Svetainėje sukaupta daugiau nei 1000 sveikatos patarimų. Ieškokite patarimų ir ne tik:

Pagrindinis » Kategorija: Astralinis pasaulis » Peržiūrų: (1.3K) Komentarų: (0) (20.06.2017 - 18:55)

Spontaniškos teleportacijos atvejai

Vokietijoje išliko labai senais laikais užgimusi legenda. Joje pasakojama apie kūdikių dingimą tiesiog šokiruotų tėvų akivaizdoje.

Kartais taip pat netikėtai vaikai sugrįžta. Senoviniame pasakojime teigiama, kad pernešti į kitą pasaulį ir atgal sugrąžinti vaikai visam amžiui tapdavo "pažymėtaisiais".

Toks akimirką trunkantis persikėlimas erdvėje - tai nepaprasto teleportacijos fenomeno pasireiškimas. Ne vienoje pasaulio šalyje kartas nuo karto fiksuojami nepaaiškinami pabėgimo iš kalėjimo atvejai. Pavyzdžiui, garsusis magas Haris Hudinis buvo parengęs triuką, kurio metu jis dingdavo iš užrakinto kazemato. Magas šį triuką demonstravo ne viename mieste - Londone, Vašingtone, Peterburge, įskaitant įvairiausią kontrolę, žurnalistų minias... Kokiu būdu jis atlikdavo tokius stebuklus, nėra žinoma.

Spontaniškos teleportacijos atvejai

Terminą „teleportacija" pirmasis sugalvojo anglas, paranormalių reiškinių tyrinėtojas Čarlzas Fortas XIX amžiaus pabaigoje. Jis pirmasis apibūdino šį reiškinį ir pabandė jį aprašyti. Tačiau aiškaus atsakymo, kaip visa tai vyksta, iki šiol niekas nesugebėjo pateikti.

Iš tiesų, kaip paaiškinti tokį faktą (jis yra aprašytas dokumentuose, apie jį paliudijo septynios autoritetingos asmenybės), kad XIII amžiuje kanauninkas Dominykas dabartinio Milano teritorijoje iš vienos taurės girdė vynu šimtus žmonių, tačiau taurė netuštėjo?

Dar viena tokia pat garsi istorija: XVI amžiuje Romos šventikas Andžeolas Paolis pamaitino daugybę alkstančių žmonių, duonos kepaliukus paimdamas tiesiog iš oro. Tokių ir panašių negyvų daiktų teleportacijos pavyzdžių pasaulio istorija žino tikrai gana daug.

Teleportacijos fenomeną galėjo išbandyti ir žmonės. Kai kurie jų, pavyzdžiui, I amžiuje gyvenęs garsus Romos imperijos filosofas Apolonijus Tianietis, iš anksto galėjo numatyti įvykius. Romos imperatorius Domicijonas nepaklusniajam filosofui surengė teismą. Po nuosprendžio paskelbimo aiškiaregys pareiškė: „Niekas, netgi imperatorius, nesugebės mane įkalinti!" Tuo metu staiga nušvito, o nuteistasis dingo. Tą pačią dieną jis atsirado trijų dienų atstumu nuo Romos pas savo mokinius.

Tačiau, kaip liudija šaltiniai, žmonių teleportacija dažniausiai vyksta, neatsižvelgiant į jų norą. D. Mičelo almanache „Stebuklų knygos fenomenai" pasakojama apie inkvizicijos teismą kareiviui, kuris 1697 m. spalio 25 d. netikėtai atsidūrė Meksike, nors jo pulkas tuo metu buvo Filipinuose!

Jis galėjo papasakoti tik tai, kad keletą akimirkų prieš tai vykdė sargybinio pareigas Maniloje prie gubernatoriaus rūmų, kuris prieš keletą minučių buvo išdavikiškai nužudytas. Kareivis neturėjo jokio supratimo, kaip atsidūrė Meksike su ginklu rankose", - rašoma inkvizicijos teismo ataskaitoje.

Praėjus keliems mėnesiams kareivio draugai, laivu atplaukę į Meksiką iš Manilos, patvirtino jo žodžius.

