Šviesa ir oras mums yra pavojingi!

Šviesa pavojinga tuo, kad jos fotonai gali pažeisti mūsų ląstelių genus, ko pasekoje galime mirti...
Oro deguonis pavojingas tuo, kad sudegina (oksiduoja) mūsų ląsteles, nuo ko irgi galime mirti.

Šviesa ir oras  mums yra pavojingi!

Mūsų gimtoji terpė – motinos įsčių tamsa ir jų vanduo.

Žmogaus embrionas jose apsaugotas beveik nuo visų žemės atmosferos faktorių.

Tik natūralus gama spinduliavimas patenka į motinos įsčias. Tik Žemės natūralaus radioaktyvaus fono gama fotonai sugeba prasiskverbti į motinos įsčias, bet ir jų įtaka motinos kūno ir vaisiaus vandenų yra susilpninta.

Tamsa ir vanduo - mūsų gimtoji terpė,  oras ir šviesa - svetimi mums.

Gimęs žmogus patenka iš tamsos ir vandens į orą ir šviesą. Po gimimo tai pats didžiausias stresas  organizmui jo visame gyvenime! Tokiu būdu naujagimis nebetenka apsaugos.

Kaip išgyventi?!

Tikriausiai tam reikia išlaikyti vandenį ir tamsą  ląstelėms. Todėl naujagimis pradeda kurti apsaugą prieš orą ir šviesą. Jo organizmas ląstelėse pradeda spalvotų pigmentų biosintezę. Šie pigmentai sugeria, atspindi ir praleidžia šviesos fotonus. Jie veikia maždaug kaip filtrai fotoaparato objektyvui. Sugerdami ir atspindėdami šviesos fotonus, jie apsaugo ląstelės branduolį nuo fotonų.

Pavadinkime šių pigmentų biosintezę fotosinteze. Spalvotieji pigmentai skirstomi į kvėpavimo ir ne kvėpavimo pigmentus. Tai labai svarbu. Savo molekulės sudėtyje kiekvienas kvėpavimo pigmentas turi rožinį hemą. Būtent hemas susijungia su deguonimi (elektronu),  todėl mes kvėpuojame ir gyvename.
Tokiu būdu spalvotieji kvėpavimo pigmentai mus gina nuo šviesos ir deguonies. Spalvotų kvėpavimo pigmentų fotosintezė yra mūsų gyvenimo esmė.

Nepakankama spalvotų kvėpavimo pigmentų fotosintezė – biologinė mūsų mirties esmė.

Kaip tai vyksta?

Rožinis hemas gyvena gyvena tik 60-120 parų. Jis sudega ir virsta į žalią pigmentą, kuris vadinamas biliverdinu. Biliverdinas atlieka ląstelių ir organizmo absoliučiai juodo kūno vaidmenį, todėl, kad jis sugeria matomus, ultravioletinius ir infraraudonuosius fotonus. Biliverdinas puikiai gina mus nuo šviesos. Bet jis nemoka kvėpuoti. Sugerdamas šviesą, biliverdinas yra kliūtis spinduliams ir todėl sumažina spalvotų kvėpavimo pigmentų fotosintezės procesą, kurie dar vadinami kvėpavimo fermentais. Biliverdinas – žaliasis mirties ekranas ir spyna šviesai bei spalvotų kvėpavimo pigmentų fotosintezei. Šiaip mes galėtume numirti per 120 parų po gimimo - per tiek laiko sudega į biliverdiną pats ilgiausiai gyvenantis hemas.

Bet ląstelės turi raktą šiai spynai! Kas tai per raktas?

Raktas – tai vandenilio protonas! Du protonai susijungia su biliverdino molekule ir paverčia šią molekulę kito pigmento molekule. Jo pavadinimas – raudonas bilirubinas. Palikdamas ląstelę, bilirubinas tampa kraujo pigmentu. O ląstelėje – tai jau ne absoliučiai juodas kūnas. Ir fotosintezė prasideda iš naujo!
Bet bilirubinas irgi negali kvėpuoti ...

Tai ne bėda, nes kepenys išgaudo bilirubiną iš kraujo ir išskiria jį kartu su tulžimi į žarnyną. Ryte einame į tualetą ir absoliučiai juodas kūnas su ekskrementais palieka mūsų organizmą.

Vienok protonų gamybai ląstelėms reikia vandens, nes viena gliukozės molekulė  ir šešios molekulės vandens duoda 24 protonus. Šis procesas vadinamas biologine oksidacija. Iš to seka, kad mūsų organizmas naudoja vandenį protonams gaminti žalio mirties ekrano naikinimui ir spalvotų kvėpavimo fermentų atstatymui. Paprasčiau – mes naudojame savo organizmo vandenį, kad gyventume. Naujagimio berniuko kūne yra 86,8% vandens, vaiko – 71%, jauno vyro – 61%, ir   81- rių metų amžiaus vyro kūne - tik 49,8%.

Kur gi dingsta vanduo? Vanduo sunaudojamas protonų gamybai. Iš vienos pusės tai gerai, nes mes dėl to  gyvename, iš kitos blogai – mes senstame. Kaip tai vyksta? Kodėl mes senstame?

Ląstelės vanduo naudojamas protonų gamybai, kas sukelia vandens stygių joje. Tai yra ląstelės membranos raukšlėjimosi priežastis, ko pasėkoje ląstelė negali atlikti savo biologinių funkcijų. Štai kaip mes susergame. Raukšlėjasi ląstelės, raukšlėjamės ir mes.

Išvados:

1.Vandenilio protonas pašalina iš ląstelės absoliučiai juodą kūną ir atstato spalvotų kvėpavimo fermentų fotosintezę.
2. Organizmo vandens eikvojimas protonų gamybai – mūsų senėjimo priežastis.
3. Žmogus turi tik vieną ligą ir jos pavadinimas „senėjimas“ , o visos kitos ligos tik senėjimo kaukės.
4. Spalvoti pigmentai skirstomi į dvi grupes. Pirmoji grupė – kvėpavimo pigmentai, pavyzdžiui, ląsteliniai kvėpavimo pigmentai, kraujo hemoglobinas, raumenų hemoglobinas. Antroji grupė – tai ne kvėpavimo pigmentai. Biliverdinas, bilirubinas, odos melaninas ir kiti.

Organizmo vandens sunaudojimas protonų gamybai – pagrindinė mūsų senėjimo ir ligų priežastis. Vaikų organizme daugiau kvėpavimo pigmentų, nei ne kvėpavimo. Suaugusiųjų – po lygiai. Senų žmonių – daugiau ne kvėpavimo pigmentų, o mažiau kvėpavimo.
Nemirtingumas – kvėpavimo ir ne kvėpavimo pigmentų pusiausvyra organizme. Jos galima siekti leidžiant natūraliai šviesai patekti į kūną, vartojant protonus iš išorės, vartojant tinkamą maistą ir vandenį, užsiimant fizine veikla ir adekvačiai reaguojant į išorinius dirgilkius ir nesukeliant organizme ilgalaikių stresų.