Viljamo Miltono Kuperio sąmokslo teorija

Naktį į 2001 m. lapkričio 5 d. Igero mieste (Arizonos valstija, JAV) buvo nušautas Viljamas Miltonas Kuperis, ufologijoje žinomo judėjimo „Sąmokslo teorija“ lyderis. Oficialioje policijos ataskaitoje be jokių detalių buvo pasakojama, kad jis „grasino ginklu vietiniams gyventojams, juos gąsdino“. Kuperio ranča buvo apsupta, nežiūrint į šeimininko perspėjimus, kad „peržengę rančos ribą bus nušauti vietoje“. Kuperis du kartus šovė į vieną policininką ir sunkiai jį sužeidė, o po to jį patį nukovė kitas policininkas.

Slaptieji dokumentai

Viljamas Kuperis išgarsėjo po to, kai 1989-ais metais išsiuntė JAV senato ir Atstovų rūmų nariams taip vadinamą Kaltinimų peticiją. Savo turiniu ji gerokai priminė po kelių metų pastatytą serialą „X failai“. Štai trumpa Kuperio pasisakymo Los Andžele 1989 m. lapkričio 17 d. esmė:

„Po dalyvavimo Vietnamo kare aš buvau paskirtas į JAV laivyno Ramiajame vandenyne vyriausiojo vado štabą Havajų salose. Aš dirbau žvalgybos grupėje, kuri vyriausiajam vadui parengdavo žvalgybos apžvalgas. Per tą laiką, kai tarnavau šiose pareigose, man į rankas buvo patekę sukrečiantys, neįtikėtini dokumentai. Vienas jų vadinosi „Projektas „Nepasitenkinimas“, kitas - „Operacija „Dauguma“.

Projekte „Nepasitenkinimas“ buvo išdėstyta kontaktų su ateiviais istorija, pradedant nuo 1936-ųjų metų. Tais metais Vokietijoje avariją patyrė disko formos skraidantis aparatas, kurį užgrobė vokiečiai ir pabandė padaryti jo kopiją. Šie bandymai buvo nesėkmingi. Jeigu vokiečiams būtų pavykę, Vakarų šalys ir SSRS būtų pralaimėję Antrąjį pasaulinį karą, nes niekas nebūtų atsilaikęs prieš nematytos galios ginklą.

Karo pabaigoje amerikiečiams pateko kai kurie dokumentai ir metaliniai daiktai iš nežemiškojo laivo, taip pat vokiečių specialistai, dirbę su nežemiškąja technika ir technologijomis. SSRS taip pat atiteko dalis dokumentų, specialistai ir kai kurie daiktai. Taip tęsėsi iki 1947-ųjų metų, kai JAV pavyko perinti ateivių laivą, visą laivą“.

Tai įvyko Rosvelio rajone, Naujosios Meksikos valstijoje. Iš skraidančio aparato buvo iškelti žuvusių ateivių kūnai. Projekto „Nepasitenkinimas“ medžiagoje Kuperis matė gyvų ir mirusių ateivių nuotraukas, jų skrodimo metu padarytas nuotraukas, NSO išorės ir vidaus nuotraukas.

Jis matė ateivio nuotrauką su žyme „BBC“ - nežemiška biologinė būtybė. Ateivis nelaisvėje buvo laikomas nuo 1949-ųjų metų iki 1952 m. birželio 2 d., kai mirė. Kuperis sužinojo apie incidentus su ateiviais ir jų kosminiais laivais nuo 1800-ųjų metų; sužinojo slaptų projektų pavadinimus. Jis taip pat perskaitė projekto „Raudonoji šviesa“ dokumentus. Vykdant šį projektą specialistai bandė pakelti į orą ateivių laivą, kurį pavyko perimti nepažeistą.

Eksperimentai buvo vykdomi Tonopos poligone Nevados valstijoje, o vėliau tęsiami slaptu prezidento Eizenhauerio įsakymu įrengtoje karinėje bazėje „Zona 51“. Ji įkurta išdžiūvusio Grumo ežero vietoje poligone Nevadoje. Oficialiai tokia zona neegzistuoja.

Perimtų NSO bandomųjų skrydžių projektas tęsėsi iki 1962-ųjų metų, kol vienas jų susprogo ore netoli poligono. Projektas Raudonoji šviesa“ buvo užkonservuotas iki to meto, kol ateiviai Jungtinėms Valstijos pateikė tris laivus ir savo instruktorius.