Nemažai panašių atvejų aprašyta XVI amžiuje Didžiojoje Britanijoje parašytoje „Stebuklų knygoje". Pavyzdžiui, joje rašoma, kad Safoklo grafystėje netikėtai atsirado tvarkingai apsirengę berniukas ir mergaitė. Jų drabužiai buvo visiškai kitokio kirpimo, o tarmė labai stipriai skyrėsi nuo tos, kurią vartojo grafystės gyventojai. Ši istorija yra apie taip vadinamus „Žaliuosius Vulito vaikus".

„Stebuklų knygoje" pasakojama ir mediumės ponios Gupi istorija, kuri netikėtai iš savo namų Londone atsidūrė kaimyniniame name ir nukrito ant pietums serviruoto stalo. Kadangi moteris buvo gana apkūni, stalas sulūžo.

1903-iais metais dvi amerikietės -mama ir jos 17-metė dukra - iš Kanzaso valstijos persikėlė gyventi į naują namą Meno valstijoje (tarp šių valstijų yra pusė Amerikos). Duktė įėjo į namą ir mamos bei kaimynų akyse tiesiog dingo be pėdsakų, taip apstulbindama žmones. Tą patį vakarą mergina atsidūrė Kanzase esančio parduoto namo balkone. Nelaimingajai motinai buvo išsiųsta telegrama, o dukra į namą, iš kurio ypač keistu būdu dingo, sugrįžo po dviejų savaičių.

Britų armijos majoras Čarlzas Poulas 1952-ųjų metų balandžio mėnesį skubėjo iš pulko į savo namus Norfolke, kur turėjo vykti dukros vestuvės. Supratęs, kad niekaip nesuspėja, vyras užsuko į geležinkelio stoties restoraną, prisėdo prie baro, išgėrė taurę džino, susimąstė ir... atsidūrė už šventinio stalo savo namuose. Tiesa, be dovanos ir lagamino, kurie liko restorane.

Karlas Diasas, 27-ių metų argentinietis 1975 m. sausio 4 d. važiavo dviračiu iš namų į darbą. Vyras staiga pajuto silpnumą, todėl atsisėdo ant žolyno ir atsipeikėjo už 500 mylių nuo namų, ant žolės Buenos Airių pakraštyje. Atsitiktiniai praeiviai padėjo Diasui nuvykti į ligoninę.

Dauguma žmonių, kuriems teko patirti teleportacijos reiškinį, pasakojo, kad prieš pat persikėlimą jautė silpnumą, galvos svaigimą, pykinimą, netgi prarasdavo sąmonę.

Dar vienas gana gerai žinomas nutikimas. Garsus amerikiečių ufologas Džonas Kilis (1930-2009) papasakojo atsitikimą, XX amžiaus pradžioje nutikusį sutuoktiniams Vidaliams. Jie automobiliu keliavo iš Časkomuso j Maicą (Meksika). Priekyje jų už pusės mylios keliavo vyras ir žmona Soldžiai, kurie pakvietė Vidalius pasisvečiuoti pas save.

Soldžiai įvažiavo į miestą ir sustojo, norėdami palaukti atsilikusius svečius. Jie laukė daugiau nei valandą, po to važiavo automobiliu atgal apie 50 mylių, tačiau Vidalių ir jų automobilio nebuvo jokių pėdsakų. Praėjus dviem paroms po to, kai policija paskelbė jų paiešką, sutuoktiniai atsirado net už 4 tūkstančių mylių, Argentinoje, iš kur paskambino draugams.

Vėliau sutuoktiniai pasakojo, kad kelionės metu jiems ėmė ožiuotis automobilis.

Staiga ant jų nusileido baltas debesis, abiems pasidarė bloga. Kai rūkas išsisklaidė ir žmonės pasijuto geriau, pamatė, kad automobilis vėl puikiai veikia, tačiau jie buvo visiškai jiems nepažįstamoje vietovėje. Sustojus prie šalikele ėjusių žmonių ir paklausus kur jie randasi, Vidalius apėmė neviltis, kai sužinojo, jog jie yra Argentinoje!

