaktyviosios dalelės stikluose sukelia mikrosprogimus. Tačiau nei vieni, nei kiti negalėjo paaiškinti, kodėl „snaiperis fantomas" veikia tik jų miesto apylinkėse, o ne visoje šalyje.

Metalas - ne kliūtis

Nematomas šaulys šaudė ne tik į pravažiuojančių automobilių priekinius stiklus. Dvejiems automobiliams buvo pataikyta į žibintus. Pačiame mieste atsirado skylės parduotuvių vitrinose.
1952 m. kovo 20 d. Frenkas Smitas pajuto, kad automobilis sudrebėjo. Jis sustojo ir išlipo pažiūrėti kas atsitiko. Vyras vairuotojo pusėje pamatė apskritą skylę. Laikraštyje „Esher News“ buvo išspausdintas policijos komentaras:

„Balistikos ekspertas pareiškė, kad skylė, greičiausiai, padaryta 317-o kalibro šaudmeniu. Šis standartas nėra įprastas britų kariuomenėje, tačiau yra standartinis Italijos kariuomenei. Jeigu šūvis buvo atliktas nuo aukšto skardžio, šaudmuo galėjo atsitrenkti į važiuojamąją kelio dalį ir rikošetu atšokęs pataikyti į automobilio dureles. Jeigu ginklas būtų buvęs nukreiptas į automobilį, vairuotojas būtų žuvęs".

Tačiau durelių viduje nieko nebuvo aptikta. Toje vietoje, kur Smitas pajuto smūgį, nėra aukštų kalvų ar medžių, kuriuose žmogus galėtų pasilėpti.

1952 m. rugsėjo 22 d., kai įvykiai Ešere pasiekė savo apogėjų, „snaiperis fantomas" apsireiškė kitoje Atlanto pusėje. Tą dieną 50 verslininkų iš Kokomo miesto Indianos valstijoje kreipėsi į policiją su skundais apie peršautus langus. Visos skylės buvo akių aukštyje ar kiek aukščiau. „Snaiperis" keletą dienų šaudė į verslo rajone esančių ofisų langus.

Paskutinis pranešimas iš Ešero buvo gautas 1953 m. gruodžio 11 d., kai buvo peršautas misis Peri automobilio stiklas. O Amerikoje viskas tik prasidėjo.

Miestai apgultyje

1954-ųjų metų kovo mėnesį Belinghemo (Vašingtono valstija) policija gavo daugybę pranešimų apie peršautus automobilių priekinius stiklus. Netrukus situacija tapo kritinė - balandžio pradžioje vos per savaitę buvo peršauta daugiau nei 1500 stiklų.

Pareigūnai paskelbė prielaidą, jog, greičiausiai, buvo panaudotas „pneumatinio šautuvo vamzdis, pajungtas į degimo žvakės lizdą, o šaudoma buvo iš pravažiuojančio automobilio". Visame mieste gyventojai, kurių buvo 34,5 tūkstančio, ėmėsi būdų apsaugoti automobilių stiklus. Tam jie naudojo ir laikraščius, ir durų kilimėlius, ir faneros lakštus. Buvo pradėtos saugoti automobilių stovėjimo aikštelės.

Netrukus pranešimai apie peršautus automobilių stiklus ėmė plaukti iš Sietlo, esančio 80 mylių į pietus nuo Belinghemo. Pirmuosius pranešimus policija užfiksavo balandžio 14 d. vakare. Iki kitos dienos vakaro tokių pranešimų buvo gauta 242, o pažeistų automobilių buvo daugiau nei 3 tūkstančiai. Buvo tokių atvejų, kad nukentėjo visi aikštelėje buvę automobiliai. Netgi garažuose stovinčių automobilių stikluose atsirado skylės.

Anakortese policininkai atliko eksperimentą - automobilio stiklą pastatė ant nuovados stogo. Stiklas buvo peršautas dviejose vietose. Robertas Skotas aptvertoje vietoje pastatė du stiklus skirtingais kampais. Ryte jie abu buvo irgi peršauti.

Reporteris Robas Kabedžas pats matė, kaip nematomas šaulys sušaudė daugiau nei 90 automobilių stiklus. Jis nematė nieko, negirdėjo jokio garso, tačiau stikluose viena po kitos atsirado skylutės. Policininkų Bilo Rendekerio ir Bilo Forbso akyse buvo sušaudyta sunkvežimio kabina. Jie priėjo prie patrulinio automobilio, norėdami pranešti apie incidentą, tačiau ir jų automobilio stiklas buvo peršautas.

Balandžio 15 d. Sietlo meras Alanas Pomerojus kreipėsi į JAV prezidentą Dvaitą Eizenhauerį pagalbos. Baltieji rūmai nespėjo atsakyti - keistasis šaudymas liovėsi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo.

