Laiko duobės: iš dabarties į praeitį?

Vienas iš paslaptingiausių ir, be abejo, labiausiai gąsdinanti ir pastaruoju metu aktyviai aptariama anomalija yra žmonių dingimai - tiek pavienių žmonių, tiek ištisų grupių. Mes nekalbame apie banalius dingimus, susijusius su kriminaliniais nusikaltimais ir atskirų subjektų noru "sumėtyti pėdsakus". Toliau pateikiamų pavyzdžių paaiškinti įprastinėmis kategorijomis tikrai nepavyks.

Gentis išėjo į niekur

1930-ais metais medžiotojas Džo Labelis nusprendė aplankyti savo draugus inuitus, gyvenančius kaimelyje prie Andžikunio ežero (Kanada). Kai jis buvo kaimelyje prieš dvi savaites, gyvenimas jame vyko įprasta vaga. Tačiau dabar kaimelis buvo visiškai tuščias. „Kur jie visi pasidėjo?“ - medžiotojas negalėjo suprasti, vaikščiodamas po ištuštėjusį kaimelį ir užsukdamas į namus, kuriuose nieko nebuvo. „Gal gentis išėjo medžioti? Tačiau kodėl ginklai tebėra savo vietose?“ Netgi indai su valgymu buvo nepaliesti... Pamačius, kad iš kaimelio neveda nei žmonių, nei gyvūnų pėdsakai, Labelį apėmė siaubas ir jis apie keistąjį nutikimą pranešė vietinės valdžios atstovams, kurie pradėjo intensyvias paieškas, tačiau nieko taip ir neaptiko.

Kaip paaiškinti netikėtą visos genties - pabrėžiame, visos genties, o ne atskirų žmonių grupės - dingimą? Netgi pačiu blogiausiu atveju būtų aptikti jų kūnai, tačiau šį kartą nebuvo aptikta nė vieno. Ar inuitai savo noru paliko kaimelį, kuriame praleido visą savo gyvenimą?

Į šį atvejį yra panaši istorija, kurią mokslininkams papasakojo elmolo genties žmonės, gyvenantys Kenijoje Rudolfo ežero apylinkėse. Padavime pasakojama, kad Envaiteneto saloje (šios salos pavadinimas verčiamas kaip „negrįžtama") gyveno gana gausi gentis, kuri prekiavo su kitomis gentimis, gyvenančiomis žemyne. Tačiau vieną dieną prekyba nutrūko. Žmonės, pavargę nuo nežinios, į salą pasiuntė žvalgus, kurie vėliau papasakojo, kad kaimelis visiškai tuščias. Kaip ištisa gentis galėjo persikelti per ežerą ir išnykti miškuose, ir niekas to nematė? Ir kam jiems tai reikėjo daryti? Beje, trobelėse taip pat mėtėsi palikti daiktai, kuriuos praktiški žmonės tikrai nebūtų palikę. Nuo to laiko ši sala laikoma prakeikta.

Pleščejevo ežero rūkas

Nereikia manyti, kad panašūs žmonių dingimai vyksta kažkur toli nuo mūsų. Rusijoje irgi žinomas ne vienas toks atvejis. Spaudoje ir internete dažnai mirga publikacijos apie garsųjį Mėlynąjį akmenį, esantį Pleščejevo ežero krante. Yra minima ir vietinė legenda apie tai, kad seniau krante stovėjo turtingas Kleščino miestas, tačiau jį nei iš šio, nei iš to paliko gyventojai. Ežero dvasia prakeikė šį miestą, todėl Pereslavlis-Zaleskis buvo statomas toliau nuo ežero, „už miškų“.

Visa tai, suprantama, tik legendos, tačiau vietiniais gyventojai į Pleščejevo ežerą iki šiol žiūri kaip į gyvą būtybę. Sklinda gandai, kad ežero apylinkėse dažnai atsirandantys rūkas yra labai pavojingas - atsidūrus rūke galima iš gyvenimo iškristi kelioms dienoms, nors žmogui pasirodys, kad rūke buvo tik keletą minučių. O gali būti ir taip, kad žmogus iš rūko visiškai neišeis, atsidurs kitame laike ir erdvėje.

Panašiomis anomalijomis žinomas Nižneilimsko rajonas Irkutsko srityje, kur prie Negyvojo ežero prieš keletą metų dingo trys vietinio milicijos skyriaus pareigūnai. Yra pasakojama, kad tame pačiame rajone prieš kokius penkis metus kažkur dingo traukinio sąstatas iš 23 vagonų ir jį lydintys asmenys.

Pskovo srityje yra Liadų kaimas, o jo apylinkėse yra dauba, kurią žmonės vadina Velnio dauba. Joje irgi neretai dingsta žmonės. Pavyzdžiui, 1928-ais metais į mišką kirsti medžių išvyko visa brigada žmonių, tačiau visi jie prapuolė. Iki šiol vis dar pasitaiko žmonių dingimų faktų. O grybautojai, neatsargiai įžengę į šią vietą, miške gali klaidžioti keletą dienų, tačiau išėję iš miško būna įsitikinę, kad praėjo tik kelios valandos.

Dingo lygioje vietoje

Reikia sutikti, kad visiems išvardintiems atvejams, nors ir sunkiai, tačiau galima rasti realų paaiškinimą. Pavyzdžiui, milicininkams, kurie dingo prie Negyvojo ežero, nusibodo pavojinga tarnyba arba kilo problemų su kriminaliniu pasauliu, todėl ir nusprendė „išnykti“, gudriai numatę atsitraukimo kelius. Gyvena dabar kur nors kitoje šalyje ir džiaugiasi gyvenimu. Nors ši versija mažai įtikinama, tačiau visiškai įmanoma.