„Šis projektas vykdomas ir dabartiniu metu, - rašė Kuperis. - Dabar mes turime ne tik ateivių laivus, kuriais išmokome skraidyti, bet ir pačių pastatytus laivus, kuriuose panaudotos perimtos NSO technologijos. Kai kurie NSO, apie kuriuos praneša liudininkai iš JAV ir, gal būt, kitų šalių, yra pilotuojami amerikiečių lakūnų. Didžioji mūsų techninio progreso nuo Antrojo pasaulinio karo dalis yra susijusi su ateivių technologijų įsisavinimu „Zonoje 51“.

Egzistuoja Džeisono bendrija, kurią sudaro labai nedidelis specialistų, žinančių paslaptį, skaičius. Jos nariais yra 51 asmuo. Šiame sąraše yra 6 Nobelio premijos laureatai. Tai pats tikriausias pasaulinio mokslo elitas. Tik jiems vieniems yra žinoma tiesa apie technologijas, perimtas iš ateivių, ir realius fizikos pasiekimus“.

Kuperis manė, kad JAV vyriausybė pasielgė teisingai, įslaptindama informaciją apie NSO ir ateivius. Tačiau tuo pačiu metu vyriausybė padarė nedovanotinas klaidas. Kai buvo nuspręsta viską laikyti paslaptyje, valdininkams reikėjo finansuoti savo slaptą veiklą. Tačiau jie negalėjo oficialiai kreiptis į Kongresą su prašymu skirti tam lėšų. Vyriausybė nusprendė finansuoti šią veiklą, organizuodama narkotikų įvežimą ir pardavimą.

Dokumentuose, kuriuos skaitė Kuperis, pavyzdžiui dokumente, pavadintame „Operacija „Dauguma“, specialiai pabrėžiama, kad tuo metu, kai Džordžas Bušas vyresnysis buvo naftos kompanijos „Sapata Oil“ vadovu, jis kartu su CŽV organizavo pirmąją didelę narkotikų partiją iš Pietų ir Centrinės Amerikos.
Dar viena klaida, siekiant išsaugoti slaptumą, buvo tai, kad vyriausybinio sąmokslo dalyviai nužudė daugybę žmonių, kurie bandė paskelbti visuomenei informaciją apie kontaktus su ateiviais.

„Sprendimą dėl Džono Kenedžio nužudymo priėmė Bilderbergo grupės, įtakingos tarptautinės konspiracinės organizacijos, politinis komitetas, - tvirtino Kuperis. - Prezidentas Kenedis buvo nužudytas, nes rengėsi kreiptis į amerikiečių tautą ir demaskuoti slaptumo politiką NSO atžvilgiu. Prezidento ketinimai sukėlė tikrą sąmyšį slaptuose sluoksniuose.

1963 m. lapkričio 22 d. Dalase nuaidėję šūviai užkirto kelią pačiam sensacingiausiam žmonijos istorijoje demaskavimui. Tarp 1970-ųjų ir 1973-ųjų metų šiuose popieriuose perskaičiau, kad Kenedis įsakė „Majestic-12“ grupei nutraukti narkotikų įvežimą ir pardavimą, taip pat įsakė per ateinančius metus parengti informacijos apie ateivių buvimą Žemėje atskleidimo amerikiečių tautai planą. Už tai jis ir buvo nužudytas“.

Šokiruojantis atvirumas

Spaudos konferencijos, kuriose dalyvavo Kuperis, visuomet keldavo didžiulį susidomėjimą. Ir tai nėra keista. Štai Kuperio atsakymai į klausimus iš salės:

-    Kodėl jūs pats nebuvote nužudytas?

-    Jei jie mane palies, tai kiekvienas, kuris girdėjo mano kalbą, sužinos, kad visa tai, ką papasakojau, yra teisybė. Būtent dėl to jie kol kas manęs neliečia.

-    Ar dabartiniu metu karinėje pramonėje naudojama kokia nors ateivių technologija?
-    Taip, viena tokia ateivių technologija panaudota „Stealth“ bombonešyje. Bombonešiai, sukurti, panaudojus „Stealth“ technologiją, ėmė skraidyti prieš 10 metų iki to, kai mes sužinojome apie jų egzistavimą.

-    Kas buvo duota ateiviams mainais į jų technologiją?

-    Žmonės ir gyvuliai.

-    Ar Sovietų Sąjunga su tuo kaip nors susijusi?

-    Sovietų Sąjunga ir JAV buvo vienodai uždaros šalys nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, ypač slaptų kosminių programų srityje. Sovietai turi technologijas, panašias į mūsų.

-    Kodėl mes, turėdami ateivių technologijas, žymiai anksčiau nenuskridome į Mėnulį ar Marsą?