Mjslės policijai

Yra atvejų, kai „snaiperis fantomas" neapsiriboja negyvais daiktais ir šaudo į žmones. Pirmasis toks atvejis buvo užfiksuotas 1875 m. spalio 2 d. Džentelmenas, vaikščiodamas lauke, išgirdo keistą švilpiantį garsą. Kažkoks daiktas perskrodė jo ranką. Rasti daiktą, kuriuo tai buvo padaryta, nepavyko. Kartu su vyru vaikščioję kiti žmonės buvo sukrėsti, pamatę jį sužeistą.

1974 m. rugsėjo 12 d. apie 13:30 švedų kariškis Svenas Andersonas iš Halmstado savo motociklu išvažiavo iš aviacijos bazės. Jis nuo vartų buvo nutolęs vos keletą metrų, kai pajuto smūgį dubens srityje. Andersonas sustojo, rankomis užspaudė žaizdą. Prie vartų stovėjęs sargybinis iškvietė medikus. Gydytojai, apžiūrėję žaizdą, tiesiog traukė pečiais - nors įeinanti žaizda buvo panaši į padarytą kulkos, tačiau aplink ją nebuvo parako dalelių. Maždaug penkių centimetrų gylio žaizdoje nebuvo jokios kulkos. Netgi tuo atveju, jeigu kulka iškrito iš žaizdos, turėjo likti mikrodalelės. Tačiau jų taip pat nebuvo.

2013 m. spalio 24 d. 22-jų metų amžiaus fermeris iš Naujosios Zelandijos Ruteris Telfordas Heilas važiavo prie Vanako miesto. Staiga kažkas trenkė į stiklą. Fermeris ėmė virsti ant šono, iš rankų
paleido vairą. Iš vyro galvos plūstelėjo kraujas. Ruterio draugei pavyko sustabdyti automobilį, kol jis dar neįvažiavo į griovį. Po to mergina pastebėjo, kad nėra ir galinio stiklo. Daiktas, pataikęs fermeriui į galvą, praskriejo kiaurai. Deja, kai atvyko medikai, jaunas vyras jau buvo miręs.

Policijos seržantas Brajenas Kameronas ėmė ieškoti daikto, kuris pramušė automobilio stiklus ir pražudė vyrą, tačiau nieko nerado. Paieškos su metalo ieškikliu vyko tris paras, tačiau nieko taip ir nepavyko surasti.

Kai tapo žinomi ekspertizės rezultatai, tyrėjai tik skėstelėjo rankomis. Per Ruterio galvą praskriejęs daiktas nebuvo kulka, iš lėktuvo iškritęs ledo gabalas ar meteoritas. Šis daiktas nebuvo karštas ir nepaliko jokių dalelių žaizdoje ir ant stiklų. Visiškas mikrodalelių nebuvimas - kriminalistams negirdėtas dalykas, tačiau tai buvo būdinga „snaiperiui fantomui".

]vairios hipotezės

Vartydami senus laikraščius mokslininkai išsiaiškino, kad dar XIX amžiuje ne kartą buvo rašoma apie nematomo šaulio „išdaigas". Tiesa, nieko nerašoma apie automobilius, bet juk jų tada dar nebuvo! Tai reiškia, kad lėktuvai ir atominės bombos su keistuoju reiškiniu niekaip nesusiję.

XX amžiaus 6-ame dešimtmetyje buvo iškelta kita teorija - skylutes stikluose paliko nematomi NSO spinduliai. Tačiau ši hipotezė buvo sukritikuota - kai NSO spinduliai pažeidžia stiklą, jame lieka skylutė su aplydytais kraštais. O šio atveju pažeidimai atrodė grynai mechaniški.

Ezoterikai mano, kad „snaiperis fantomas" yra tam tikra poltergeisto rūšis. Iš tiesų, pasireiškiant poltergeistui, stiklai gana dažnai nukenčia, tačiau juos pramušantys daiktai nėra jokia paslaptis. Nematoma jėga paima viską, kas blogai guli, ir meta į langus.

Pati keisčiausia hipotezė teigia, kad mūsų pasaulis gali liestis su įvairiais paraleliniais pasauliais. Šiuose pasauliuose laiko eiga ir judėjimo greitis gali būti žymiai didesni, nei pas mus. Į mūsų pasaulį iš paralelinių pasaulių patekę vabzdžiai paprastai vengia sienų ir kitų tvirtų daiktų, tačiau nepastebi stiklų. Jie pramuša viską, išskirdami didžiulį energijos kiekį, ir patys žūsta. Taip didžiuliu greičiu skriejantys šiaudeliai pramuša lentas ir kelio ženklus. Kai pasauliai nutolsta, paralelinio pasaulio materija patenka atgal, o mūsų realybėje lieka tik švarios skylutės