Tačiau kaip galima paaiškinti žmogaus dingimą daugelio liudininkų akyse, kai jis tiesiog ištirpsta ore? Tokiu būdu dingo fermeris Lengė, kurio dingimą matė penki žmonės. Ir toks atvejis tikrai yra ne vienas. Vienuolis Ambrozijus Kirilo vienuolyne (Naugardas) ištirpo ore tiesiog pietų metu, apie ką liudija XVII amžiaus metraščiai. Mūsų laikais moteris išlipo iš automobilio pavalyti purviną stiklą ir tiesiog dingo apstulbusio vyro akyse... Senovėje ir Viduramžiais tokie atvejai buvo siejami su burtais ir nelabąja jėga. 1809-ais metais Austrijos karaliaus Franco rūmuose panašiu būdu dingo Didžiosios Britanijos pasiuntinys Bendžaminas Beterstas. Šis įvykis buvo priskirtas Napoleono machinacijoms, tačiau liudininkų parodymai įrodo, kad šiuo atveju „mažasis kapralas“ niekuo dėtas.

Žinoma, ne visada viskas baigiasi taip siaubingai. Būna, kad dingę žmonės vėl atsiranda, tik kitoje vietoje ir kitame laike.

Praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje vienas lakūnas buvo priverstas katapultuotis iš lėktuvo - prietaisai nebeveikė, aplink lėktuvą pasidarė tirštas rūkas. Lakūnas atgavo sąmonę... už 700 kilometrų nuo katapultavimosi vietos, o kitas lakūnas pasakojo, kad matė, kai draugo lėktuvas dingo ore...

Netoliese Guilinio miesto (Kinija) esantys urvai turi labai painią sistemą, todėl gidai dažnai suskaičiuoja savo turistus, norėdami įsitikinti, kad niekas nepasimetė nuo grupės. 2001-ais metais prie vienos grupės prisijungė niekieno anksčiau nematytas japonas, kuris išėjo iš tunelio. Pats turistas teigė, kad dabar yra 1998-ieji metai, ekskursijos metu jis pavargo ir nusprendė viename urve truputį pailsėti. Labai sunkiai jį pavyko įtikinti, kad jis „ilsėjosi“ net tris metus...

Krymo chano Devlet-Girėjaus karių būrys „apsiriko“ ne vieta, o laiku - jis supainiojo 1571-sius metus su 1621-iais metais. Caro Michailo Fiodorovičiaus apsauga sugavo totorių būrį, kurio nariai prisiekinėjo, kad totorių armijos sudėtyje turėjo šturmuoti Maskvą, tačiau su savo arkliais atsitiktinai įjojo į kažkokią daubą, kurioje susidarė kažkoks keistas rūkas... Iš daubos jiems pavyko išjoti, tačiau nuo to laiko, kai baigėsi mūšis, praėjo pusė amžiaus.

Ką kalba tyrinėtojai

Yra nuomonė, kad dėl tokių dingimų yra kaltos taip vadinamos „juodosios skylės“, kurios įtraukia žmones į savo realybę, tačiau labai retai juos
paleidžia atgal. Tokių skylių atsiradimą gali paskatinti geofizinės anomalijos, pavyzdžiui, lūžiai žemės plutoje. Žinoma, negalima nurašyti ir ateivių - gali būti, kad tai jie grobia žmones, turėdami mums nežinomų tikslų.

Svarbiausia tai, kad neįmanoma nuspėti į kurį laiką ir į kurią vietą ši paslaptinga anomalija perkels žmogų. Dabartiniu metu teleportacijos procesas yra visiškai nevaldomas, gal tik išskyrus indų jogų teleportaciją.

Gali būti, kad raktą šių mįslių įminimui gali suteikti oolugų genties žmonės, gyvenantys Naujojoje Gvinėjoje. Šios genties žmonės teigia, kad jie sugeba vienu metu gyventi dviejuose pasauliuose - mūsų pasaulyje ir Šešėlių šalyje, kur viskas yra kitaip ir stebina vaizduotę. Indėnai keletą kartų per dieną nugrimzta į transo būseną ir iškeliauja į Šešėlių šalį. Tačiau tuo metu jų fizinis kūnas pasilieka vietoje, tad, gali būti, kad tai yra paprasčiausios meditacijos atšaka, kurią praktikuoja oolugų genties žmonės.

Kitas raktas, gal būt padėsiantis įminti teleportacijos mįslę, yra neįprastos aplinkybės, kuriomis ji vyksta. Labai dažnai žmogus prieš teleportaciją labai intensyviai galvoja, kaip atsidurti konkrečioje vietovėje arba kaip išsigelbėti nuo neišvengiamo pavojaus. XIX amžiaus pabaigoje rusų mokslininkas N. Zoneris atliko įdomų, nors ir žiaurų eksperimentą. Jis prie grandinės pririšo katiną ir jį užpjudė šunimi. Katinas, kaip ir reikėjo tikėtis, sureagavo labai audringai - ėmė šnypšti, išleido nagus... ir tuomet dingo. Katino niekur nesimatė, o grandinė liko gulėti ant žemės. Vargšas gyvūnas, gyvas, nors ir išsigandęs, po trijų dienų buvo pastebėtas bažnyčios varpinėje. Tai reiškia, kad siaubas padėjo suaktyvinti paranormalius katino sugebėjimus. O su žmogum tai įmanoma gana senokai.

Kad ir kaip yra iš tikrųjų, tačiau jei pavyks išmokti valdyti paslaptingą teleportacijos procesą, tai visai žmonijai reikš tikrą būties revoliuciją.