-    Pirmasis nusileidimas Mėnulyje įvyko 1962 m. gegužės 22 d. Ne, prašau atleisti, tai buvo pirmasis nusileidimas Marse. Buvo paleistas sparnuotasis zondas su hidrazino varikliu. Jis tris kartus apskriejo aplink Marsą ir jame nusileido 1962 m. gegužės 22 d. Tai buvo bendras JAV ir SSRS projektas. Pirmą kartą Mėnulyje nusileidome, panašu, 6-ojo dešimtmečio viduryje, nes tuo metu, kai prezidentas Kenedis dešimtmečio pabaigoje pasakė, kad norėtų, jog žmogaus koja žengtų Mėnulio paviršiumi, mes jau turėjome savo bazę Mėnulyje.

-    O kaip reikalai su Marsu?

-    Marse mes irgi turime savo bazę.

„Melagiai“

1990-ais metais žurnalo „UFO Magazine“ redakcija kartu su ufologu Donu Ekeru atliko savo tyrimą: kas slepiasi už visų šių Kuperio pareiškimų apie „šokiruojančios tiesos apie NSO nuslėpimą“. Tyrimo rezultatai buvo išspausdinti Ekero straipsnių serijoje, pavadintoje „Melagiai“. Du šios serijos straipsniai buvo skirti specialiai Kuperiui. Štai kokias išvadas padarė tyrėjai.

Kuperis pirmą kartą bendruomenėje, besidominančioje skraidančiomis lėkštėmis, pasirodė 1988-ųjų metų vasarą, kai anomalių reiškinių mėgėjų sukurtame kompiuteriniame tinkle ParaNet paskelbė savo pasakojimą apie tai, kaip iš povandeninio laivo stebėjo milžiniškus NSO. Šis pasakojimas sukėlė didžiulį susidomėjimą, Kuperis žengė kitą žingsnį.

Kruopščiai surinkęs šiame tinkle klaidžiojančius gandus, jis pareiškė, kad pats matė slaptus dokumentus apie NSO ir ateivius, kai tarnavo Ramiojo vandenyno laivyno štabe. Tačiau vienas bet: laivyne nebuvo nuolat veikiančios žvalgybinės grupės, rengusios žvalgybinės medžiagos suvestines laivyno vadovybei.

Trečiojo rango kapitonas Ronas Morsė papasakojo, kad vadas gaudavo įprastines suvestines, o jei reikdavo parengti kažką ypatingo, būdavo suburiama laikina komanda, kurios nariai po atlikto darbo iš karto grįždavo prie savo ankstesnių pareigų. Nė viena tokių grupių nedirbo ilgiau nei dvi savaites.

Dar daugiau, Kuperis Džonui Lierui ir žurnalistui Toniui Pelchemui papasakojo visiškai kitokią versiją: jis nebuvo štabo žvalgybinės grupės nariu, o paprasčiausiai „nukniaukė dokumentus, padarė jų kopijas ir padėjo atgal į vietą“. Jo buvo paklausta, kur dabar yra slaptų dokumentų kopijos. Kuperis atsakė, kad jos sudegė, kai kilo gaisras garaže. Reikia pasakyti, kad labai dažnai Kuperis iš pradžių kalbėdavo vienaip, o po kiek laiko - visiškai kitaip.

Pavyzdžiui, iš pradžių jis pareiškė, kad „Projektas „Mėnulis“ - tai ateivių kosminės bazės, esančios nematomoje Mėnulio pusėje ir kurią matė daugelis astronautų, tyrimo projektas. Vėliau jis ėmė tvirtinti, kad tai yra ateivių požeminės bazės prie Dulsjė, Naujosios Meksikos valstija, kodinis pavadinimas. Ne kartą buvo pastebėta, kad Kuperis nesugeba atskirti fantastikos nuo realybės. J klausimą, užduotą konferencijoje Modeste (Kalifornijos valstija): „Kelių rūšių ateiviai lankosi Žemėje?“, Kuperis atsakė: „Keturių rūšių, tiktai keturių. Vienos rūšies ateiviai labai panašūs į žmones. Jie netgi vaidina „oranžinius“ televizijos seriale „Svetima tauta“!

Kai pirmasis „Melagių“ ciklo straipsnis buvo išspausdintas, Kuperis Doną Ekerą pavadino „CŽV ir slaptosios vyriausybės agentu“ bei skambino su grasinimais į redakciją, reikalaudamas nedelsiant išspausdinti paneigimą, nes priešingu atveju jis už savo veiksmus neatsako. Tuo metu viskas baigėsi piktais keiksmais ir nepadoria „UFO Magazine“ parodija, kuri buvo išspausdinta nedideliame Kuperio leidžiamame biuletenyje.

Kaip teigė daugelis tyrinėtojų, Kuperis buvo „tikras psichas“, pamišęs dėl ginklų. Paskutiniaisiais metais jis persikėlė gyventi Igero miestą Arizonos valstijoje, kur bandė organizuoti smogikų būrius - „liaudies armiją“ - prieš valdžią, „slaptąją vyriausybę“ ir priešiškai nusiteikusius ateivius.

Jo tikrasis veidas tapo visiškai aiškus po skandalo su Maiklu Kelanu ir Duglu Dinu, impresarijais iš Holivudo. Jie Kuperiui organizavo paskaitų turą po šalį ir visais būdais pristatinėjo jį kaip nepalaužiamą kovotoją už tiesą. Iš šios veiklos impresarijai užsidirbo neblogus procentus. Kai Kuperis pamatė, kiek pelno atneša jo pasirodymai, jis pabandė atsikratyti Maiklo ir Duglo, nekreipdamas dėmesio į pasirašytą sutartį. Kai to nepavyko padaryti, Kuperis ėmė impresarijams grasinti, kad juos nužudys.

Pirmasis ir paskutinis bandymas skandalingąjį lektorių atgabenti į Europą taip pat baigėsi skandalu. Kuperis pasiėmė avansą, jam buvo nupirkti lėktuvo bilietai ir visa kita, kas buvo reikalaujama, tačiau netikėtai jis pareikalavo dar 5 tūkstančių Vokietijos markių. Kviečiančioji šalis, kuriai atstovavo Michaelis Chazemanas, atsisakė mokėti, tuomet Kuperis paprasčiausiai neišvyko į Europą, o jau gautus pinigus atsisakė sugrąžinti. Be to, yra žinoma, kad Kuperis buvo alkoholikas su ilgamečiu stažu.

Sąmokslo aukos

Kiek Kuperio pareiškimai atitinka tiesą? Ir kas privertė daugelį patikėti sąmokslo teorija? Ne visi juk bepročiai... Sąmokslo teorijos šalininkai mano, kad viena pirmąja šio sąmokslo auka tapo JAV gynybos ministras Džeimsas Forestolas, pasisakęs prieš slaptumą. Jis buvo didelis idealistas, labai religingas žmogus ir manė, kad tauta turi būti informuota.

Kai šiomis temomis jis ėmė kalbėti su opozicinės partijos lyderiais ir Kongreso lyderiais, prezidentas Trumenas jam pasiūlė atsistatydinti. Žmonės, nežinoję visų faktų, Forestolo kalbas įvertino kaip paranoją. Vėliau jo būsena buvo įvertinta kaip nervinis sutrikimas. Ministras buvo patalpintas į karinio laivyno ligoninę. Iš tikrųjų buvo baiminamasi, kad jis vėl pradės kalbėti.

Kaip teigia Kuperis, ankstyvą 1949 m. gegužės 22 d. rytą CŽV agentai Forestolo kaklą aprišo paklodės galu, kitą galą pritvirtino prie armatūros detalės kambaryje ir jį patį išstūmė per langą. Paklodė neišlaikė, vyras krito ant žemės ir užsimušė.

Vakarų spaudoje netgi buvo paskelbtas daugiau kaip dvidešimties anglų mokslininkų sąrašas, kurie dirbo projektuose, panašiuose į „Žvaigždžių karus“, ir kurie mirė paslaptingomis aplinkybėmis vos per 6 metus. Visi jie kūrė elektroninį ginklą ir tyrė NSO.

Pateikdami šį sąrašą žurnalistai klausė: ar ne per daug žuvusių mokslininkų, būtent mokslininkų, kurie dirbo vienoje srityje?

Kaip teigia profesorius Lourensas Merikas, „slaptosios vyriausybės“ galia tokia didžiulė, kad po Kenedžio nė vienas JAV prezidentas neišdrįso pranešti amerikiečiams visos tiesos apie NSO.

O kaip Kuperis? Šlovės, pinigų troškimas, alkoholizmas ir kitos Miltono Kuperio nuodėmės - tai dar nėra įrodymas, kad visi jo pareiškimai yra prasimanymas. Klausimas yra tik toks, kaip atskirti tiesą nuo melo? Mes tokios galimybės neturime, todėl turime tikėti viena arba kita šalimi. Kaip teigiama garsiajame seriale „X failai“, tiesa yra kažkur šalia. Tačiau kur?