Spontaniškos teleportacijos atvejai

Prancūzų keliautoja Aleksandra David-Nejel (1868-1969) keliaudama po Tibetą susidūrė su nepaprastu reiškiniu. Vienuolyno vyresnysis pakvietė į iškilmes kažkokį atsiskyrėlį ir nusiuntė jam uždarus papuoštus neštuvus su palyda. Atsiskyrėliui reikėjo vengti tokių dėmesio ženklų, tačiau jis visos palydos akivaizdoje įlipo į neštuvus ir uždarė dureles. Tačiau į vienuolyną jis atėjo pėsčiomis, kepinamas kaitrios saulės. Vėliau atvykusi palyda labai nustebo, kai pamatė, kad neštuvuose nieko nėra.

1969 m. gegužės 9 d. Žozė Antonijus da Silva buvo ištiktas šoko, kai atsidūrė šalia Viktorijos miesto, nors ką tik vaikštinėjo už 900 km esančiame Bebedoro (Brazilija) mieste.

2002 m. spalio 22 d. Atakamos dykumos (Čilė) centrinėje dalyje buvo aptiktas alkanas ir daug skysčių netekęs 24-ių metų amžiaus Marivaldo Amorinjo Souza, kuris, kaip papasakojo, gyveno Bachijoje (Brazilijos šiaurės rytuose). Brazilas negalėjo paaiškinti, kaip jis atsidūrė dykumoje. Jis prisiminė tik tai, kad jau savaitę keliavo tarp akmenų ir smėlynų be maisto ir vandens. Vietiniai policininkai buvo nepaprastai nustebę, kai išgirdo šią istoriją: nesuprantama kaip brazilas išliko gyvas pačioje atšiauriausioje planetos dykumoje.

Knygoje „Begarsis kelias" (1962) juodosios magijos specialistas Velslis Tiudoras Poulas papasakojo apie jam nutikusį teleportacijos atvejį.

„1952-ųjų metų gruodžio mėnesį išlipau iš traukinio priemiesčio stotyje, esančioje maždaug už pusantros mylios nuo mano namų Sasekse. Traukinys iš Londono vėlavo, autobusas buvo nuvažiavęs, o taksi nebuvo. Lietus lijo nesustodamas. Buvo 17:50.

18 valandą man turėjo skambinti iš užsienio, tai buvo labai svarbus skambutis. Situacija atrodė beviltiška. Visiškai blogai buvo tai, kad stotyje esantis telefonas neveikė arba buvo kažkoks gedimas linijoje, todėl negalėjau juo pasinaudoti.

Apimtas nevilties atsisėdau ant suoliuko laukimo salėje ir pažvelgiau iš pradžių į savo laikrodį, po to į laukimo salėje esantį laikrodį. Atsižvelgiant į tai, kad stotyse laikrodžiai dažniausiai porą minučių skuba, nusprendžiau, kad tikslus laikas buvo 17 valandų 57 minutės, kitaip tariant, iki 18 valandos dar buvo likusios 3 minutės.

Negaliu papasakoti, kas po to nutiko. Kai atsigavau, stovėjau savo namo hole, nors nuo stoties iki namo buvo apie 20 minučių kelio pėsčiomis. Tuo metu svetainėje esantis laikrodis ėmė mušti šeštą valandą. Praktiškai tuo pačiu metu pasigirdo ir telefono skambutis.

Po to, kai baigiau pokalbį, supratau, kad įvyko kažkas labai keista. Labai nustebau, kai pastebėjau, kad mano batai buvo visiškai sausi, ant jų nebuvo purvo. Rūbai irgi buvo visiškai sausi".

Galima daryti prielaidą, kad Poulas kažkokiu paslaptingu būdu buvo perkeltas į savo namą, nes labai norėjo jame būti, nors dėl to neatliko jokių sąmoningų veiksmų. Jeigu tai galėjo nutikti taip spontaniškai, kodėl teleportacija negalėtų vykti žmogaus valios pastangomis?


Taip pat skaitykite:

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose! Prisijunkite prie mūsų paskyroje, kad nepraleistumėte įdomių dalykų!


ŽYMĖS: Teleportacija, Teleportacijos, žmonių dingimai

Paranormal.lt medžiagos citavimas negavus išankstinio paranormal.lt sutikimo neleidžiamas. Išimtinių teisių pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.


// Susiję straipsniai »

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar