Ši istorija, 1881-ais metais nutikusi JAV, tuomet sukėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą. Naktį į gruodžio 28-ą dieną rytinėje JAV pakrantėje siautė pūga. Temperatūra buvo truputį žemesnė už nulį, lipnus sniegas, nešamas stipraus vėjo, ant kelių greitai pavirsdavo ledo pluta.
Gyventojai stengėsi nekišti nosies į lauką. Tačiau netgi blogas oras negalėjo būti kliūtimi geležinkelio bendrovėms, kurios tarpusavyje varžėsi kuri punktualiau išsiųs traukinius pagal tvarkaraštį.
Mašinistas Deividas Garnetas iš namų išėjo labai nenoriai. Vos prieš dvi dienas jis susituokė su gražuole Mere Voren. Namuose buvo šilta ir jauku, nuo kūrenamos krosnies sklido maloni šiluma, žmona užsiėmė namų ruošos darbais. Tačiau darbas yra darbas - po kelių valandų jis turėjo vairuoti pašto traukinį į vakarus.
Ar tai dėl bjauraus oro, ar dėl to, kad teko atsisveikinti su Mere, Deivido sieloje buvo neramu. Nors jis šiame darbe nebuvo naujokas ir žinojo, kokie siurprizai gali laukti tokią naktį, kai po ratais ne bėgiai, o ledas, bei matomumas artimas nuliui.
Depe Garnetas su padėjėju labai kruopščiai apžiūrėjo garvežį, patikrino stabdžius. Padėjėjas į dėžę prikrovė smėlio ir dar keletą maišų paėmė atsargai - esant tokiai plikšalai stabdymo metu teks nuolat pilti smėlį po ratais.
Pagaliau garvežys paruoštas kelionei. 16-os vagonų keleiviai susėdo į savo vietas, tris kartus suskambėjo varpas, mašinistas davė signalą ir pašto traukinys išvyko iš stoties, didindamas greitį. Įstiklintoje garvežio kabinoje buvo šilta, tačiau netrukus stiklą storai apdrėbė sniegas, todėl mašinistui ir jo padėjėjui kas minutę tekdavo iškišti galvą į lauką, kad bent kažkiek matytų tai, kas dedasi priekyje.
Sniegas su lietumi ir pasiutusiu vėju negailestingai čaižė veidus, iš akių bėgo ašaros. Buvo tamsu, nors garvežio priekyje prieš kaminą buvo sumontuotas ryškus žibintas, jis tamsioje naktyje apšvietė vos keletą metrų priešais lekiantį traukinį. Garvežio ekipažas traukinį vairavo, labiau pasikliaudami intuicija ir Dievo pagalba.
Staiga Deividas nuo netikėtumo net sudrebėjo. Jam pasirodė, kad žibinto šviesoje šmėstelėjo kažkas gyva. Jis nuo veido nubraukė sniegą, nusivalė ašarojančias akis ir suprato, kad garo tumulai, apšviesti žibinto, susidėliojo į moters figūrą. Ji judėjo kartu su traukiniu, tai priartėdama prie jo, tai nutoldama.
Kartais paslaptinga figūra dingdavo tamsoje, tačiau po akimirkos vėl išnerdavo iš sniego miglos. Atrodė, kad moteris bėga oru. Kai ji priartėdavo prie kabinos, buvo galima įžiūrėti netgi jos veido bruožus.
„Dieve, juk tai Merė!“, - sušuko apstulbęs Deividas. „Nejaugi man haliucinacijos?“, - pagalvojo mašinistas, tačiau labai greitai paaiškėjo, kad padėjėjas sniego sūkuriuose taip pat įžvelgė moters figūrą. Kūrikas, trumpam atsitraukęs nuo krosnies, iškišo galvą pro langelį ir pamatė tą patį!
Vyrai ėmė atidžiai stebėti vaiduoklį. Kai moters figūra atsidurdavo arti garvežio, jos veide buvo matoma baimė ar kančia. Deividas negalėjo sau rasti vietos. „Tikriausiai, Merė mirė, o jos siela atsisveikina su manimi“, - pasakė padėjėjui.
Kolega bandė nuraminti Deividą: nieko Merei nenutiko, ji ramiai miega šiltuose namuose, ilgisi savo vyro. Vaidenasi akyse ir tiek, tokią naktį dar ne to galima pamatyti. Merės atvaizdas, tarsi išgirdęs mašinisto padėjėjo žodžius, išnyko ir daugiau nebepasirodė. Deividas sėkmingai nuvažiavo iki tarpinės stoties, kur iš konduktoriaus sužinojo, kad jis pro vagono langą taip pat matė moters figūrą. O keleiviai nieko nematė, nes ramiai miegojo šiltose kajutėse.
Vyrai pakalbėjo ir nusprendė, kad šis ženklas jiems ne šiaip sau atsiųstas: kažkokios jėgos juos perspėja apie pavojų. Tačiau ilgai kalbėti nebuvo laiko, reikėjo vykti toliau. Oras nepagerėjo. Sniegą su lietumi pakeitė šalta liūtis, vėjas dar labiau sustiprėjo. Pašto traukinys prasilenkė su priešinga kryptimi važiuojančiu prekiniu traukiniu.
Artėjo tiltas per Elkhorno upę. Tuo metu prieš traukinį vėl pasirodė Merės Voren atvaizdas!
Tačiau dabar jos akyse buvo matomas siaubas. Ištiesusi rankas į priekį ji tarsi bandė sustabdyti traukinį. Akys meldė: „Deividai, paklausyk manęs! Nejaugi nesupranti, ko prašau?!“
O traukinys važiavo pilnu greičiu - signaliniai žibintai rodė, kad kelias priekyje laisvas.
Merė pabandė dar kartą sustabdyti traukinį ir staiga išnyko nakties tamsoje. Po kelių akimirkų mašinistas ir padėjėjas kartu sušuko „Raudonas!“ Tiesiog jų akyse šviesoforo signalas pakeitė spalvą.
„Staigus stabdymas!“ - sušuko Garnetas. Po garvežio ratais pasipylė smėlis. Stabdžių kaladėlės užblokavo ratus, tačiau sunkus traukinys toliau riedėjo apledėjusiais bėgiais.
„Visu greičiu atgal!“ - pasigirdo Deivido komanda, garvežio ratai ėmė
suktis priešinga kryptimi. Dabar, kai iki tilto liko visai arti, visi trys - mašinistas, jo padėjėjas ir kūrikas - aiškiai matė, kad tilto nebėra: bėgiai vedė į bedugnę, kurioje kunkuliavo vanduo...
Smėlis ir reversinis ratų sukimasis pagaliau suveikė: traukinys sustojo vos už keturių žingsnių nuo sugriuvusio tilto. Sukrėstas mašinistas pažvelgė į šviesoforą ir apstulbo - švietė ne raudonas, o žalias signalas!
Tais laikais šviesoforų su distanciniu valdymu dar nebuvo, signalą rankiniu būdu pakeisdavo specialus darbuotojas. Norint tai padaryti, reikėjo specialiu raktu, kurį turėjo tik jis vienas, atidaryti metalinę šviesoforo dėžę. Tai reiškia, kad akimirką prieš tai, kai pradėjo stabdyti, šviesofore nedegė raudonas pavojaus signalas! Kodėl jie jį pamatė? Kas juos išgelbėjo nuo neišvengiamos pražūties?
Po šio įvyko buvo atliktas kruopštus patikrinimas, apklausta daugybė liudininkų, išanalizuotos visos aplinkybės. Paaiškėjo, kad tiltas per Elkhorno upę sugriuvo kelios akimirkos prieš pašto traukinio atvažiavimą.
Tą naktį per tiltą vienas priešais kitą dvidešimties minučių intervalu turėjo pravažiuoti du traukiniai - prekinis ir pašto. Prekinis traukinys sėkmingai pervažiavo tiltą. Prižiūrėtojas matė, kad tiltas yra sveikas, todėl šviesofore uždegė žalią signalą, leidžiantį važiuoti pašto traukiniui. Po to grįžo į savo būdelę ir dėl vėjo keliamo triukšmo neišgirdo, kada vanduo nunešė tiltą.
Prižiūrėtojas vėl pažvelgė į šviesoforą ir labai nustebo, kai pamatė, jog mašinistas ėmė stabdyti traukinį. Po keliolikos sekundžių, kai traukinys sustojo, šviesofore vėl užsidegė ankstesnis žalias signalas. Prižiūrėtojas negalėjo paaiškinti, kokiu būdu šviesofore pasikeitė signalas. Netgi esant didžiausiam norui jis nebūtų spėjęs tai padaryti - tam būtų reikėję žymiai daugiau laiko. Faktas lieka faktu: įvyko stebuklas, išgelbėjęs šimtus žmonių gyvybių.
Komisija, tyrusi atsitikimą prie Elkhorno upės, į mašinisto Deivido Garneto parodymus pažiūrėjo gana skeptiškai, manydama, kad jis matė haliucinacijas. Toks komisijos požiūris atsispindėjo ir spaudoje: korespondentai, aprašydami šį atsitikimą, Deividą padarė pajuokos objektu.
Vyras buvo priverstas išeiti iš darbo, nors jo kolegos prisiekė, kad taip pat matė moters vaiduoklį, labai panašų į Merę. Mašinisto garbė buvo atkurta, kai komisija atsisakė savo pradinės versijos apie regėjimo haliucinacijas. Tačiau patirtas sukrėtimas neleido mašinistui grįžti į ankstesnį darbą, tolimesnis vyro likimas nėra žinomas.
Išliko ir Merės Voren parodymai. Tą lemtingą naktį moteris iš tiesų miegojo ir sapnuose matė košmarus. Ji bandė išgelbėti vyrą: bėgo priešais traukinį, stabdė jį rankomis, tačiau garvežys važiavo toliau. Deividas nesuprato jos rodomų ženklų.
Merė atsibudo, išpilta šalto prakaito, drebėdama iš baimės, labai smarkiai skaudančia galva. Sapne matytos detalės atsibudus užsimiršo, todėl moteris neatsiminė, nuo kokio konkretaus pavojaus norėjo apsaugoti savo vyrą.
Šis nepaprastas atsitikimas taip ir liko nepaaiškintas. Kai kurie parapsichologai jame įžvelgia telekinezės pasireiškimą. Jie mano, kad būtent šis fenomenas padėjo pakeisti šviesoforo signalą, o telekinetinio poveikio šaltiniu buvo Merė Voren.
Kiti teigia, kad tai galėjo būti kolektyvinė įtaiga. Sunerimusios Merės smegenys miego metu perdavė signalus, perspėjančius apie pavojų. Tuo pačiu dažniu buvo nustatytos garvežio ekipažo narių, kurie dirbo maksimalios fizinių ir psichinių jėgų įtampos sąlygomis, mintys. Yra žinoma, kad tokiomis sąlygomis prie penkių įprastų pojūčių prisideda dar ypač didelio jautrumo pojūtis, tačiau paprastai signalą priima tik vienas žmogus, o ne visas kolektyvas...
Kyla dar vienas klausimas: kaip mieganti Merė galėjo sužinoti apie jos vyro laukiantį pavojų ties tiltu per Elkhorno upę?
Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose! Prisijunkite prie mūsų paskyroje, kad nepraleistumėte įdomių dalykų!
